Rimantas Černiauskas. „Tolminkiemio istorijos". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Paskutinioji Rimanto Černiausko (1950–2011) knyga apie Tolminkiemį rašyta bemaž visą dvidešimtmetį. Per tą laiką sukūrė, išvertė, paleido į pasaulį knygų lapuose ir daug kitų tekstų: pasaką, apsakymų, apysakaitę vaikams, novelių romaną ar paskiras noveles, o šios, skirtosios Tolminkiemio istorijoms, tyliai ir lėtai gimė vis prisijungdamos prie šio, matyt, sąmoningai planuoto būsimojo rinkinio. Tiesa, dalis novelių buvo išleista dar 2007 m. apsakymų rinkinyje „Koridorių vilkas", viena kita ir kultūrinėje spaudoje pasirodė. Ir visai nežinia, kaip būtų susiklostęs šiųjų Tolminkiemio istorijų likimas, jei ne Rimantė Černiauskaitė, atradusi stiprybės po tėvo mirties ne tik surinkti, bet ir suredaguoti, paruošti spaudai minėtąsias noveles ir dar suspėti įšokti į donelaitiados traukinį – jubiliejinius 300-uosius „Metų" metus.

Pavadinimas „Tolminkiemio istorijos" parinktas neatsitiktinai. Anaiptol ne dėl to, kad prieš tai buvęs novelių rinkinys vadinosi „Miestelio istorijos". Nors tokia sąsaja ir man buvo kilusi, kol dar nebuvau susipažinusi su švelniai žalios spalvos, nedidelės apimties rinkiniu, kurio viršelyje plyti, rodos, obelų sodas ir tikrų tikriausias Donelaičio „Metų" fragmentas, čia tapęs žole. Viršelis priminė ir visai neseniai Plateliuose matytą Litvakų atminties sodą. Tik jame iš metalo nukaltos obelys buvusioms žydų bendruomenėms atminti ne išpieštos, bet vėlgi stilizuotos. Šis sodo vaizdinys, tik jau be „Metų" fragmento, darsyk pasirodo prie novelės „Malda". Pagal novelės veiksmą, laiką, erdvę tokios „žolės" ir būti dar negalėję (iliustr. Deimantės Rybakovienės).

Savotišku personažu tampa pats Tolminkiemis, į kurį leidžiasi gana groteskiškai, kaip ir įprasta R. Černiausko prozai, vaizduojamas Vasilijus tam, kad pažintų Donelaitį, pasisemtų jo idėjų: „Dėl viso pikto, prieš važiuodamas į Donelaičio tarnybos vietas, Vasilijus pasiskaitė jo biogra­fiją ir kelis kūrybos fragmentus, verstus Davido Brodskio. Rašė senis be jokių poe­tinių įmantrybių, tiesiai šviesiai. Visai kitaip nei Puškinas ar Deržavinas. Rusai tokių neturėjo. Vertas dėmesio senis" (p. 20). Tačiau Vasilijaus istorijos Tolminkiemyje skaitytojui primena tarybinės santvarkos gyvenseną, būdą, papročius. Personažas tampa savotišku veidrodžiu, kai atsainiai ir nepasiruošus veržiamasi į kito kultūrą, kito erdvę, ir kaip klaidinančiai galima pažinti žmogų istorijoje, neprisilietus prie jo laiko dvasios kontekstų. Būtent Vasilijaus nuotykiams skirtos Tolminkiemio istorijos tarsi apgaubia Kristijonui skirtąsias, ir knygos struktūra šitaip padalijama į du skirtingus Tolminkiemius: Donelaičio ir Vasilijaus. Erdvę įprasmina žmonės. O čia ir paaiškėja galimas knygos pavadinimo motyvas. Tiesa, būtent Vasilijaus vaizdavimas ir yra šiek tiek černiauskiškas, jeigu galima taip pasakyti, o Donelaitis čia atskleidžiamas visai kitaip: santūriai, mąsliai, įterpiant į kasdienybę. Prie Donelaičiui skirtųjų novelių ir apsistosiu.

Istorinės novelės – sudėtingas žanras. Esi lyg ir grožinėje sferoje, gali sau leisti fantazuoti, bet čia pat ir istorija, mažomis faktų replėmis sulaikanti bėgsmą, judesį. Įsišėlti vaizduotei pernelyg negalima, nes nuvertės istorinė dalis, o ir teksto reikšmė, tačiau vien įfaktinti istorijos taip pat neprotinga, nes tekstas praras gyvumą ir numirs, o tada pasakok nepasakojęs sienoms savo istoriją. Reikia rasti tą aukso vidurį tarp dviejų naratyvų –­ faktinio ir grožinio. Neišvengiamai svarbu išlaikyti Tolminkiemio autentiškumą, Donelaičio epochos ženklus, tačiau taip trūksta gijų, jį surišančių su dabartimi, o „Metai" ir keletas eilėraščių, dabarties analizių analizės su epochos kultūrinėmis ir socialinėmis pasaulėjautos tendencijomis, Rytų Prūsijos pulsas šitaip audrina vaizduotę... Beveik kaip Vasilijui.

Tačiau į Donelaitį eita visai kitaip. Pats R. Černiauskas susipažino su juo ne tik per raštus, bet ir paties Donelaičio vaikaitį gyvai pažino vien tam, kad perprastų, kaip ir kodėl Donelaitis buvo Donelaitis savame Tolminkiemyje, kai tuo tarpu jau beveik visi, labiau mokyti, Rytų Prūsijoje gėdijosi lietuvių kalbos kaip prastuomenės ženklo. Ir surinkęs begalę medžiagos, studijavęs, ieškojęs, tyrinėjęs paties Donelaičio genealoginį medį, skaitęs jo laiškus, susirašinėjimus, įvairių literatūrologų pasvarstymus, lietuvių ir vokiečių rašytojų noveles, apsakymus, romanus, skirtus šiai asmenybei, R. Černiauskas galiausiai prabyla: „Visa tai gryniausia teisybė, bet ji nė per metrą nepriartina prie poeto, kuris tarsi priekaištas šiuo metu sėdės kamaroje su vieninteliu langu, padalytu į dvi angas šviesai, ir pjaustys žąsies plunksnas naujam klavesinui iš Juodbudės skroblo, kuriuo pats didžiuosis labiau nei savo poezija" (p. 15). Tat ir skaičiau šias noveles apie Tolminkiemio žmogų kaip noveles, o ne rimtut rimtutėlį dokumentą.

Esu iš tų skaitytojų, kurie Donelaitį atsimena tik iš mokykloje skaityto nuotykio apie šūdvabalį. Kai užsiminiau draugei, kad skaitysiu apie Tolminkiemio šeimininką, tai ji juokais tarstelėjo, kad jis anava ir apie dvigubą kekšę metrikose rašęs. Su tokiomis žiniomis bei gandais ir prisėdau pažinti istorijų. Deja, teko bemaž nusivilti. Iš 24 rinkinio novelių 18 yra skirta tiesiogiai Donelaičio gyvenimui ir tik keliose iš jų jis vaizduojamas toks su trenksmu. Ūmus būdas skleidžiasi tik novelėse, kurios skirtos senatvei, pavyzdžiui, „Kunigas žvelgia į sodą" ar „Nakties angelas".

Visose kitose dažniausiai parodomas žmogus, kurį kankina tipiški jaunuoliški rūpesčiai: moralinės dilemos, pirmosios meilės praradimo skausmas, draugystės, išdavystės, gyvenimiškos pamokos ar Franco Alberto Šulco, Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovo, patarimai dėl santykio su tradicija, kalba. Jaunasis Kristijonas – žemiškas ir gyvas, retsykiais kamuojamas vidinių konfliktų dėl visuomenės normų ir dažnai patyliukais aptariantis tai su geriausiu draugu. Tikrai ne Goethe's Verteris, bet dramatiškumo jaunystėje tikrai galima atsekti. Pavyzdžiui, novelėje „Sparnuotos valandos" R. Černiauskas mėgina meniškai interpretuoti Donelaičio eilėraščio gimimą vokiečių kalba. Tačiau džiugius žodžių skambesio atradimus kaipmat sugadina kritiška draugo nuomonė: ir ne hegzametrą kritikuoja jo draugas, ne poetinę vingrybę, o stebisi, kodėl lietuvis vokiškai rašąs. Piktos ir įkyrios mintys sukrečia dar jauną poe­to sielą: „Nori būti von Kleistas, nori būti Horacijus? Nori, kad tavo vardą žinotų karalius, ministeris, šio miesto biurgeris, armijos generolas, kepėjas ir barzdaskutys? O kas parašys tavo gentainiams? Tavo tėvo, motinos, brolių, sesių kalba, pilna aitvarų, rupūžių ir vilkolakių? Ir jokios poetinės vingrybės čia nepanaudosi. Nei purpuro rožės, nei dorybės skraistės, Fajetono vežimo, Amūro strėlės. Jeigu būčiau lietuvis, rašyčiau tėvų kalba. O kam? Tas pats, kas kalbėti į šulinį" (p. 80). Tačiau būtent šios draugo išsakytos pas­tabos ir tampa akstinu pamąstyti, stebėti savo jaunų dienų aplinkoje Kristijoną supančias opozicijas: mokytas –­ nemokytas, jaunas – senas, vokiška –­ lietuviška kultūra, miesto – kaimo gyvensena, tikinčio – netikinčio būvis. Laikas, kai vyko Donelaičio virsmas, asmeninis ėjimas vertybių ašimis, opozicijų briaunomis, atsirenkant, kas yra tikra, vertinga, amžina, sutapo su jo mokslais ir aplinka Knypavos vargšų mokykloje, vėliau studijomis Karaliaučiaus universitete.

Išsiskiria novelė „Miesto siena", kurioje R. Černiauskas aprašo Donelaičio išgyvenamą skirtį tarp dviejų erdvių: „Miesto siena yra kaip riba, kuri padalijo Prūsijos karalystės piliečių kalbas, papročius ir gyvenimus. O ką veikia jis pats? Kurioje pusėje jis gyvena ir kodėl meldžiasi dviem kalbomis? Ten ir čia tarsi du skirtingi pasauliai, kuriuos skiria trijų vyrų aukštumo iš storiausių lauko riedulių, gelsvo molio ir klinties sumūryta siena. (...) Už tos sienos Lazdynėlių apylinkėse vargsta ir jo giminė. (...) Žmonės keičiasi, ypač šioje miesto pusėje. Brolis Pričkus jau taip pat nebenori būti ir atrodyti kaip lietuvis, nebevaikšto į Zakheimo bažnyčią pasiklausyti lietuviškų kunigo Vagnerio pamokslų, vaikšto su peruku, ir rengiasi taip, kad atrodytų panašus į vokietį, nuo amžių amžinųjų gyvenantį čia, šioje mūro pusėje" (p. 48–49). Kristijonas emociškai esąs dar abiejose: vaikystės, šeimos patirtys, prigimtis jį suartina su lietuviškąja kultūra, tad siejasi su motinos kalba, lietuviškomis tradicijomis, tačiau gyvenimas mieste, mokslai, Šventojo Rašto pažinimas jį artina prie vokiškos kultūros. Lengvais, trumpais, neperkrautais sakiniais skleidžiasi turtinga XVIII a. Rytų Prūsijos erdvė, kurioje lietuvių kalba laikyta beveik mirštančia, tačiau netikėtai atgimė visa jėga.

Trapią jaunuolio pasaulėjautą nuolat ir neišvengiamai trikdė asmeninės ambicijos ir visuomenės realijos.

Novelėje „Geltonos kurpaitės" imituojamas ryškus jaunojo Donelaičio pokalbis su profesoriumi Šulcu:

„– Bet... Ponas Lepneris, – vieną kartą atsargiai jis bandė paprieštarauti. – Profesorius Lepneris sakė, kad mes, lietuviai, neverti krikščionybės, kad mes rodome bjaurius papročius tiek kalboje, tiek elgsenoje, kad lietuvis užsispyręs kaip jautis, tik neturi ragų...

– Ar todėl tu droviesi tėvų kalbos? – profesorius Šulcas įdėmiai pažvelgė jam į akis. – Ar bijai, kad esi lietuvis?

– Nežinau, – jis nukaito ir atsiduso. – Mes neturime savo kultūros, savo poezijos, muzikos ir, tuo labiau, kitokių menų...

– Kas tau trukdo? – Šulcas pasirausė savo popieriuose ir ištraukė blizgantį lapą purpuriniais kraštais. – Tai kvietimas į miesto koncertą Rotušės aikštėje. Mokinkis ir lavink save, jaunuoli" (p. 60).

Ir tokių dialogų, pamokymų – beveik kiekvienoje novelėje, todėl R. Černiausko rinkinys kartais tampa subtiliai didaktiškas. Didaktika nėra primityviai brukama. Tačiau skaitytojui nuolat pa­rodomas pagrindinis veikėjas įvairių moralinių dilemų akivaizdoje. Kitąsyk sprendimo jis novelėje taip ir nepriima, tačiau beveik visada jaučiama, kad kiekviena detalė tekste yra motyvuota ir turi sąsajas su „Metų" naratyvo idėjų stuburu.

Šio rinkinio tikslinė auditorija galėtų būti paaugliai, vaikai, nes didžiojoje dalyje novelių ir pats veikėjas yra jaunas, bręstantis žmogus. Faktai su tikrove čia itin susipynę, sudėtinga atskirti, kur autorius remiasi tikrove, o kur jau ir fantazija tampa vedle, tačiau R. Černiausko noveles įdomu būtų skaityti ir tiems, kas po ranka turi „Metus", – tuomet ir ateina supratimas, kodėl Donelaitis būrams tokius pamokslus skaitė. O Vasilijaus personažas tik dar kartą patvirtina, kad erdvę įdvasina žmogus ir tik asmenybė, kuria tampama, bet ne gimstama, sukuria paveikų lauką.