Eglė Mikulskaitė. Judėti, negalima sustoti

Olgos Tokarczuk knyga „Bėgūnai“, plačiu grybšniu bandanti aprėpti klajoklių trajektorijas ir tapatumus, po „Man Booker International Prize“ taip pat plačiai nuskambėjo pasaulyje: pardavimai kaipmat šoktelėjo ne dešimtis, o šimtus kartų. Tiesa, pasaulis knygą atkapstė tik praėjus daugiau negu dešimtmečiui po jos išleidimo lenkiškai. Į galvą brukasi mintis: kosmopolitiškas kūrinys rado savo skaitytojus tokiu pat globaliu mastu. Maža to, man rašant šią recenziją, O. Tokarczuk nuskynė ir Nobelio premiją.

Kas tie bėgūnai? Pavadinimas, kaip nurodo autorė, tikslingai nukreipia į rusų sentikių religinį judėjimą – bėgūnai (lenk. bieguni) tikėjo, jog šėtono įmanoma išvengti tik nuolat judant, klajojant. Knygoje – tai visi bastūnai, klajokliai, arba, judrieji, lekiantys skirtingomis trajektorijomis, nebūtinai kertančiomis konkrečias vietas. Sunku tuo pačiu mazgu surišti visus knygos personažus: kiekvieno mobilumas vis kitoks arba iš pažiūros neturi nieko bendra su tuo, kaip tradiciškai suvokiame kelionę. Daugelio O. Tokarczuk klajoklių istorijos tarpusavyje nesusijusios, o nuolat įterpiama tik pasakotojos žiūra, refleksijos. Netrūksta ir įprastesnių nomadų, ir iš pažiūros jiems priešingų antibėgūnų. Pavyzdžiui – šiurpoki daktaras Blau ir Filipas Riušo, beveik niekur nekeliavę ir gyvenimus paskyrę tobuloms yrančio kūno konservavimo technikoms atrasti. Bet net šiose istorijose esama tam tikro bastūniškumo – kad ir ekspedicijos po savo paties kūną (Riušo atvejis). Ne visi pabiri pasakojimai vienodai įtaigūs, ne kiekvienam personažui skirta vienodai dėmesio. Tačiau bent šioje knygoje O. Tokarzcuk nereiškia didelių simpatijų stambiajai prozai, nebando išsamiai plėtoti vienos siužeto linijos. Pati autorė savo metodą pakrikštijo „konsteliacijų romanu“: svarbu ne tiek konkretus personažas, kiek tam tikri vidiniai ryšiai, pasikartojimai, giluminiai panašumai. O personažų tekste gausu – kaip ir detalių ar momentinių epizodų, primenančių pro traukinio langą spėriai bėgančius vaizdus. Epizodiškumas tarsi atliepia kelionių turinio laikinumą: sutinkami ir pamirštami veidai, trumpi žvilgčiojimai, nutrūkstantys pokalbiai. Ilgam pakimbu ir mintimis vis tebegrįžtu prie Eriko, Kunickio žmonos ir Anuškos istorijų: tai bastūnai, patiriantys staigius didžiulius pokyčius. Anuška paliko namuose karo traumuotą vyrą ir neįgalų sūnų, peržengia ribą, kad atsidurtų visiškame visuomenės paribyje, kur į ją žiūrima kaip į tikrų tikriausią klajok­lę-valkatą. Erikas desperatiškai, maištingai bandė grįžti į atvirus vandenis iš kalėjimu tapusios salos.

 


Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dizainerė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Nors pasakotoja dažnai primena, kad visų kelionių tikslas yra kitas piligrimas, tačiau fragmentiškuose skyreliuose sutinkami nauji vardai ir veidai, susitikimo ir istorijų trumpalaikiškumas dažnai tik dar labiau išryškina šiųjų piligrimų vienišystę, neperžengiamas sienas. Rodos, visi neišvengiamai susiję, bet kiekvieno trajektorija – išimtinai sava, grįsta laikinumu. Matyt, svarbu akcentuoti ir kitką: O. Tokarczuk žodyne nomadas, piligrimas nustoja įprastų žodyninių reikšmių ir priešinasi supratimui, jog klajoklius turėtume apsvarstyti per jų santykį su vieta. Konkrečioms vietoms neskiriamas joks ypatingas dėmesys, o centre nuolat išlieka judesys, klajonė savaime. O. Tokarczuk tokį abejingumą vietoms lyg ir pateisina nenoru priartėti prie turistinės literatūros, neabejotinai apiplėšusios pasaulį. Paprasčiausiai: „Žemė yra apvali, todėl neprisiriškime prie krypčių. Žmogui iš niekur kiekvienas judėjimas tampa grįžimu, nes niekas taip netraukia savęsp kaip tuštuma“ (p. 87). Nerasime čia ir nomadiškajai literatūrai būdingo priedėlio – hibridinių identitetų persvarstymų, topografinio pasaulio mėsinėjimo. Pasakotojos pozicija: judėti, tik nesustoti bei aliuzijos į rusų sentikius atmintyje išjudino Karin Johanisson aprašytą mįslingą, senais laikais atrastą ligą – fugą: nevaldomą poreikį keliauti, vėliau lydimą tapatybės ar atminties praradimo. Fugieriai visų pirma siekė išsilaisvinti: visus juos siejo bėgimas be aiškaus tikslo. Nuo ko buvo bėgama? Juk ir sentikiai bėgūnai bėgo ne šiaip sau, o idant išvengtų šėtono. O. Tokarczuk kūrinyje šėtonas niekur nedingo – tik reiškiasi dažniau kaip neįasmeninta galia. M. Foucault panoptikumas, schemos ir žemėlapiai, planai, tiesios linijos, vardai ar adresai – tai tik dalis įkyrių, kūrinyje bėgūnus persekiojančių galios formų. Jausmas, kad esi nuolat stebimas, styguojamas ir klasifikuojamas – ar daugelis jų nebėga iš kažkieno parašytų planų ir schemų, stagnacijos, į niekur ir tarp – kitaip tariant, liminalumą – tobulą ir palaimingą anonimiškumą? Juk toji galia lengvai viską sustyguotų, paaiškintų, išsaugotų ir užkonservuotų (o tai knygoje tapatinama su numarinimu).

Nė vienas bėgūnų nepriartėja prie jokio tariamo tikslo, centro ar tikresnio aš, kurį klajojant būtų įmanoma užčiuopti. Prieš beveik keturiasdešimtį metų G. Deleuze’as ir F. Guattari, nagrinėdami erdvę ir galios santykių raišką, nomadą prilygino nuolatiniam ribų, sienų kirtėjui, ardančiam nusistovėjusias hierarchijas ir tvarką. Nomadai – bešakniai, neišbaigti, nepalaikantys jokio centrinio tapatumo, priešingai sėsliesiems, siekiantiems atpažįstamumo. Juk kiekvienąsyk kirsdamas valstybės sieną nomadas kerta ir teritorinį konstruktą, valdančiųjų pasisavintą erdvę, apibrėžtą ribomis. Taip pat godžiai ir O. Tokarczuk personažai bėga link neapibrėžtumo, nepažinumo, idant išsiveržtų iš visa sustyguojančios galios, standartizacijos, struktūrų: „Linguok, judėk, krutėk. Tik šitaip išvengsi jo nagų. Tas, kuris valdo pasaulį, neturi galios judėjimui ir žino, kad mūsų kūnas, kai juda, yra šventas – tik judėdamas gali nuo jo pabėgti. O pasaulio valdovui paklūsta viskas, kas nejudru, negyva, kas bevališka ir bejėgiška. Todėl judėk, linguok, eik, bėk, spruk, jei tik užsisvajosi ir sustosi, tave pagriebs jo didelės letenos, pavers tave lėle (...). Pažymės tave ir įtrauks į savo registrus, išduos tau dokumentą, liudijantį apie tavo nuopuolį. Apsės tau mintis nesvarbiais dalykais, ką pirkti, o ką parduoti, kur pigiau, o kur brangiau. Nuo tada tegalvosi apie mažmožius – apie benzino kainą ir kokią įtaką ji turės paskolos išmokėjimui“ (p. 249).

Tas, kas atsivertęs „Bėgūnus“ tikisi išimtinai antropologinių siužetų ir refleksijų, gali nemenkai nusivilti: O. Tokarczuk mezga sudėtingus (kartais niekuomet nesusipinančius) istorijų voratinklius, pasakotoja permąsto pačias įvairiausias temas: nuo bėgūniškų subjektų iki mirties, kūno suvokimo ir dualumo, pažinimo neįgalumo, pasaulio daugiasluoksniškumo. Pasirinktą pasakojimo formą autorė yra pavadinusi „nervinga“, tačiau galima drąsiai papildyti: ji nemenkai erzinanti, nutrūkstanti įdomiausiuose taškuose, prikaišyta momentinių, iš pažiūros ne visad motyvuotų pasakotojos fiksacijų – savotiškų fotografijų ar užrašų knygelių nuotrupų. Bet fragmentiška forma talkina turiniui – „Bėgūnai“ dažnai primena, jog pasaulis negali būti schematizuotas. Susitaikius su šiuo fragmentišku, trūkčiojančiu pasakojimu, knyga vargu ar nuvils – čia sudėta tiek gilios ir originalios įžvalgos, kad pakaktų keliems neblogiems kūriniams. Vieni įdomiausių knygos dėmenų – pasakojimai įvelkami į keistą metafizikos, mistikos ir niūrios atmosferos rūbą. Jei šis kūrinys netrukus bus ekranizuotas, tikėčiausi, kad jame nuolat lis, o piligrimai slankios gatvėmis vos tilpdami prasilenkti pilkuose skersgat­viuose.

Manau, nesuklysiu autorę pavadindama nutylėjimų, abstrakcijų meistre, tapybiškai ir organiškai naudojančią kalbą, kurioje nestokojama ironiškos gaidos, metaforų, asociatyvumo. Šiame postmodernistiniame lipdinyje bastūnai, praradę savus centrus ir atsvaras (o gal niekada jų neturėję), į tokią pat nesvarumo būseną sėkmingai pasiims ir skaitytoją. Ne veltui tokioje sluoksniuotoje kūrinio visatoje O. Tokarzcuk vis žvalgosi į pastovesnę – faktinę, istorinę praeitį, nebijodama jos perrašyti savaip. Perskaitęs kūrinį, skaitytojas ne tik sužinos apie senąsias kūnų konservavimo technikas ar istorinius žemėlapius (iliustracijos), bet ir sutiks tokių praeities garsenybių kaip, pavyzdžiui, Frederikas Šopenas.

Galima kalbėti, jog „Bėgūnai“ – dar vienas iš daugelio literatūros kūrinių, persvarstančių teritorijų, sienų kirtimo ar mobilaus subjekto klausimus, tačiau O. Tokarczuk veda toliau už šio paviršiaus. Lyg ir primenama: bėgti galima pačiais įvairiausiais būdais, netikslingai ir nekryptingai. Prasminga savęs paklausti: kas toji tarpinė erdvė ar tarpinis laikas? Galbūt: „Iš tikrųjų nėra jokio judėjimo. Mes, kaip tas vėžlys iš Zenono paradokso, niekur nejudame, keliaujame viso labo į momento vidų, ir nėra nei jokios pabaigos, nei jokio tikslo. Tikriausiai tą patį galima pasakyti ir apie erdvę: jeigu visi esame vienodai nutolę nuo begalybės, tai neegzistuoja ir joks „kur nors“ – mūsų nėra nei jokią dieną, nei jokioje visatoje“ (p. 370). Ir dar: jei pasaulis išties nepažinus, ką randame anapus pažinimo? Ar ne tą pačią tuštumą, nuo kurios bėgama?