Poeto, rašytojo ir filosofo iš Pietų Afrikos Res­pub­likos Charlio-Pierre’o Naudé (g. 1958 m.) pranešimas, skaitytas festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ konferencijoje

 

Charlis-Pierre’as Naudé. Aleto Pretoriaus nuotr.

 

Ritualas poezijoje išryškina mitinės sąmonės ir mitokūros svarbą. Poezija – viena seniausių žmogaus meninių praktikų, kuri kyla iš poreikio nusiraminti susidūrus su stulbinančia pasaulio įvairove. Poezijoje tai, kas stulbina, transformuojama į grožį, taip apmąstoma ir išgyvenama antrinė pasaulio patirtis. Pasaulis atitolinamas, bet ne tiek, kad nustotume justi tekant grėsmingą elektros srovę.

Akivaizdu, kad poezijos kūrimo aktas savo esme yra rituališkas. Hesiodo darbuose aprašoma, kaip deivė Minerva (Atėnė) ant savo skydo pavaizdavo mūšio, kuriame įveikė galingąją Gorgonę, scenas. Tai tipiškas pavyzdys, kaip poezija sugeba numaldyti siaubą, kartu išlaikydama saugų atstumą, kad į šį siaubą vis dar galėtume žvelgti su pagarbia nuostaba (būtent tai nuo seniausių laikų iki šių dienų ir daro poetai). Poetinė vaizdinija (šiuo atveju – atvaizdai ant skydo) laike sustingdo siaubą, todėl šis tampa apčiuopiamas, tačiau žmogus vis tiek gyvenime bijo gorgonių.

Ar tai būtų Tedo Hugheso meilės lyrika, ar Wisławos Szymborskos eilės, kuriose sprendžiama istorinė dilema, siaubas sustingdomas, kad apstulbęs skaitytojas galėtų juo pasimėgauti. Mums patinka skaityti poeziją, nes joje vaizduojama tai, kas mus lengvai pražudytų. Kiekviename eilėraštyje sušmėžuoja kaskadininkas, sėkmingai motociklu perskriejęs virš giliausio tarpeklio ir pergalingai mojantis mums iš kitapus.

Kaip ir religinės institucijos, kilusios iš racionalizuotų religinių sentimentų, poezija ilgainiui, ypač mūsų laikų teoriniame kontekste, tapo racionalizuotu ritualu. Vėliau tas pats nutiko ir kitoms literatūros formoms, kurias, ko gero, reikėtų laikyti dar labiau racionalizuotomis mitokūros ritualo atmainomis – romanui, simfoninei poemai ir kt.

Eilėraštyje tiek poetas, tiek skaitytojas priartėja prie numinozos ir išgyvena! Argi ne iš čia mūsų aiktelėjimas „aha!“, perskaičius gerą eilėraštį?

Dar vienas tipinis pavyzdys (kaip ir Hesiodo aprašytoji Minervos scena) yra šios eilutės iš Rainerio Marios Rilke „Antrosios Duino elegijos“: „Baisūs visi angelai. Bet aš, o varge, vis tiek, / nusimanydamas tai, giesme šaukiu jus, bemaž / mirtinus sielos paukščius.“^* Kad ir kas būtų parašęs eilėraštį – aš ar koks nors kitas poetas, – jame vis tiek rituališkai išreiškiamas ryšys tarp baimės ir grožio.  

Simetrija – dar vienas ritualinis poezijos matmuo. Klasikinėje poezijoje simetrijos principas atstoja tą patį, ką moderniojoje – simetrijos principo atmetimas. Simetrija yra tai, į ką eilėraštis daro užuominą, nepriklausomai nuo to, ar priimtų simetriją, ar ją atmestų. Kodėl gi būtent simetrija? Mitą kuriančiai sąmonei tai esminis dėmuo, nes, pasitelkus simet­riją, chaosą pakeičia tvarka ir sukuriamas pasaulis, kuriame įmanoma gyventi. Gyventinas pasaulis – tai vieta, apie kurią poe­tas gali byloti kitiems žmonių padermės atstovams. Klasikiniame mąstyme simetrija įveikia netvarką ir tokį pasaulį, į kurį žmogus, kaip pasakytų Martinas Heideggeris, yra „įmestas“. O asimetrija, kaip simetrijos atmaina, leidžia parodyti problemas ir komplikuoti simetriją. Patikimesnė galimybė išsigelbėti, matyt, ir glūdi didesnio sudėtingumo simetrijoje. Simetrijos raštų, modelių yra daugybė, įmanomų jų vidinės struktūros variantų – turbūt begalinis skaičius. Ir vis dėlto pagrindiniai simetrijos modeliai tėra du.

Modernusis eilėraštis, pasak Paulio Valéry, nagrinėja „dviprasmišką objektą“ (pranc. objet ambigue). Modernus poetas savo kultūrinėje aplinkoje jaučiasi kur kas saugiau, tad įgyja daugiau drąsos. Jis skrieja motociklu per vis gilėjančius tarpeklius, ir jau neįmanoma numanyti, kurioje bedugnės pusėje nusileis. Bet štai ima ir nusileidžia! Ir, tik pažvelkit, iškart abiejose pusėse! Kas čia vyksta? Juk tai magija, ar ne?

Magija – dar vienas nuo mitokūros neatsiejamas rituališkumo aspektas. Taip priartėjama prie to, kas neregima, – prie transcendencijos. Pasitelkęs kerus, magas pagerbia „dievybę“ – įvardytą ar bevardę – parodydamas, kad tos dievybės veiksmus vertina kaip vertus mėgdžioti. Magija taip pat visiems kitiems byloja, kad poetas turi galių apsaugoti, tokiomis galiomis kadaise, prieš apleisdami šiuolaikinį pasaulį ir palikdami poetus ieškoti jų vis naujais žodžiais, pasižymėjo senieji dievai.

Kartą Nyderlanduose vykusiame festivalyje „Poet­ry International“ vienas olandų poetas prisipažino maloniai nustebintas tuo, kad šiais sekuliariais laikais savo kūryboje aš nebijau parodyti prielankumo religiniams ar kvazireliginiams reiškiniams. Atsakiau: „Nepervertink mano artumo religiniams sentimentams, ir aš nenuvertinsiu tavo distancijos.“ Juk būdamas poetas savaime nuolat bandai įsiskverbti į magijos ir mito sritis. Verčiau turėtume padėkoti religijai, dvasingumui ir mitui už tai, kad suteikė mums žodyną, kuris buvo vertas sekuliarizacijos. O juk sekuliarizacija yra ne kas kita kaip pakartotinis mitologizavimas.

Būtent todėl, žvelgdamas iš ritualistinės perspektyvos, vis sukikenu išgirdęs kalbas apie poeto-ateisto ar postateisto-romanisto tipą. Nė vienas iš mūsų nesame nei „a-“, nei „post-“ savo žmogiškųjų ištakų atžvilgiu, o jei esame, tai prasti iš mūsų bus poetai, prasti romanistai.

Johannas Wolfgangas Goethe pasiskolino Gott­friedo Wilhelmo Leibnizo terminą „monada“ ir jį vartojo kalbėdamas apie pažinimo modelius, – veikiančius vietoj proto ir racionalaus mąstymo. Monados – tai pažinimo būdai, kuriuos mums suteikia pats gyvenimas. Tai „įžvalgos“, „supratimai“, kuriuos per amžius iškristalizavo gyvenimas taip, kaip iš anglies iškristalizuojami deimantai – jie švyti todėl, kad dėl slėgio tapo skaid­rūs ir tvirti. Šios monados, arba, kaip pats pavadinčiau – „gyvybės deimantai“, perduodami iš kartos į kartą kaip priemonė suprasti žmogišką patirtį. Tai, kaip monadas suformuoja sąmonė, nulemia „signifikacijos“ sąvoka. Čia remiuosi vokiečių gyvenimo filosofijos atstovu Hansu Blumenbergu. Signifikacija – tai supratimo modelis, kuris tuo pačiu metu ir siauresnis, ir atviresnis už racionalųjį supratimą. Ji atomistinė, bet kartu ir universali. O minėtas monadas gyvenime įtvirtina paties gyvenimo „supratimo ritualai“.

Taigi, kaip matote, menas ir poezija neįsivaizduojami be ritualo. Ritualinis pasikartojimas, kuris leidžia pasverti patyrimus, sudaro sąlygas priimti, keisti ir teikti paguodą – visa tai vyksta per ritualinį veiksmą. Tiesą sakant, žengčiau dar toliau – žmogiškoji patirtis iš esmės neįsivaizduojama be ritualinių aspektų.

Todėl ir poezija neįsivaizduojama be ritualo, nuo jo neatsiejamas ir pats poetas, nes vientulystė ir poe­tiškumas žengia koja kojon. Štai kodėl poetai priskiria sau „monadiškus“ įvaizdžius: „poetas filosofas“ (Miroslavas Holubas), „naivusis“ poetas (kaip J. W. Goethe įvardijo Friedrichas Schilleris), poetas, kuris „per geras, kad išgyventų šiame pasaulyje“ (Sylvia Plath), „atsidavęs poetas“ (Breytenas Breytenbachas ar Osipas Mandeštamas), „prakeiktasis poetas“ (Paulis Verlaine’as), „poetas antielitistas“ (Hansas Mag­nusas Enzensbergeris) ir kt. Literatūros sociologas Jérôme’as Meizozas poetams priskirtas laikysenas vadina „poeto pozicija“. Kiekvieno poeto pozicijos šerdį sudaro savitas veiksmų rituališkumas, nulemiantis, kaip poetas perduoda esminę savo idėją kitiems.

Jei reikėtų įvardyti savo paties poziciją, prieičiau gana paradoksalią išvadą. Savo, kaip poeto, poziciją galėčiau apibūdinti kaip „bet kokios poeto pozicijos atmetimą“. Toks pozicijos tipas atrodo naujas, bet iš tiesų vėlyvuoju modernybės laikotarpiu yra plačiai paplitęs: poetai stengiasi kalbėti apie tai, kas poetiška (kaip ir aš pats), tarsi patys stovėtų anapus bet kokios pozicijos. Menkai tenutuokiau – kaip, beje, ir kiti pasirinkusieji analogišką poziciją, – kad šioji „pozicija be pozicijos“ taip pat yra laikysena!

Tokios menininko pozicijos pavyzdys – vokiečių režisierius Werneris Herzogas. Iš esmės „pozicija be pozicijos“ yra ne kas kita, kaip senas geras purizmas. Juk „tyrumas“ ar „grynumas“ nepasiekiamas, taigi, matyt, ši pozicija – visų pretenzingiausia. Įtartinai ambicinga. Nors pretenzinga bet kuri pozicija, mat poetas ją labiau ar mažiau sąmoningai išsirenka iš visų įmanomų pozicijų panteono. Be W. Herzogo, jai taip pat priskirčiau Johną Donne’ą ir vėlyvąjį Gerardą Manley Hopkinsą.

Šią poziciją dar pavadinčiau „prašalaičio“ pozicija. Vis dėlto mes, gyvenantys vėlyvosios modernybės epochoje, esame priversti savo grynumą ir prašalaičio jauseną pridengti skausminga ironija. Esame istoriškos būtybės, tad puikiai žinome, kaip tai laikina ir nepasiekiama.

 

^* Rainer Maria Rilke, „Duino elegijos“, Vilnius: „Aidai“, 1998. Vertė Antanas Gailius.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas