Specialiai „Literatūrai ir menui“

Kalnas kaip pasaulio centras katalonų literatūroje

 

1903 m. šiaurės Katalonijos istorikas Pere’as Vidalis parašė straipsnį „Kopimas į Kanigu“ („Ascension du Canigou“), kuriame apžvelgiamas fragmentas iš Fra Salimbene’o d’Adamo¹ „Kronikos“, pasakojančios apie Petro Didžiojo (1240–1285) kopimą į Kanigu kalną. Manoma, kad šis Aragono karaliaus žygdarbis įvyko jo mirties metais ir baigėsi tamsiame ežero rūke glūdinčio slibino nugalėjimu. Pasak P. Vidalio, XIII a. žmonėms „aukštos viršūnės buvo pilnos paslapčių, o kalnų ežerai ir tvenkiniai kėlė siaubą“. Kanigu, vienas iš mitinių Katalonijos topografinės vaizduotės kalnų, jiems buvo ne vienas tradicinėse dainose apdainuotų „palaimintų kalnų“, bet veikiau vienas „prakeiktų kalnų“. Išties, Kanigu, „raganų ir užkeiktų būtybių, antgamtinių padarų, fantastinių gyvūnų“ irštva, buvo neišsenkanti legendų ir kitų vaizduotės kūrinių versmė: kalnų grandinės buvo tarpinė erdvė, beveik neskyrusi civilizuoto pasaulio nuo antgamtiškojo, tikrovės nuo fantazijos.

 

 

Spektaklio pagal „Kanigu“ dekoracijos Barselonoje, 1910 m. Joaquimo Morelló nuotr.

 

Senovėje viršūnės dažnai buvo siejamos su dievų garbinimu, tačiau būtent dėl to jas gaubė dviprasmybė, nes dievai taip pat galėjo būti nuožmūs. Filosofiniai apmąstymai, kuriuos Ramonas Llullis (1232–1316) plėtoja remdamasis atsiskyrėlių buveinės įvaizdžiu, iš dalies siejasi su šia protėvių kalnų šventovių tradicija. Pasak Raülio Garrigasaito, R. Llulliui atsiskyrėlių buveinė – tai „vieta pasitraukti nuo kančios, atsigauti, bet taip pat leisti sąmonei prasiveržti pro akis“; tai „prieglobstis, skirtas priartėti prie išminties ir išganymo“. Taigi, kaip rodo Petro Didžiojo kopimo į Kanigu kronika ir R. Llullio raštai, ši kalnuose gimusi dichotomija jau buvo aiškiai įsitvirtinusi XIII a. katalonų kultūroje. Bet per šimtmečius vis labiau įsigalėjo mintis, kad kalnų viršūnėse gyvena demoniškos būtybės.

Viena iš priežasčių, kodėl kalnai tapo įvairiausių tamsių spekuliacijų objektu, yra susijusi su atšiauriu vietiniu klimatu. Mintis, kad blogas oras yra raganavimo padarinys, tikriausiai egzistavo jau viduramžių kultūroje, bet demonologinis traktatas „Raganų kūjis“ („Malleus maleficarum“, 1486) padėjo jai dar giliau įsišaknyti visuomenės vaizduotėje. Kadangi kalnai yra ypatingo klimato pavyzdys, tikėjimas, kad juose gyvena demonai ir raganos, pasklido visoje Europoje. Neatsitiktinai raganų medžioklės buvo itin paplitusios Alpėse ir Pirėnuose. Būtent Katalonijoje 1424 m. buvo baigtas rengti „Anjeu slėnių ordinacijų kodekso“ teisinių nuostatų tekstas – pirmasis teisinis dokumentas, kuriame konkrečiai kalbama apie kovą su raganavimu.

Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu kalnai buvo laikomi prakeiktomis vietomis, gyvenamomis demoniškų būtybių, tačiau scientia² pažanga iš esmės pakeitė mūsų gamtos sampratą. Furor astronomicus – erdvės ir begalybės išaukštinimas, kurį sukėlė Mikołajaus Koperniko, Galilei Galileo ir Johanneso Keplerio mokslo paradigmos lūžis, buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių požiūrio į kalnus kaitą. Prie naujosios „begalybės estetikos“ manijos vis dėlto reikia pridėti ir spartėjančią industrializaciją. Antikoje Teokrito idiliška gamta buvo siejama su lygumomis, o gyvenimui pamažu urbanizuojantis idealios gamtos pradėta ieškoti aukščiau – kalnuose. Be to, neliesta gamta tapo kulto erdve: natūralioji religija³ tam tikra prasme pakeitė bendrystės su antropocentriškomis savybėmis pasižyminčia aukštesniąja esybe (Dievu) jausmą. Mistiniai apreiškimai ėmė kilti iš „laukiniausių“ Žemės kampelių arba iš „žvaigždėto skliauto“; antgamtinių apsireiškimų nebereikėjo. Prie šių veiksnių prisidėjo ir kultūros pabrėžiamas individuacijos procesas⁴: griežta kalnų izoliacija suteikė neprilygstamą „sceną“, leidžiančią susitelkti į subjekto juslinį ir psichologinį pasaulį.

Katalonų kultūroje didysis romantizmo poetas, pavertęs kalną mitine nacionalinės savasties kūrimo erdve, yra Jacintas Verdagueris (1845–1902). Jo laikų žygeivių (ekskursininkų) dvasia buvo palyginti jauna ir atspindėjo naują kalnų vertinimą, išplitusį visame Vakarų pasaulyje. Remdamasis žiniomis, kurias įgijo kelionių ir žygių metu, J. Verdagueris sukūrė epinę poemą „Kanigu. Pirėnų legenda iš rekonkistos laikų“ („Canigó. Llegenda pirinaica del temps de la reconquesta“, 1886). Greta J. Verdaguerio yra dar vienas judėjimo Renaixença (katalonų kultūros atgimimo XIX a.) rašytojas, palikęs gausių dokumentinių liudijimų apie tą patį ideologinį kontekstą, – Carlesas Boschas de la Trinxeria (1831–1897). Knygose „Žygeivio atsiminimai“ („A Records d’un excursionista“, 1887) ir „Lyguma ir kalnas“ („Pla i muntanya“, 1888) – dviejuose ankstyvuosiuose natūraliojo rašto⁵ katalonų kalba pavyzdžiuose – C. Boschas de la Trinxeria pasakoja savo patirtis ne tik kaip kaimo žemvaldys, medžiotojas ir žygeivis, bet ir kaip biologijos bei folkloro mėgėjas. Su būdingu romantiniu užsidegimu, dažnai lydimu gamtos idealizavimo, rašytojas liudija protoekologinį jautrumą, gana paplitusį to meto žygeivių sluoksniuose. Jo tekstuose aptinkame apmąstymų apie kopimą į kalnus, kurie, nors ir „palaiminti“, vis dėlto skęsta rūke ir gausūs pavojingų perėjų; apie Pirėnų piemenų žinias, papročius ir būdą; apie kalnų valstiečių santykį tiek su chronologiniu laiku, tiek su meteorologiniu oru; apie audrų ir naktų viršūnėse išskirtinumą; apie kalnų sueigas⁶; apie jūrą, regimą iš tolimų aukštumų. C. Boscho de la Trinxerios tekstai mini daugybę temų, kurias po kelerių metų literatūriškai perdirbo Víctoras Català (šiuo pseudonimu pasirašo Caterina Albert i Paradís, 1869–1966) romane „Vienystė“ („Solitud“, 1905), dar viename kertiniame katalonų literatūros kūrinyje.

 

Jacinto Verdaguerio poemos „Kanigu. Pirėnų legenda iš rekonkistos laikų“ 1898 m. ispaniško leidimo viršelis

 

„Vienystė“, priešingai nei „Kanigu“, nėra epinė fantazija. Gal šiek tiek ir yra, bet ne visai. Epinė poema, kad ir kiek gražių vaizdinių ji turėtų, nuo pat literatūros ištakų atlieka vienareikšmę funkciją: legitimuoti teisę į teritoriją. „Vienystė“, priešingai, sutelkta į kasdienę heroję, kuri turi priimti sunkų sprendimą. V. Català rašė iš dalies laikydamasi folkloro ir epinės kūrybos nuostatų, bet drauge priešindamasi jų griežtumui. Iš daugybės alternatyvų, kurias pateikia V. Català, ypač stulbinančios yra kai kurios jos siūlomos variacijos herojaus kelio siužetinėje struktūroje. Be to, jos romanas yra įvairių pasakojimo būdų (stebuklinio, gotikinio, realistinio, fantastinio) samplaika, o tuo metu tai buvo naujovė Europos literatūros panoramoje.

V. Català su savo „Vienyste“ išeina už socialinės sferos ribų, įtraukdama tai, ką romantinė tradicija bandė vienaip ar kitaip pirmą kartą iškelti į centrą: ekosferą. Tai daro daugiausia per idėjas ir scenas, susijusias su sublimo sąvoka. Pasak romantizmo idealų, sublimas – tai baimės ir nuostabos pojūčiai, kuriuos sukelia gamtos gaivalų žiaurumas arba „begalinis mastas“: aukštos kalnų viršūnės, vandenynas ar audra. Sublimas yra iš esmės dviprasmis – jis nuostabus ir drauge šiurpus. V. Català pabrėžtinai vartojamas gamtos sublimas dar labiau sustiprina jos kūrinio patrauklumą, nes sublimo sąvoka buvo pagrindinė meno ir idėjų istorijoje, taip pat lemiama formuojant mūsų kultūrinę išorinės gamtos sampratą ir netiesiogiai kai kurių ekologinių politikų vystymąsi.

„Vienystės“ sublimas labai įvairus: jis neapsiriboja tik kalnų peizažu ir yra susijęs su garsais, kvapais, geologija ar kosmosu. Bet išskirtiniausia savybė yra ta, kad du priešingi jo aspektai tiesiogiai susiję su dviem archetipiniais personažais, gyvenančiais viršūnėje: Anima (medžiotojas, agresorius, tamsa) ir Gaietà (piemuo, saugotojas ir išmintingas žmogus, šviesa). Animos prigimtis atspindi kalno velnišką ir audringą charakterį, o Gaietà – švelnesnę romantizmo idėjų pusę ir pastoralinį būdą. Taigi, „Vienystės“ kalnas padidina įtampą tarp topofobijos kalnams, paveldėtos iš folkloro, „Raganų kūjo“, ir protoekologinio pastoralinio požiūrio⁷, kurį sustiprino romantikų kalnų mitologizavimo ir mistifikavimo procesas. V. Català romanas taip pat susijęs su tūkstantmečių senumo idėja, kad kalnas yra šventas pasaulio centras. Milos⁸ paskutinė naktis „Vienystės“ struktūroje yra transcendentiška ir kosminė, kai viršūnės tampa tam tikra axis mundi⁹, jungiančia dangų ir žemę.

„Vienystėje“ kopimas į viršūnes iš dalies atspindi gana jauną žygeivių tradiciją, o XXI a. pasirodo šią tradiciją tęsiantis dar vienas katalonų romanas. Rašytojos Núrios Perpinyà „Svaigulys ties praraja“ („Al vertigen“, 2013) yra himnas kalnui ir alpinizmo paveikslas – ekstremalios žygeivių veiklos forma, – taip pat sutelktas į „keliauninkę heroję“. Per daugiau nei šimtmetį, skiriantį šiuos du romanus, kalnų viršūnes, kadaise laikytas nepasiekiamomis, užtvindė drąsūs sportininkai ir pavertė tikrais sąvartynais. Gerai ar blogai, bet technologinė evoliucija ir pažangiojo kapitalizmo dinamika plinta visomis kryptimis – nuo žemės gelmių, turtingų naftos ir mineralų, iki aukščiausių planetos viršūnių. Tačiau yra vienas kūrinys, dar labiau susijęs su mitologine ir ekocentrine „Vienystės“ dvasia: rašytojos Irene Solà romanas „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ (2019; iš ispanų ir katalonų kalbų vertė Valdas V. Petrauskas, V.: „Alma littera“, 2021).

I. Solà yra viena žymiausių tarptautinio garso šiuolaikinių katalonų rašytojų, jos kūryba ypatinga tuo, kad tam tikru požiūriu tęsia V. Català ir Mercè Rodoredos (1908–1983) darbą kuriant ne žmogui priklausančią gamtą, gaivalingai gyvą ir itin tamsią. Septintajame dešimtmetyje M. Rodoreda pradėjo rašyti romaną „Mirtis ir pavasaris“ (iš katalonų kabos vertė Valdas V. Petrauskas, V.: „Rara“, 2022), tokį novatorišką, kad jis būtų buvęs neįprastas to meto Europos literatūros panoramoje (gal todėl rašytoja jo nebaigė). Pasak Neus Penalbos, šiame romane M. Rodoreda „ne tik sukuria žmonių bendruomenę, bet ir įsivaizduoja visą ekosistemą, kurioje gamtos elementai turi savo gebėjimus: žemė kvėpuoja, oras kaupia pyktį, vanduo teka ryžtingai, medžiai „ėda ir stengiasi, kad iš vidaus nebūtų išimta mirtis“. Be išorinės gamtos vaizdavimo, I. Solà artima rašytojai V. Català savo pomėgiu legendoms ir pasakoms, magiškiems elementams bei velnio įvaizdžiui. Negana to, šios trys rašytojos turi kitą bendrą bruožą. M. Rodoreda taip pat buvo daugelio piešinių, akvarelių ir koliažų autorė, o I. Solà baigė dailės studijas. Visos trys palaikė ryšį su vaizduojamuoju menu, kuris atsispindi per jų kūrinių unikalumą.

Šiaip ar taip, I. Solà literatūros šaknys siekia tradicijos gelmę: puikus ir netikėtas romano „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ pirmas skyrius, rodos, tiesiogiai susijęs su Pirėnų legenda apie Šv. Baltramiejaus koplyčios varpą, kur debesys, ruošdamiesi leisti krušą, kalbasi ir priima sprendimus. Ši legenda Pepo Collo¹⁰ įtraukta į antologiją „Prakeikti kalnai“ („Muntanyes maleïdes“, 1993), kuri yra dalis katalonų kūrėjų – folkloristų ir žygeivių – darbų. Dar prieš P. Collą per Pirėnus 1925 m. keliavo Palmira Jaquetti, ji rinko liaudies dainas projektui „Obra del Cançoner“¹¹. Buvo dar viena moteris – Maria de Bell-lloc (1841–1907), sujungusi žygeivių veiklą ir folkloristiką, netgi aplenkusi C. Boschą de la Trinxerią ir J. Verdaguerą.

M. de Bell-lloc, folkloro ir fantastinės kūrybos pionierė, rinko legendas, padavimus per savo žygius po Valjesą ir 1871–1875 m. skelbė juos žurnale „Atgimimas“ („La Renaixensa“). Tarp pasakojimų apie kalnus, kuriuos ji literatūriškai apdorodavo, yra pasakų apie liūdesį dėl miškų kirtimo, istorijų, kuriose pinasi burtai ir dievybės, ir legenda, turinti per daug bendrų motyvų su „Vienyste“, kad tai būtų atsitiktinumas. P. Collo Pirėnų legendų antologijai ir M. de Bell-lloc padavimams būdingi grėsmingi ar fantastiški elementai, kurie dažnai pasirodo žodinėje tradicijoje. Kadangi P. Collo knyga buvo kelis kartus perleista, o 2010 m. pasirodė antra dalis „Grįžimas į prakeiktus kalnus“ („Retorn a les Muntanyes Maleïdes“), ji turėjo didelę įtaką katalonų vaizduotei. Galbūt I. Solà kalnas būtų šokęs kitokiu ritmu, jei P. Collas nebūtų taip pateikęs Pirėnų masyvo prakeiksmų.

Iš tiesų šių kūrinių sėkmė ir jų sugrįžimas į literatūrinę erdvę rodo, kad mitologizuojantys pasakojimai nebuvo tik literatūrinės fikcijos evoliucijos etapas, jie ir toliau mums išlieka svarbūs. Viena vertus todėl, kad realizmo „sudėtingos psichologinės konstrukcijos“ kuria dialogą su sąmoninga mūsų dalimi, o vaizduotės archetipai, simboliniai elementai kyla iš pasąmonės užkaborių ir ten vėl susitelkia. Kita vertus, naujai interpretuojamas folkloras padeda sustabdyti milžinišku greičiu veikiančią pažangiojo kapitalizmo homogenizuojančią ir kultūras naikinančią jėgą.

 

1 Fra Salimbene d’Adam (1221–apie 1290) – italų pranciškonų vienuolis, teologas ir metraštininkas, geriausiai žinomas savo veikalu „Kronika“ („Cronica“), vienu svarbiausių XIII a. Italijos ir Prancūzijos istorijos šaltinių.

2 Vėlyvaisiais viduramžiais ir naujųjų amžių pradžioje demonologija buvo laikoma savotišku „mokslu“ (scientia). Tai nebuvo tiesiog prietarai, o griežta teologinė ir teisinė sistema.

3 Terminas „natūralioji religija“ (religio naturalis) nurodo religinių įsitikinimų sistemą, kuri grindžiama ne antgamtiniu apreiškimu (Šventuoju Raštu, pranašystėmis), o žmogaus protu, logika ir gamtos stebėjimu.

4 Individuacijos procesas yra esminė analitinės psichologijos sąvoka, kurią išplėtojo Carlas Gustavas Jungas. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, per kurį asmuo tampa „savimi“ – vientisa, unikalia ir nedaloma asmenybe.

5 Terminas „natūralusis raštas“ (escriptura natural) – nuo „Còdex d’Ordinacions de les Valls d’Àneu“ iki individuacijos proceso – gali būti suprantamas trimis lygmenimis: paleografiniu (istoriniu), filosofiniu ir psichologiniu.

6 Terminas „kalnų sueigos“ (aplecs a muntanya) – kultūrinis ir istorinis reiškinys, glaudžiai susijęs su Pirėnų regiono (įskaitant Anjeu slėnius) tradicijomis.

7 2026 m. literatūros mokslo ir kultūros istorijos diskurse protoekologinis pastoralinis požiūris yra esminė koncepcija, jungianti aptartas temas: nuo kalnų sueigos  iki V. Català kūrybos.

8 Mila, pagrindinė „Vienystės“ veikėja, mūsų dienų literatūrologų laikoma viena galingiausių moters individuacijos proceso personifikacijų Vakarų literatūroje.

9 Pasaulio ašis (lot.).

10 Pep Coll (tikrasis vardas Josep Coll i Martí, g. 1949 m.) – garsus šiuolaikinis katalonų rašytojas.

11 „Obra del Cançoner Popular de Catalunya“ – tai 1922 m. Barselonoje pradėtas ambicingas kultūrinis projektas, kurio tikslas buvo surinkti ir išsaugoti tradicinę katalonų kraštų liaudies muziką, dainas ir žodinę kūrybą.

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas