Daniel Gray. „Saturday, 3 PM“

Sakantieji, kad futbolas – nuobodus žaidimas, kai 22 vyrai pusantros valandos gainioja kamuolį, smarkiai klysta. Taip, futbolas gali būti nuobodus, tačiau futbolas trunka ilgiau nei 90 minučių. Bent jau tikram futbolo sirgaliui, kuriam puikiai pažįstami D. Gray’aus knygoje aprašyti ritualai, tokie kaip susitikimas alinėje prieš rungtynes, padažnėjęs širdies ritmas tolumoje išvydus stadiono šviesas, kulniavimas pėstute po mačo karštai aptarinėjant visa, kas ką tik įvyko. Futbolas nėra tik reginys aikštėje. Kartu išgyvenama kolektyvinė patirtis, bendra tapatybė, susaistanti be galo skirtingus asmenis. Be to, futbolas, kaip liudija knyga, glaudžiai susijęs su ritualais, o ritualai prasmingi ir tampa savastimi tik tada, kai yra kartojami.

Simon Kuper. „Football Against the Enemy“

„Ar bent žinai, į ką spoksai?“ – agresyvokai paklausė aikštelės prie „Maksimir“ stadiono Zagrebe prižiūrėtojas. Stovėjau prie monumento, pagerbiančio tuos vietos „Dinamo“ sirgalius, kuriems karas su Serbija prasidėjo 1990 m. gegužės 13 d., kai rungtynėse prieš Belgrado „Crvena zvezdą“ kilo riaušės, ir kurie „paaukojo savo gyvybę ant tėvynės altoriaus“. Apsilankiau Zagrebe iškart po bakalauro studijų, kurias baigiau darbu apie buvusios Jugoslavijos futbolo sirgalių mobilizaciją į 10 dešimtmečio pradžioje įsiliepsnojusį karą. Žinoma, futbolas nei pradeda, nei užbaigia karus, tačiau gali padėti geriau suprasti tvyrančią įtampą, konfliktus tarp tautų, regionų, klasių, politinių ideologijų. Jis gali padėti suvokti, kaip žaidimas tampa instrumentu siekiant mobilizuoti, supriešinti.

Tim Parks. „A Season With Verona“
Facci sognare (it. „Priversk mus svajoti“) – šiais žodžiais T. Parksas pradeda knygą, kurioje pasakoja, ką vieno sezono kelionės su nuolat dėl išlikimo lygoje kovojančios Veronos „Hellas“ sirgaliais jam atskleidė apie pačių veroniečių savivoką ir skirtingų Italijos miestų bei regionų tapatybę. Futbolas – tai svajonė ir nepaliaujamas tikėjimas, kad nėra nieko nenugalimo, kad viskas įmanoma – bent jau kol rezultatas 0:0. Futbolas yra tarsi mikroskopas, pro kurį žvelgdami galime analizuoti įvairiausius tapatybės klausimus – nuo to, ką reiškia būti veroniečiu ar panevėžiečiu, iki to, kaip šiandien apsibrėžiame vyriškumą ir moteriškumą. Iš vaikystės giliai įsirėžė Pietų IV tribūnoje pamatyta vėliava su užrašu „Ultras Pašilaičiai“. Man, pypliui, tuomet pasirodė nuostabu, kad galima turėti ne tik miesto, bet ir konkretaus mikrorajono tapatybę.

Eduardo Galeano. „Football in Sun and Shadow“

Kadaise, kai dar rašiau apie futbolą, svajojau rašyti panašiai kaip E. Galeano. Juk futbolas aprėpia daug daugiau nei kas ir kada įmušė, kas gavo kortelę ar sukirto kamuolį į virpstą. Tai tik faktai, nebūtinai parodantys aikštėje besiskleidžiančius įvairaus žanro pasakojimus. E. Galeano futbolą aprašo kaip poetas, filosofas. Kartu atskleidžia ir vieną opiausių šiandienos futbolo problemų – jo virtimą paprasčiausia industrija, kai viskas perkama ir parduodama. „Profesionalus futbolas pasmerkia viską, kas nenaudinga, o nenaudinga reiškia nepelninga“, – konstatuoja jis, tačiau ir toliau širdingai ieško tų futbolininkų-kūrėjų, kurie įkūnija spontaniškumą, kūrybinę potenciją, aist­ringą atsidavimą. Todėl futbolo sirgalius visada yra šiek tiek nostalgikas, šiek tiek optimistas – nuolat apdainuojantis praeities žygdarbius, bet kartu ir tikintis, kad dar įmanoma būti nustebintam, sužavėtam.