Kasmet vykstantis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ neįsivaizduojamas be poetų ir kritikų konferencijos. Šiemet konferencijos tema buvo, kaip įprasta, abstrakti – „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“. Todėl dalyviai pranešimuose analizavo pačias įvairiausias drąsos ir baimės apraiškas: virtualaus pasaulio grėsmės, drąsios ir bailios poezijos temos bei struktūros, kritikos baimė ir kritikų (ne)drąsa, asmeniniai poetiniai išbandymai bei individualūs svarstymai apie poezijos prigimtį, net popierinės spaudos išnykimas. Dalyvių gausa ir tematinė pranešimų įvairovė lėmė, kad konferenciją vainikuoti turėjusi diskusija neįsižiebė. Galbūt „Literatūroje ir mene“ publikuojami trijų konferencijos dalyvių – literatūrologių Žydronės Kolevinskienės ir Donatos Mitaitės bei poeto Davide’o Castiglione’s – pranešimai atitaisys šį trūkumą ir paskatins kad ir pavėluotą, bet svarbią refleksiją apie poeziją rašančiųjų bei interpretuojančiųjų drąsą ir jos stoką bei popierinio pasaulio perspektyvas.

 

Eilėraščiai, turintys kokią nors vertę, turės ir drąsos – daugiau ar mažiau. Tačiau ką iš tiesų tai reiškia? Apie ką galvoju, kai užrašau šį pasitempti priverčiantį žodį. Žodis „drąsa“ verčia įsitempti, suvirpina visas iki vienos kūno skaidulas; primena (nors laipsniai ir patirties aspektai skiriasi) vaiką, pirmą kartą bandantį užmigti tamsiame kambaryje; paauglį, prisipažįstantį meilėje tam, kurį laiko nepasiekiamu; idėją, kad laikas ir erdvė yra nekintančios ir atskiros duotybės, atmetantį Einsteiną; apie smurtaujantį partnerį pagaliau pranešančią moterį; prieš milžiniškus grėsmingus tankus stovinčius žmones Tiananmenio aikštėje arba prie Vilniaus televizijos bokšto (arba – visai neseniai – Honkonge ar Mianmare).

Rašantysis paprastai sėdi arba guli. Žinoma, šiokią tokią įtampą kūnui gali perduoti spausdinantys pirštai arba rašanti ranka, kol įdėmios, susikaupusios akys vadovauja procesui ir sergsti, kad per daug energijos nenutekėtų anapus greitai ar lėtai užsipildančio puslapio. Tačiau tai tėra intensyvumas – drąsa yra kažin kas kita ir kažkur kitur.

Drąsa nėra (arba nėra vien tik) socialinės ar politinės temos pasirinkimas vietoje tariamai saugesnių introspektyvių ar lyrinių apmąstymų; sociali tema ir politiškumas – anokia drąsa, jei autorius žino, kad jo ar jos auditorija laikosi tokių pačių dviprasmybei vietos nepaliekančių aiškių pažiūrų. Apsilankęs keliuose skaitymuose įsitikinau, jog neklydau: kuo atviriau angažuoti ir tiesmukesni kūriniai, tuo garsesni plojimai. Norint būti ruporu, reikia pasitikėti savimi, įveikti drovumą – tačiau drąsa yra kažin kas kita.

O gal drąsos verta ieškoti eilėraščio formoje, o ne turinyje? Laužyti žodžiai, puslapį užpildantys keisti ženklai, netvarkingas skaidymas, vis.sintaksė.jaukiasi.kliūva, skirtingų medijų jungtys? Vargu. Formalūs eksperimentai siekia praėjusio amžiaus pradžią ir priklauso avangardo tradicijai. Jei kūrybos intencija nėra šių eksperimentų pakartojimas, tai toks pat epigonizmas ir konformizmas kaip rimuoti ketureiliai apie paukščius ir saulėlydį. Tiesa ta, kad drąsa slypi ne čia. Bet kur?

Drąsa yra rizikos suvokimas. Rizika yra drąsų veiksmą lydinti pasekmė: pabaisos įsiveržia į vaiko kambarį, mylimas žmogus atstumia, palaikymo nesuteikia mokslininkų bendruomenė, moteris ar protestuotojas sužalojami arba nužudomi. Demokratinėse šalyse poezijos rašymas neturi jokių ar beveik jokių pasekmių – popieriuje (ironija ne atsitiktinė) saugu. Ir vis dėlto tai nėra tiesa. Vyraujančių kriterijų nepaisantis eilėraštis gali tapti marginalija, o su juo kartu marginalizuojamas ir kūrinio autorius; o galima pasekmė – vienatvės pojūtis, nesupratimas, nuojauta, kad kaži ką darai blogai. Reikia šiokios tokios drąsos priimti riziką ir net ja pasimėgauti, ypač todėl, kad už kiekvieno rašytojo slepiasi narcizas. O nedrįstantys, įsiliejantys į vyraujančią srovę rizikuoja netekti savęs, išduoti, iškreipti savo žiūrą ir balso skambesį, kurie, nors ne visiems malonūs, galėtų skleisti autentiškas ir gilias natas. Meinstrymas, be abejo, šiandien visų pirma yra laikysena, o ne apibrėžtas stilius (nors ir čia esti liūdinančio, niveliuojančio vienodumo); meinstrymas yra konfliktų – ypač konfliktų su pačiu savimi – vengianti laikysena, dėl kurios poetas ir jo skaitytojai nepatiria žmogiškojo virsmo nei rašydami ar skaitydami eilėraštį, nei vėliau.

 

Charonas rugsėjo 11-ąją žiūri televizorių. Gyčio Norvilo paišas

 

Taip pat yra drąsu atmesti arba tikslingai nuslopinti savo paties poetinį balsą, kuris neša apdovanojimus ir skaitytojų bei ilgamečių mažai poetinei bendruomenei priklausančių draugų pripažinimą, bet nebesuteikia įžvalgų apie patiriamą pasaulį. Drąsu perspektyvos, poetinių priemonių, temų, atminties, struktūros kombinacijas naudoti tik kartą – taip lengviau išlaikyti intensyvumą ir išvengti manierizmų. Eilėraščio pamatas yra ankstesni eilėraščiai, tačiau kartu kiekvienas naujas kūrinys siekia pakeisti, sunaikinti ankstesnius. Kad ir kiek patirties įgyta rašant, naujas eilėraštis turi būti nenuspėjamas, o poetas privalo justi jo naujumą ir nežinią dėl teksto sėkmės, dėl savo paties sėkmės. Tačiau užbaigtas kūrinys kūrėjui turi būti savas ir neišvengiamas. Būtent tai vadinama mažuoju stebuklu. Negaliu pasakyti, kaip dažnai man šis stebuklas nutinka.

Baigti norėčiau trimis drąsos pavyzdžiais. Pirmasis – mano ilgamečio draugo ir kolegos poeto Rober­to Minardi atvejis. Metų metus skaitau jo poe­ziją, parašiau įvadą poeto rinkiniui „Koncertas amžiaus pabaigai“ („Concerto per l’inizio del secolo“). Ilgai Roberto rašė miestietiškus, šmaikščius, švelnius, įžvalgius ir disciplinuotus eilėraščius. Kaip pats kartodavo, tapo „formos meistru“. Nepaisant sėkmės, kas 3–4 metus jis, galima sakyti, prisiversdavo sukurti ką nors visiškai nauja: atsisakė gyvo, intymaus „aš“, dominavusio ankstesniuose eilėraščiuose, dėl skaidraus analitinio trečio asmens liudijimo. Paskui pradėjo rašyti ilgus, nedrausmingus, tariamai padrikus eilėraščius verlibru, oponavusius beveik viskam, kas iki tol buvo parašyta Italijoje, kurioje vis dar stipriai sekama Petrarca, vyrauja nuosaikios, griežtos formos bei neo­klasikinio glotnumo kultas. Dar vėliau Roberto pradėjo derinti eiles ir prozą, skirtingus balsus ir žanrus, tačiau, nors forma vis sudėtingėjo, poetas išsaugojo unikalų santykį su pasauliu, kuris gilėjo ir plėtėsi beveik nesikeisdamas. Kiekvienas netikėtas, staigus pokytis akimirkai mane palikdavo užnugaryje – nesugebėdavau tinkamai įvertinti naujų eilėraščių. Tik po kelių mėnesių imdavau atpažinti jų privalumus. Net nepavykę kūriniai buvo naudingi kaip savitas išsilaisvinimo būdas. Ši istorija mane išmokė, kad šiandien poetas privalo saugotis savo paties sukurto vaizdinio ir kiek galima mažiau šiam vaizdiniui pataikauti.

Dar vienas drąsos pavyzdys yra 2017 m. išleista Guido Mazzoni’o knyga „Švarus paviršius“ („La pura superficie“). Poros sakinių šioje ribotoje erdvėje neužteks apibūdinti įtakai, kurią man ši knyga padarė. Ji suteikė balsą daugybei banalių, bereikšmių mano gyvenimo epizodų – ir ne tik mano gyvenimo; parodė susvetimėjimą be lašo vilties, be atpirkimo recepto. Tai knyga, išdrįsusi skaitytoją įtikinėti taip, kaip tai darytų esė, ir beatodairiškai sulaužiusi rašytojo ir skaitytojo sutartį. Perskaitęs šią knygą porą metų negalėjau jos net atsiversti – ji mane skaudino, nes neigė viską, ką buvau iki tol parašęs. Tačiau kūrinys mane perkeitė būtent dėl savo nihilizmo, užčiuopusio išsigimėlišką mano (ir daugybės kitų žmonių) versiją, kurią vis bandydavau pakylėti pasitelkdamas įvairias priemones – atmetimą, selektyvią atranką ar užmarštį.

Paskutinis pavyzdys, kuriuo drįstu pasidalinti su jumis, yra visai neseniai mano paties atliktas vaizduotės eksperimentas. 2020 m. parašiau ilgą eilėraštį apie mirtį ir kapines, bet jam kažko trūko. Daug galvojau apie tai, ko labiausiai bijau, – apie savo mamos mirtį. Bandžiau pavaizduoti mamos mirtį kaip galima detaliau, įkūnyti šį vaizdą taip gerai, kaip tik sugebu žinodamas, kad tai vis tiek tebus menkniekis palyginus su tikra mirtimi, kai ji nutiks. Taip parašiau eilėraštį, iš kurio pats buvau, jei galima taip sakyti, visiškai pašalintas, tačiau šį kūrinį laikau vienu paveikiausių ir svarbiausių savo eilėraščių. Kaip sakė Davidas Lynchas, turi giliai nerti, jei nori pagauti didelę žuvį, kitaip tariant, jei nori įgyvendinti menines idėjas, kurias galima būtų vadinti drąsiomis.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė