Dušanas Charlesas Simićius (g. 1938) – serbų kilmės amerikiečių poetas ir eseistas, nuo 1954 m. gyvenantis JAV. Apdovanotas Pulitzerio ir Wallace’o Stevence’o premijomis, Kongreso bibliotekos (arba tiesiog Jungtinių Valstijų) poetas laureatas (2007), buvo vienas „The Paris Review“ poezijos redaktorių. „Pagarbi baimė yra mano religija, slėpiningumas – bažnyčia“, – apie savo eiles yra rašęs poetas. Gegužės 9 d. jam sukako 80.

Jau būdama labai sena ir gyvendama slaugos namuose, mama vieną dieną mane nustebino klausimu, ar teberašau poeziją. Kai leptelėjau, jog vis dar rašau, ji įbedė sutrikusį žvilgsnį į mane. Turėjau pakartoti atsakymą, tada ji atsiduso ir papurtė galvą, tikriausiai manydama, kad šis sūnus visuomet buvo šiek tiek kvaištelėjęs. Dabar, kai esu įkopęs į aštuntą dešimtį, šį klausimą kartkartėmis užduoda manęs gerai nepažįstantys žmonės. Daugelis jų, įtariu, tikisi išgirsti, jog pagaliau atėjau į protą ir mečiau tą kvailą jaunystės aistrą, ir akivaizdžiai nustemba išgirdę, kad dar nemečiau. Tarsi galvotų, jog tai kažkas absoliučiai nesveiko ar net šokiruojančio, tartum būdamas tokio amžiaus susitikinėčiau su mokyklinuke ir naktimis su ja važinėčiau riedučiais.

Kitas tipiškas klausimas, užduodamas tiek seniems, tiek jauniems poetams per interviu: „Kada ir kodėl nusprendėte tapti poetu?“ Daroma prielaida, esą būta akimirkos, kuomet suvokei, kad neliko nieko kita, kaip tik rašyti poeziją, ir ši žinia privertė motinas sušukti: „O Dieve, ką padarėme ne taip, kad to nusipelnėme?“, o tėvus – išsitraukti diržus ir vaikytis poetą po kambarį. Dažnai jaučiau pagundą rimtu veidu imantiesiems interviu pasakyti, jog pasirinkau poeziją, norėdamas susirinkti visas didžiausias premijas, tačiau teiginiu, kad mano atveju tokio apsisprendimo niekuomet nebūta, kalbintojus neišvengiamai nuviliu. Jie tikisi išgirsti ką nors herojiška ir poetiška, o aš pasakoju, kad buvau vienas iš daugelio mokyk­los vaikinų, kurie rašė eilėraščius siekdami padaryti įspūdį merginoms, ir neturėjau jokių kitų ambicijų. Kadangi anglų kalba nėra gimtoji, manęs dar klausia, kodėl nerašiau eilėraščių serbiškai, ir stebisi, kaip nusprendžiau atsikratyti gimtosios kalbos. Mano atsakymas ir vėl atrodo paviršutiniškas, kuomet aiškinu: tam, kad poeziją būtų galima panaudoti kaip viliojimo instrumentą, visų pirma ją kas nors turi suprasti. Jokia Amerikos mergina nebūtų įsimylėjusi vaikino, skaitančio jai meilės eilėraščius serbiškai, šiedviem gurkšnojant kolą.

Nesuprantu, kodėl ir toliau rašiau poeziją, nors jokio poreikio tai daryti nebebuvo. Ankstyvieji mano eilėraščiai buvo gėdingai blogi, o tie, kuriuos parašiau po pirmųjų, – ne ką geresni. Pažinojau keletą nuo­stabių talentingų jaunų poetų, kurie poeziją metė net tada, kai buvo pavadinti genijais. Niekas niekad nesusimovė taip pavadindamas mane, vis dėlto tęsiau. Dabar gailiuosi sunaikinęs ankstyvuosius eilėraščius, kadangi nebeprisimenu, kuo remiantis jie buvo sumodeliuoti. Kai juos rašiau, daugiausia skaičiau grožinę literatūrą ir mažai ką išmaniau apie šiuolaikinę poeziją bei poetus modernistus. Vienintelį kartą kiek rimčiau susidūriau su poezija lankydamas mokyklą Paryžiuje prieš išvykstant į JAV. Jie vertė mus ne tik skaityti A. de Lamartiną, V. Hugo, Ch. Baude­laire’ą, A. Rimbaud ir P. Verlaine’ą, bet ir atmintinai išmoktus tam tikrus jų eilėraščius deklamuoti prieš klasę. Tai man, pradedančiajam prancūzakalbiui, buvo košmaras ir garantavo linksmybes klasiokams, plyšdavusiems juokais, kai neteisingai tardavau vienas gražiausių ir pagrįstai žinomiausių prancūzų literatūros poezijos eilučių, todėl ilgus metus negalėjau prisiversti įvertinti, ką išmokau toje klasėje. Šiandien man aišku: meilės poezijai šaknys slypi tuose skaitymuose ir atsakinėjimuose, kurie man padarė gerokai didesnę įtaką, nei supratau būdamas jaunas.

Visai neseniai suvokiau, kad iš mano praeities yra dar šis tas – meilė šachmatams, kurie prisidėjo prie atkaklumo rašant eilėraščius. Belgrade karo metais mane, šešiametį, žaisti išmokė į pensiją išėjęs astronomijos profesorius, ir po kelerių metų jau žaidžiau gana gerai: įveikiau ne tik visus bendraamžius, bet ir daugelį rajono suaugusiųjų. Mano pirmosios bemiegės naktys, kiek pamenu, buvo dėl praloštų partijų, kurias vis peržaisdavau galvoje. Šachmatai mane apsėdo ir įpūtė atkaklumo. Jau tuomet negalėdavau užmiršti nė vieno klaidingo ėjimo ar žeminančio pralaimėjimo. Dievindavau partijas, kurių pabaigoje abiem varžovams lieka vos po keletą figūrų, o kiek­vienas ėjimas įgyja lemiama reikšmę. Net šiandien, kai varžovas – kompiuterinė programa (vadinu jį „Dievu“), pergudraujanti mane devynis kartus iš dešimties, aš ne tik jaučiu pagarbią baimę jos pranašesniam protui, bet taip pat suprantu, kad pralaimėjimai man daug įdomesni už retas pergales. Eilėraščiai, kokius rašau, – dažniausiai trumpi ir reikalaujantys begalinio krapštinėjimosi, primena šachmatų partijas. Jų sėkmė priklauso nuo to, ar žodžiai ir vaizdiniai surikiuojami derama tvarka, o pabaigos turi būti tokios pat neišvengiamos ir stulbinamos kaip elegantiškai atliktas šachas ir matas.

Žinoma, dabar lengva apie tai kalbėti. Kai buvau aštuoniolikos, turėjau kitų rūpesčių. Tėvai ką tik išsiskyrė ir aš buvau vienas. Dirbau biure Čikagoje, o vakarais lankiau paskaitas universitete. Vėliau, 1958-aisiais, persikraustęs į Niujorką gyvenau tokį patį gyvenimą. Rašiau eilėraščius ir keletą jų paskelbiau literatūros žurnaluose, bet nesitikėjau, kad bent dalis šios veiklos galėtų tapti svarbi. Žmonės, su kuriais dirbau ir draugavau, nė nenumanė, kad buvau poetas. Taip pat šiek tiek tapydavau, ir šį savo pomėgį atskleisti nepažįstamiesiems man būdavo daug lengviau. Apie savo eilėraščius išties žinojau tik tiek, kad jie nebuvo tokie geri kaip norėjau ir kad buvau pasiryžęs dėl šventos ramybės parašyti ką nors, ko nesigėdyčiau parodyti draugams literatams. Bet tuo metu turėjau pasirūpinti gerokai svarbesniais dalykais, pavyzdžiui, vesti, mokėti nuomą, leisti laiką baruose bei džiazo klubuose ir kiekvieną vakarą užtaisyti pelėkautus riešutų sviestu prieš einant miegoti bute Rytų 13-ojoje gatvėje.

Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius

„The New York Review of Books“, 2012-05-15

 

Charles Simić

Genijus

Užaugau palinkęs prie
šachmatų lentos.

Dievinau žodį endšpilis.

Visi mano pusbroliai atrodė sunerimę.

Tai buvo nedidukas namas
netoli romėnų kapavietės.

Lėktuvai ir tankai
purtė jo langų stiklus.

Į pensiją išėjęs astronomijos profesorius
išmokė mane žaisti.

Tai tikriausiai buvo 1944-aisiais.

Rinkinyje, kurį mes naudojome,
dažai buvo beveik nusilupę nuo
juodų figūrų.

Baltųjų karalius buvo dingęs, 
jį reikėjo kažkuo pakeisti.

Man pasakoja, tačiau aš netikiu, 
kad tą vasarą regėjau
vyrus, pakartus ant telefono stulpų.

Pamenu, mama
man dažnai užrišdavo akis.
Ji gebėdavo staigiai pakišti
mano galvą po savo paltu.

Ir šachmatuose, profesorius man pasakojo, 
meistrai žaidžia užrištomis akimis,
didieji – prie kelių lentų
vienu metu.

Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius