× Lina Simutytė

Dovydas Grajauskas, nemėgstantis prisistatyti kaip poetas, neseniai išleido antrąją eilėraščių knygą „Debreceno gatvės bliuzas“ (leid. „Baziliskas“). Knyga festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ šį savaitgalį buvo įvertinta Jaunojo jotvingio premija „už naujus sąskambius – žaismingą griovimą ir kitoniškas sakinių formas, už gyvą socialinį pulsą, atminties įprasminimą ir prasmės ilgesį“. Nors Klaipėdoje iš tiesų yra gatvė šiuo pavadinimu, autorius sako, kad Debreceno gatvės bliuzas pirmiausia yra tam tikra jausena. Su D. Grajausku kalbamės apie bliuzą, kūrybines pauzes, kintantį gyvenimo būdą ir priverstinę izoliaciją, kuri, nori to ar ne, ištinka sulaukus trisdešimties.

 

Dovydas Grajauskas. Skaistės Grajauskės nuotr.

 

Praėjus aštuoneriems metams nuo debiutinės eilėraščių knygos „Apie reiškinius“, pasirodė antroji tavo poezijos knyga „Debreceno gatvės bliuzas“. Tokie laiko tarpai leidyboje pristatomi maždaug taip: „po ilgos pertraukos“, „po ilgos tylos“ ir pan. Tačiau tai nereiškia, kad autoriai per tą laiką nerašo. Su kuo pats sietum pauzę tarp savo knygų?

Rašymas, ypač knygos rašymas, yra toks dalykas – mano supratimu, gali kiek nori rašinėti ant lapelių visokius juodraščius, tačiau anaiptol ne visada iš to išeina kas nors apčiuopiamesnio, kažkas, ką anksčiau ar vėliau bus galima pavadinti tekstu. Panašiai ir su ta didžiąja pauze – nebuvau visiškai nustojęs rašyti, bet štai tiek užtruko, kol tie už(si)rašinėjimai galiausiai ėmė dėliotis į tam tikrą visumą, kol ėmiau pats suprasti, ką noriu tuo pasakyti. Aišku, įtakos turėjo ir gyvenimo būdas, per tuos aštuonerius metus irgi keitęsis: nuo bohemiškų naktinėjimų ir barinėjimų viskas galop nusirito į darbą biure, o tada – apskritai į kur kas ramesnę kasdienybę. Šiaip ar taip, dabar jau žinau, kad darbas biure palieka mažiau vietos kūrybai nei sėdėjimas bare.

Viename interviu sakei, kad rašai ne tam, kad pasakytum ką nors naujo, o kad pasakytum savaip. Vis dėlto apie Debreceno gatvę knygą parašei pirmas – vadinasi, bent iš dalies pavyko pasakyti ir šį tą naujo. Kaip kilo mintis rašyti būtent apie ją? Forma padiktavo turinį ar atvirkščiai?

Tiesą pasakius, knygos pavadinimo galvojimas vienu metu jau buvo gerokai įsiėdęs  ne tik man, bet ir mano artimiesiems, su kuriais nuolat konsultuodavausi ir testuodavau vis naujus variantus. Jau buvau nusiteikęs tą knygą išleisti apskritai be pavadinimo ar apžaisti kaip nors kitaip. Galutinis pavadinimas atsirado likus turbūt vos keletui savaičių iki rankraštį išsiunčiant į spaustuvę. Iš viso to išėjo toks akių dūmimas: viena vertus, tiek mano tekstams, tiek man pačiam Debreceno gatvė darė apsčiai įtakos, ten visgi užaugau; kita vertus, iš esmės mano knyga nėra, griežtai kalbant, apie tą gatvę – manau, kad Debreceno gatvės bliuzas yra tam tikra jausena, kurią visai nebūtinai nulemia toji gatvė. Juolab kad nemaža dalis tekstų knygoje iš tiesų atsirado gyvenant Vilniuje ir iš esmės yra apie Vilnių.

Kadangi sostinėje vis dar nesijaučiu visiškai vietinis, į Vilnių žvelgiu žmogaus iš Klaipėdos, Debreceno gatvės, žvilgsniu. Todėl buvo šiek tiek juokinga, nors turbūt ir reikėjo to tikėtis, kad pasirodžius knygai daugybė Debreceno gatvėje gyvenusių ar net tebegyvenančių žmonių mano knyga labai  susidomėjo. Manyčiau, teko juos šiek tiek nuvilti, – nors pažįstančiam bet kokį prastą rajoną ar tą bliuzo jauseną žmogui tie tekstai turėjo būti gana atpažįstami.

Ar grįžęs į Klaipėdą užsuki į Debreceno gatvę? Kaip ji keičiasi?

Taip, tame rajone užaugau, o man jau besimokant Vilniuje ten dar kelerius metus gyveno mano mama. Dabar tas butas parduotas, mama daug ramesnė, o prieš kelias savaites mudu su žmona buvom sugalvoję užsukti į Debreceną ir, taip sakant, nuvesti ten pasivaikščioti knygą. Buvo kokia trečia valanda popiet, šiokiadienis, bet rajonas liko toks, koks yra, – iš pradžių sutikom senus kaimynus, tebesėdinčius ant tų pačių laiptelių su tokiomis pat alaus pūslėmis, o maždaug po pusvalandžio prie mūsų prisistatė kažkoks vaikinas su bene dešimt randų ant galvos (matėsi, nes tose vietose neaugo plaukai) ir pradėjo mus kažkur angliškai kviestis žadėdamas „I will show you nice things“.

Darau išvadą, kad pasikeitė du dalykai: dabar tave kažkur nueiti įkalbinėja angliškai, nes anksčiau pokalbiai dažniau būdavo rusiški, o prieš duodami į galvą dar pabando įkalbėti, – rodos, ten atsirado šiek tiek vakarietiškos kultūros. Mano teorija – jos atnešė lenkai pranciškonų vienuoliai, pasistatę tiesiai priešais mūsų bendrabučius ne tik bažnyčią, bet ir vienuolyną.

Kokia aplinka tave supa šiandien? Ar jauti nostalgiją rajonui, kuriame augai, o gal Debreceno gatvė daro įtaką tavo maršrutams Vilniuje?

Nostalgijos Debreceno gatvei nejuntu, nebent tam butui, kurio jau nebėra, visgi – vaikystės namai etc., tačiau paties rajono, lyg ir gerai pažįstamo, nepasiilgstu.

Po prastesnės reputacijos Vilniaus rajonus, aišku, teko šiek tiek pavaikštinėti, bet labai greitai supranti, kiek tokiose vietose reikšmės turi pažįstami žmonės. Kitaip tariant – nors visi tokie rajonai kažkuo panašūs, juos vienija ir specifinis bendruomeniškumo jausmas: jeigu nesi iš vietinės faunos ir jie tavęs kasdien nemato, reakcija į tavo buvimą dažnai būna kur kas agresyvesnė.

Dabar tiesiog stengiuosi susikurti tą aplinką tokią, kokios norėčiau.

Tavo knygos redaktorius poetas Arnas Ališauskas sako, kad į publikaciją, knygą deda tik tuos tekstus, kuriuose yra „angelas su kojos protezu“. Kokius kriterijus turėjo atitikti eilėraščiai, spausdinti „Debreceno gatvės bliuze“?

Įvairiai galima perfrazuoti. Arno formuluotė man labai artima, o, pavyzdžiui, Tomas Waitsas kadaise yra sakęs, kad jam patinka įrašai, skambantys taip, lyg juos reikėtų gerai nuplauti, bet mintis, šiaip ar taip, lieka ta pati. Turi pajusti, kad mėšlo krūvoje užmatei kažką žybtelint.

Marius Burokas „Debreceno gatvės bliuzą“ įvardija kaip knygą „apie sproginėjančią kalbą ir sprogdinimą kalba“. Numanau, kad sprogstamoji knygos kalbos jėga siejasi ir su tavo muzikine veikla – groji bene tiek pat laiko, kiek rašai, buvai grupės „Jama&W“ būgnininkas. Savo poeziją dažnai skaitai su muzika. Kaip šios dvi sritys viena kitą pakursto, skatina?

Tiesą pasakius, mano instrumentiniai gebėjimai vargu ar labai susiję su rašymu. Mušamieji, šiaip ar taip, nėra labai švelnus daiktas, ir ačiū Dievui. Be to, būgnai funkcionuoja kaip savotiški užkulisiai, fonas, be kurio kažko staiga ima trūkti.

O muzikinė klausa, – kurios, beje, neturiu tokios jau baisiai nuostabios, dainininkas iš manęs tik plaunant indus, – taip, sakyčiau, irgi prisideda, kadangi tai suveikia kaip tam tikras pastabumo porūšis. Pajusti toną ir intonacijas, garsinius niuansus ir visokias smulkmenas neabejotinai padeda poetinei klausai.

Tad taip ir sakyčiau – viena vertus, rašant praverčia jausti ritmą ir tėkmę, o pačios ausys, nors mano paties balso pernelyg gerai nefiksuoja, visgi girdi mažus dalykus, kurie dažnai ir būna esminiai. Šiaip ar taip, jeigu nusidainuoju aš ar kiti, dažniausiai girdžiu.

Kaip prie poetinės klausos lavinimo prisideda tavo kaip vertėjo veikla?

Jeigu tai kokia nors, tarkim, gera poezija, – na, tai kaip klausytis geros muzikos. Jeigu verčiu ką nors labiau į popso pusę, ko irgi nesibaidau mažų mažiausiai dėl iššūkio, – dažniau pasitaiko, kad poetinė klausa raukosi ir snobiškai dėbčioja į verčiamą tekstą, lygiai kaip muzikinė klausa spjaudosi ir purkštauja, kai išgirsta kokį nors „Power Hit Radio“. Kaip ir visur, skirtumas tarp noro ir reikalo – gana ryškus, bet problemų neturiu nei su vienu, nei su kitu.

Kai kurie poetai sako, kad savo eilėraščius „išvaikšto“. Kitiems prieš sėdant rašyti padeda kieno nors poezijos skaitymas. Tretiems būtina izoliacija, savas kambarys ir pan. Ar turi savo rašymo rutiną?

Juokinga, bet pastebėjau, kad dažnu atveju tekstai man ima rašytis, kai esu įrašų studijoje, bet pasitaiko ir kitokių aplinkybių. Iki šiol nesu tikras, nuo ko tai priklauso, ir taip turbūt geriausia. Kol varlė gyva ir juda, nėra ko jai daryti skrodimo.

Bliuzo istorija siekia dar vergovės laikus Amerikoje. Juodaodžiams tekdavo palikti namus, šeimą ir gyventi bendruomenėse, kur alinantis darbas tapdavo pagrindiniu jų gyvenimo tikslu. Amerikiečių sociologas Orlando Pattersonas tai įvardijo kaip socialinę mirtį. Penkerius metus dirbai skambučių linijoje. Darbo biure vergove, žinoma, nepavadinsi, nors ir žinau, koks nelengvas tas darbas. Kas pasikeitė palikus biurą, kokioms veikloms dabar skiri daugiau dėmesio?

Kadangi labai aktyvaus socialinio gyvenimo man niekada ir nereikėjo, nepasakyčiau, kad maniškis labai kentėjo nuo darbo biure. Kaip tada, taip ir dabar susitinku su tais pačiais žmonėmis, tik gal kiek dažniau, nors visus mus ištiko ta pati trečiosios dešimties priverstinė izoliacija – nesvarbu, kuo užsiimtume, laiko vis tiek gerokai mažiau. Labiausiai pasikeitė tai, kad dabar galiu kur kas laisviau dėliotis, kada ir ką man veikti, nebesu apribotas ofisiškojo režimo, o svarbiausia – nebereikia kasdien atsakinėti į skambučius ir padėti svetimiems žmonėms spręsti problemas, kurios egzistuoja tik kokios nors konkrečios įmonės gyvenime, tačiau jiems atrodo svarbiausios ir neatidėliotinos. Šitai, ko gero, ėsdavo kur kas labiau už visus socialinio gyvenimo trūkumus ir režimus.

Nors personažai, kuriuos aprašai knygoje, savo rajono beveik nepalieka, atrodo, kad jie savotiškai vergauja pačiai Debreceno gatvei, jos sistemai. Paguodos ieško per alkoholį, narkotikus, vagystes – apskritai rinkdamiesi destruktyvų gyvenimo būdą. Žinomas amerikiečių atlikėjas Leadas Belly bliuzo nuotaiką apibūdino taip: „Kiekvieną iš mūsų kada nors gyvenime apima bliuzo nuotaika, tik nesuvokiame, kas tai yra. Kai guli lovoje, vartaisi nuo šono ant šono ir negali užmigti – kas tau darosi? Tavyje yra bliuzas.“ Kokiais būdais tu „išbūni“ savąjį bliuzą, nepameti galvos, „net kai [...] kerta galvą / kuri nusirita į krepšį“?

Leadas Belly buvo visiškai teisus, nors man slapta atrodo, kad XXI a. Europoje gyvenantis baltaodis vargu ar kada nors iš tikrųjų supras, kas ir kodėl yra bliuzas. Nepaisant to, taip, visiems pasitaiko tokių būsenų ir jausenų, ne išimtis ir aš, o išbūti gali padėti daug kas: kartais rašymas, kartais grojimas, kartais tiesiog sėdėjimas ir atsisakymas pajudėti, kol nepraeis; retais atvejais gali padėti ir paprastas, bukas prisigėrimas. Pastarojo varianto stengiuosi pernelyg dažnai netaikyti, mačiau, kur tai nuveda, dažniau prisigeriu iš džiaugsmo.

Eilėraštyje „Lengvos žemelės bliuzas“ rašai, kad žmogus miršta tris kartus: „pirmąkart miršta jo kūnas / antrąkart jį pamiršta / trečiąkart paskutinįkart jo pėdsakas / aptiktas būna“. Vis dėlto aptiktas pėdsakas žmones paverčia ir „nemirtingais“. Patiko, kad apie mirtį, kaip ir apie daugelį kitų jautrių temų (skurdą, socialinę atskirtį, savižudybę, priklausomybes) knygoje rašai tarsi juokaudamas. Todėl ir man knieti pusiau juokais paklausti – kokie žodžiai pačiam mirus trečiąkart taikliausiai nusakytų tavo gyvenimą?

Ir tiek, štai ir viskas (šypsosi).