Elžbieta Banytė. Ubi leones: naujoji graikų literatūra (2)

Iš vėlesniųjų, rašiusių jau nesunormintu demotikos variantu, svarbiausias – Kostis Palamas (1859–1943). Jis daugiau nei 50 metų buvo kone reikšmingiausia intelektualinio gyvenimo figūra. Geriausiai žinomas kaip Olimpinio himno autorius, tačiau nuveikė kur kas daugiau: išleido net 18 poezijos rinkinių, daugybę straipsnių, esė, recenzijų, kelis apsakymus, vieną dramą. Kartu su bendražygiais suformavo savitą poezijos mokyklą, kurios estetinę programą (ją sąlyginai galėtume vadinti „neoromantine") vėliau mėgino paneigti jaunesni poetai, ypač radikaliai – vadinamoji 1930-ųjų karta, Graikijai davusi du Nobelio premijos laureatus. Šiuolaikinė literatūros kritika linkusi iš dalies atsižadėti Palamo – jam skirtų straipsnių skaičius mažas, palyginti su skirtų kitiems kūrėjams, pvz., Kavafiui.

Agnės Alijauskaitės nuotrauka

Tiesą pasakius, Kavafis (1863–1933), Lietuvoje geriausiai žinomas graikų poetas, ilgą laiką pačioje Graikijoje buvo periferinis reiškinys. Dėl ypatingų literatūrinių jo ryšių Anglijoje buvo žinomas ir skaitomas labiau negu žemyninėje Graikijoje; savo šalyje negailestingai kritikuotas, vėliau beveik pamirštas, jį skaitė ir gerbė tik jo aplinkos – Egipto Aleksandrijos –­ intelektualai. Kaip centrinę figūrą Kavafį matė modernistai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tradicinės literatūros autoriams ir mėgėjams jis ilgą laiką liko dekadentas. Dabar išgyvenamas kone „Kavafio amžius": per dieną tarptautinėse duomenų bazėse užregistruojama bent 10 šiam poetui skirtų publikacijų. Sociologiškai priežastys aiškios: Kavafis atvirai kalbėjo apie homoseksualumą, jam suteikdamas ne vien erotinę, bet ir estetinę vertę. Populiarus jis ir kaip miesto studijų objektas: Aleksandrija ir helėnizmo periferijos miestai tampa savotiška teatro scena, kurioje juda dažnai keistoki, ant įvairių ribų – gyvenimo ir mirties, graikiškumo ir Artimųjų Rytų, laisvės ir tironijos – balansuojantys „personažai". Kavafiui nerūpėjo triumfo minutė, jo kūryboje tėra vienas tekstas, kuriame lyrinio subjekto troškimas išsipildo. Visi kiti tekstai fiksuoja žlugimą, vilčių griūtį, prarastį. Vykdomas savotiškas minties eksperimentas: „personažai" patalpinami į neaiškią, tarpinę padėtį – imperijos mieste, kurį turi užkariauti barbarai, ar smuklėje periferiniame graikų mieste, kur nuduriamas gražus jaunuolis – ir su ironiška šypsenėle žiūrima, kaip jie elgsis, kokia bus jų ir aplinkinių reakcija. Žinoma, tokią strategiją romantiški Atėnų intelektualai XIX–XX a. sandūroje atmetė.

Nereikia manyti, kad XIX a., romano amžius, Graikijoje praėjo be geros prozos, rašytos daugiausiai katarevusa. Pirmoje amžiaus pusėje ir viduryje kartu su romantine poezija svarbiausią poziciją užėmė istorinis romanas. Maždaug nuo 1880 m. išpopuliarėjo realistinė ir natūralistinė srovė. Iki šiol skaitomas „papročių apsakymas" apie papras­tus Graikijos žmones, jų buitį, moters dalią šeimoje ir t. t. Kiek vėliau pasirodo ir realistinių romanų. Žinomiausias prozininkas – Aleksandras Papadiamantis (1851–1911). Jo prozoje, nors ir rašytoje katarevusa, labai svarbus liaudies kalbos elementas: daugybė posakių ir žodžių pirmąkart įrašyti į literatūrą būtent Papadiamančio. Skaitomiausias romanas – „Vaikžudė" (1903), kuriame pasakojama apie salos pribuvėją, įsitikinusią, kad moteris visada yra vergė: pirma –­ tėvo, vėliau – vyro, dar vėliau –­ vaikų, galiausiai – anūkų. Taigi ji nusprendžia žudyti gimusias mergaites, kad išvaduotų jas nuo kančių. Romano pabaigoje, bėgdama nuo policijos, pribuvėja nuskęsta ežere, nespėjusi pasiekti bažnyčios ir paprašyti prieglobsčio. Vaikžudė – įdomus, ryškus, psichologizuotas ir sudėtingas personažas; feministės šioje vietoje nusistebėtų, kad tokį galėjo sukurti vyras.

Mažiau populiarus XX a. pr., tačiau dabar – bene skaitomiausias graikų rašytojas yra Nikas Kazan­tzakis (1883–1957). Lietuviškai turime svarbiausius jo prozos tekstus: romanus „Kapitonas Michalis: laisvė arba mirtis", „Graikas Zorba: nuotykiai Kretoje", „Dievo neturtėlis", „Pas­kutinis gundymas", „Vėl Kristų kala ant kryžiaus", (sąlyginai vadintiną) esė „Asketika: salvatores dei". Visi vertimai yra puikios kokybės, už „Kapitoną Michalį" Diana Bučiūtė tapo Metų vertėja. Šis romanas kartu su „Graiku Zorba" yra skaitomiausias užsienyje graikų romanas, o kartu ir viena graikų prozos viršūnių. Tačiau Kazantzakis rašė ne vien prozą: paliko nemažai teatro pjesių, didžiulę poe­ mą „Odisėja", mokslinių tekstų apie Nietzsche ir Bergsoną. Po karo netgi buvo UNESCO patarėjas literatūros klausimais.

Lygiai kaip ir Kavafis, Kazantzakis nepriskiriamas nei srovei, nei mokyklai, nei kartai. Jo estetinės ir filosofinės nuostatos išdėstytos „Asketikoje", nedidelės apimties labai tirštame tekste. Šią knygą pats apibūdino kaip „mistinę" –­ iš tikrųjų jos turinys pretenduoja į metafiziką. Aprašoma sielos kelionė nuo žmogaus prie Dievo, nuo veiksmo iki ramybės. „Asketiką" pats laikė lieptu į svarbiausiąjį savo darbą –­ poemą „Odisėja". Ją sudaro 24 giesmės, 33333 eilutės. Poema prasideda, kai Odisėjas grįžta į Itakę ir vėl leidžiasi į naują kelionę. Per ją Spartoje pagrobia Eleną, sutinka Budos, Don Kichoto, Kristaus antrininkus, pabaigoje netgi pasiekia Pietų ašigalį, kur miršta nuo išsekimo. Literatūrologai linkę interpretuoti „Odisėją" kaip Kazantzakio mėginimą sukurti universalų modernaus žmogaus mitą. Tačiau veikalas sunkiai skaitomas: atbaido ne tik apimtis, bet ir sudėtinga, dirbtinė posakių ir net graikams nežinomų žodžių prikaišiota leksika. Prasmė dažnai dingsta, sunku kalbėti ir apie struktūrinį nuoseklumą.

Rašyti romanus Kazantzakis pradėjo jau sulaukęs brandaus amžiaus, „Graikas Zorba" pasirodė pirmasis, 1946 m. Tai knyga apie laisvę, apie gebėjimą džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis, kraštutinį antimaterializmą, „graiko dvasią". 1964 m. britų ir graikų ekranizacija, kiek paviršutiniška, tačiau labai populiari, įtvirtino tam tikrą „graiko mitą": šokantis sirtakį, kiek juokingas, mylintis laisvę, optimistas, mergišius, vyno mėgėjas, kitaip tariant, dionisiško kvaitulio apimtas „natūralus" žmogus. Kazantzakio romane centrinė ašis yra atvykėlio, kurį imasi globoti Zorba, dvasinė branda, kelias į laisvę ir išmintį – tekstas anaiptol nėra stereotipų rinkinukas. O paviršutiniškas ir lengvai „virškinamas" filmas, ko gero, tarnavo kaip puiki reklama Graikijos turizmui.

„Kapitonas Michalis" labiau atitiktų istorinio romano charakteristikas. Čia pasakojama apie Kretos sukilimą prieš turkų valdžią XIX a. pabaigoje. Prologe Kazantzakis rašo, kad iš vaikystės prisimena tokius žmones ir kad romane nėra „nieko išgalvoto", kad visi personažai „tikri". „Tikrumas", žinoma, visada yra probleminė sąvoka, tačiau kalbant apie romaną, tampa kone neįmanoma. Vis dėlto daugelis iki šiol apibūdina „Kapitoną Michalį" kaip aprašymą „visko, kas yra Kreta". Įtampa tarp realybės ir fikcijos apsunkina romano skaitymą ir supratimą: viena vertus, kalbama apie universalų laisvės siekį, kita vertus, rodomos labai konkrečios ir užsienyje dažnai nežinomos istorinės aplinkybės, kretietiški papročiai, kuriami užsieniečių akims egzotiški personažai.

Dėl religinio turinio romanų Kazantzakio nemėgo ortodoksų bažnyčia: nepaisant dvasingumo, religija pristatoma nedogmatiškai, laisvai varijuojama religiniais motyvais, šventieji „sužmoginami", atsiranda įvairių filosofinių krypčių ir Rytų religijų įskiepų.

Be Kazantzakio, daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų ypatingą dėmesį skiria XX a. vidurio graikų poezijai: ji ir gausi, ir įdomi, ir sulaukusi tarptautinio pripažinimo. Būtent poetai, atkakliai rašę demotika, tapo tikraisiais neoficialiais bendrinės graikų kalbos normintojais. Jų nuostata – vartoti demotines formas, tačiau neatsisakyti nė vieno kalboje egzistuojančio žodžio ar posakio, laisvai derinti kelis kalbos stilius ar pavidalus – tapo svarbi intelektualams, siekusiems viešojo bendravimo srityje įvesti demotiką, o ne katarevusą. Šiuolaikinė bendrinė graikų kalba yra labai turtinga, liberali, įsileidžianti liaudiškus posakius ir skolinius, norma yra tik gramatinė, o ne semantinė (kai mėginau išaiškinti graikui, kad pasakymas „gili mintis", pasak VLKK, yra klaida, jis to nesuprato ir netgi pasibaisėjo, kad žudomos metaforos). Įsitvirtinusi ir literatūra, rašoma dialektais ar bent jau su ryškiu tarminiu prieskoniu: liaudiški ir kartais gruboki žodeliai nieko nestebina, nėra jokio reikalo jų cenzūruoti, lygiai kaip ir turkiškų ar angliškų skolinių.

Ko gero, toks kalbinis pliuralizmas ir liberalizmas susijęs su XX a. pr. išgyventa tapatybės krize. 1924 m. žlugo graikų „Didžioji idėja" – mėginimas prie Graikijos prijungti Mažosios Azijos vakarinės pakrantės graikiškai kalbančias teritorijas. Kemalio Atatiurko būriai ryžtingai pasipriešino, buvę sąjungininkai Graikijai nepadėjo, ir viskas baigėsi tragedija: iš Mažosios Azijos į šalį plūstelėjo išsekusių ir nuosavybę praradusių pabėgėlių banga. Graikijai teko priimti apie milijoną žmonių be asmeninių daiktų, giminių, pastogės ir gyvenimo žemyne tradicijos. Jie kalbėjo kitais dialektais, kitaip rengėsi, netgi maistą gamino kitokį; paaiškėjo, kad iki tol savaime suprantama „graikiškumo" sąvoka yra nepakankama ir neaprėpia viso reiškinių spektro. Matyt, dėl to buvo atsisakyta vienpusio Kosčio Palamo modelio (jo populiarumas po katastrofos, ypač intelektualų rateliuose, ėmė smukti) ir populiarėjo Kavafio ribinės erdvės bei patirtys (jo populiarumas trečiajame dešimtmetyje vis augo). Menininkai tapatybę bandė persvarstyti, kalbėdami ne tik apie graikus, bet ir apie žmogaus būvį apskritai, rodydami skirtingus tapatybės matmenis: kalbą, kultūrą, savivoką, kraštovaizdį, vidinį pasaulį. Itin svarbūs motyvai – meilė, antikinė ir liaudiškoji mitologija, santykis su transcendencija, gamta.

Modernizmo idėjos – kurti „naujuosius mitus", sujungti meną ir gyvenimą, pretenduoti į universalumą, atnaujinti kalbą, išnaudoti jos galimybes –­ graikų literatūroje pasirodė XX a. pradžioje. Pirmiausiai tuo susidomėjo poetai –­­ eksperimentinė proza atsirado kiek vėliau. Svarbiausi ir didžiausią įtaką vėlesniesiems padarę poetai – Angelas Sikelianas (1884–1951) ir Kostas Kariotakis (1896–1928). Pastarasis buvo toks populiarus, kad suformavo net savitą poetinės kalbos stilių, literatūros istorijoje žinomą kaip „kariotakizmas". Tai tamsūs, pesimistiški, ironiški tekstai, kuriuos R. Beatonas lygina su Kavafio eilėraščiais. Kai nusižudė, Kariotakis tapo stabu meniškiems graikų jaunuoliams: jis, įstrigęs biurokratinėje mašinoje, bet neatsisakęs kūrybos, tapo savotiška XX a. pr. visuomenės metonimija.

Sikelianas buvo pirmasis, atsisakęs tradicinio rimo ir metro. Jo tekstai – mistiniai, fiksuojantys įvairias transcendentines patirtis, metaforika labai tamsi ir sudėtinga. Buvo geras Kazantzakio draugas, kartu su juo 40 dienų praleido vienuolynuose šventajame Atono kalne, vėliau atliko daug piligrimysčių visoje Graikijoje. Kaip ir Kazantzakis, romantiškai manė, kad menas gelbsti žmogaus sielą, kelia ją aukščiau, apvalo. 1949 m. Sikeliano kandidatūra buvo svarstoma Nobelio premijos komiteto. Tačiau didžiausią įtaką jis padarė ne savo mistinių patirčių kupinais tekstais, o kultūrine veikla. Kartu su amerikiete žmona Eva Palmer-Sikelianos mėgino atgaivinti Delfų žaidynių idėją, nes tikėjo, kad antikiniai ritualai ir senovės pasaulėžiūra, sujungta su šiuolaikinėmis aktualijomis, padėtų žmonėms siekti dvasinės laisvės, išsivaduoti iš pragmatizmo. Šventė Delfuose organizuota tik du kartus, nes valstybė šio renginio nefinansavo. Nepaisant to, buvo nepaprastai populiari, sakytum, „bomba", pakračiusi apsnūdusį Graikijos kultūrinį gyvenimą. Dabar, lankantis Delfuose, galima apžiūrėti restauruotą Angelo ir Evos namą. Be to, per Antrąjį pasaulinį karą jis parašė protestą prieš žydų persekiojimą, kurį pasirašė daugybė Graikijos intelektualų, pasakė ugningą, laisvę skatinančią kalbą per poeto Kosto Palamo laidotuves 1943 m.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė pirmosios Seferio, Eličio, Ritso, Embiriko, Engonopulo poezijos ir Mirivilio, Karantonio, Venezio ir kt. prozos knygos. Tai ryškiausi vardai 1930-ųjų kartos, kuri atnaujino ir literatūrinę kalbą, ir tradiciją, ir graikiškumo sąvoką. Daugybė eilėraščių yra dainuojami, žmonės juos moka mintinai, cituoti šiuos poetus yra „gero skonio" ženklas ne vien tarp intelektualų. Prozos tekstai perleidžiami jau dvidešimtą trisdešimtą kartą, ir tiražai vis tiek išperkami nuo vienų Kalėdų iki kitų. Literatūros tyrinėtojai dėmesį irgi sutelkia kaip tik į šios kartos kūrybą: straipsnių, disertacijų, monografijų skaičius auga kasdien, ir anaiptol ne visi šie darbai pasirodo graikų kalba – Nobelio premijos šlovė ir „tarptautinis" modernistinis šios kartos kūrybos pobūdis traukia įvairiakalbę neohelėnistų publiką.

1930-ųjų karta pasivadino patys menininkai, tai nėra kritikų klišė. Tačiau, praėjus beveik šimtmečiui, akivaizdu, kad be panašaus amžiaus ir bendrų epochos patirčių bei natūralių „literatūrinių draugysčių" šių autorių nesieja jokia bendra poetika. Jų tiks­lai panašūs kaip ir visų Europos modernistų. Aiškiai išsiskiria dvi grupės. Pirmoji (Stratis Mirivilis, Ilja Venezis, Michalis Karagatsis ir kt.) yra linkusi išlaikyti klasikinio pasakojimo formą, bet kalbėti apie „modernaus žmogaus" problemas: Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtis, miesto gyvenimą, susvetimėjimą. Beatonas šią grupę skelia į dvi dalis – tuos, kurie mėgino „išrašyti" karo patirtis, ir tuos, kurie kūrė „miesto romaną". Tačiau temų ir idėjų lygmenyje nei vieni, nei kiti neišvengia tradicinio etnografinio pasakojimo kanonų ir struktūros. Jiems itin svarbi žmogaus vieta ir reakcija į istorinius įvykius, kurie nuo paties žmogaus nepriklauso, kitaip sakant, haidegeriškoji „įmestis", ribinės akimirkos.

Mirivilis, pats nekart kariavęs, romane „Gyvenimas kape" (liet. k. 1988 m., vertė D. Bučiūtė) didelį dėmesį skiria kenčiančiam kario kūnui, taip nutoldamas nuo klasikinio „dvasinių kančių" diskurso. Karagatsis irgi linkęs naudotis realizmo receptais –­ supriešinti individą ir visuomenę, psichologizuoti. Atsiranda ir „miesto romanas" – jo kūrėjams svarbu parodyti papročių ir visuomenės, gyvenančios didmiesčiuose, kaitą ir skirtumus nuo kaimiškų vietovių. Vėlgi vyrauja tradicinis pasakojimo konstravimas, savotiškas „antrasis realizmas", kuriame aiškiai matyti tuometės politinės situacijos eskizas. Tekstai rašomi demotine graikų kalba, o ne katarevusa, kaip buvo įprasta anksčiau; tai svarbus žingsnis pasakojimo poetikos prasme ir tam tikros sociopolitinės (nes ji, kaip minėta, glaudžiai susijusi su kalbine) pozicijos deklaravimas.

Kristina Norvilaitė. „Déjà vu“, 2014

Antroji grupė eksperimentuoja. Autoriai mėgina įvesti į graikų literatūrą sąmonės srautą ir kitas avangardo poetikos priemones. Kaip ir Europos modernistai, jie buvo puolami kritikų už „nesuprantamumą", „netinkamą kalbos vartojimą", „elementarių taisyklių nepaisymą" arba visiškai ignoruojami ir neskaitomi.

Vis dėlto, kai kalbama apie šią kartą, dažniausiai turimi galvoje Graikijos modernistai poetai, mat netgi du iš jų, Jorgas Seferis (1900–1971) ir Odisėjas Elitis (1911–1986), yra tapę Nobelio premijos laureatais (1963 ir 1979 m.), o Janis Ritsas apdovanotas Lenino premija. Šie poetai žinomiausi užsienyje ir daugiausiai tyrinėti, tačiau Graikijoje plačiai skaitomi ir kiti – Nikiforas Vretakas, Takis Papatsonis, Andrėjas Embirikas, Nikas Engonopulas, Nikas Gatsas. Manau, geriausia trumpai aptarti „nobelistus" –­ šiaip ar taip, yra versta ir spaudoje pasirodę bent po kelis jų tekstus, o Seferio „Atmintis II" šiemet tapo užduotimi konkurso „Noriu versti" dalyviams.

Seferis (tikroji pavardė – Seferiadis) pradėjo nuo tradicinės formos tekstų, tačiau brandžiojoje poezijoje ir rimas, ir tradicinis metras naudojami sporadiškai. Kaip ir Kavafis, Venezis ir kiti didieji graikų rašytojai, kilęs iš graikų periferijos – gimė Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija). Vos baigęs mokslus Paryžiuje, pradėjo diplomato karjerą. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo Graikijos vyriausybės, veikusios užsienyje, narys, vėliau – Graikijos pasiuntinys Turkijoje, ambasadorius Londone. Jam įteikti Kembridžo, Oksfordo, Prinstono ir Salonikų garbės daktaro titulai.

Pirmasis poezijos rinkinys „Posūkis" (1931) ilgai buvo laikytas jauno poeto pirmąja treniruote, tačiau dabartiniai tyrinėtojai būtent jame įžvelgia pagrindines Seferio poetikos savybes ar bent jų ištakas. Beje, pavadinimas įdomus ir iškalbingas: Στροφή (strofi) reiškia ne tik „posūkis", bet ir „strofa, posmas". Posūkis čia ne tik jauno poeto, bet ir visos graikų poe­zijos: po monotoniško ir madingo „kariotakizmo", karaliavusio poezijos lauke kone dešimtmetį, „Στροφή" nauja kalba buvo sunkiai suprantama net patiems jautriausiems skaitytojams. Lyrinis subjektas praranda norą sarkastiškai išsikalbėti – jis atsitraukia ir į savo nelaimingos meilės istoriją žiūri iš šono, su lengva liūdnoka ironija. Kone pirmąkart graikiškai nuskamba prancūzų simbolizmo (Baudellaire, Verlaine, Mallarmé) ataidai, „tamsios" eilės, kurių niekaip nebeįmanoma išversti į prozišką kalbėjimą, perpasakoti. Tačiau matyti ir kita tendencija – įpoetinti „nepoetiškus" kasdienybės reiškinius: ligonines, automobilius, karstadirbius. Seferis buvo skeptiškas avangardo atžvilgiu, taigi technika įgauna neigiamų konotacijų, miesto aplinka siejama su „pasaulio siaurėjimu", kaip pasakytų A. J. Greimas. Rinkinys labai heterogeniškas ir formos prasme: nuo silabotoninių ketureilių ir „nacionaliniu rimu" laikomo penkiolikaskiemenio jambo iki senovinio, Senajame Testamente randamo verset ir humoristinių liaudies dainų poetikos.

1935 m. pasirodo „Μυθιστόρημα" („Istorijos mitai", vertė Diana Bučiūtė), šis žodis gali būti verčiamas ir kaip „Romanas". Tekstas sudarytas iš 24 dalių – tiek, kiek giesmių yra ir „Odisėjoje", šio kūrinio hipotekste. „Istorijos mitai", kaip ir Kazantzakio „Odisėja", rodo modernaus žmogaus klajones po pasikeitusį pasaulį: nukapotos statulų rankos, sunaikinti kaimai, o žinianešio lyrinis subjektas laukė trejus metus. Heroizmo čia nebėra, jūromis blaškomasi tarsi be tikslo, klajūnai ieško, nors patys nesupranta, ko būtent: „Buvo gražios tavo akys, bet nežinojai, kur žvelgti." Jungiami antikos mitai ir moderniosios Graikijos istorija, todėl ir pavadinimas tikslingai išverstas „Istorijos mitai". Kita vertus, antroji – romano –­ reikšmė irgi niekur nedingsta: argi paneigsime, kad XIX–XX a. epo vietą užėmė „naujasis epas" – romanas? Pabaigoje visi miršta –­ sena kaip pasaulis tiesa, kad žmogaus kelias veda į mirtį, „senovinė drama", kuri vyksta nuo pradžių pradžios. Daugelis tyrėjų „brandųjį" Seferį lygina su T. S. Eliotu, kurį Seferis pažinojo asmeniškai.

Odisėjas Elitis jaunystėje susižavėjo Paulio Éluard'o poezija, ir jo paties pirmasis rinkinys laikomas siurrealistiniu. Siurrealizmą Graikijai pirmasis pristatė ne jis, o Andrėjas Embirikas, poetas, eseistas, fotografas ir pirmasis Graikijos psichoanalitikas, kuris Pary­žiuje, siurrealistų mėgstamoje kavinėje „Café de la Place Blanche", susipažino su A. Bretonu. 1935 m. perskaitė pranešimą „Apie siurrealizmą", kuris kartais laikomas Graikijos siurrealistų manifestu. Tais pačiais metais pasirodė ir automatinio rašymo technika rašytų tekstų rinkinys. Embirikas bei tapytojas ir poetas Nikas Engonopulas (1907–1985) yra „tikri" siurrealistai, save priskyrę šiai krypčiai ir sąmoningai sekę jos programa. Eličiui „siurrealisto" etiketę prilipdė karštas šios srovės palaikymas spaudoje, tačiau, atidžiai pažvelgus į tekstus, vargiai juos pavadintume siurrealizmo pavyzdžiais. Tam tikras srovės ypatybes –­ netikėtą vaizdų derinimą, koliažą, fragmentiškumą, spalvų gausą, senų motyvų perkėlimą į naujus kontekstus –­ Elitis naudojo mėgindamas atnaujinti poetinį kalbėjimą, o ne sekdamas autoritetais. Jo poezija pasižymi netikėtomis metaforomis, tačiau jose slypi nepaprastas vidinis rišlumas, kurį ne visada pavyksta rasti „tikrųjų" siurrealistų tekstuose. „Siurrealistiškiausias" yra pirmasis eilėraščių rinkinys „Orientacijos" (1941). Vėlesni tekstai nuo siurrealizmo nutolsta dar labiau, tačiau metaforų gaivumas, sapniškas realybės pojūtis išlieka.

Eličio poezija labai šviesi ir optimistiška, o tai šiaip nebūdinga XX a. vidurio tekstams. Daugelis tekstų atvirai erotiški, erosas ir mitas leidžia išgyventi pasaulio pilnatvę. Šviesa, grožis, Egėjo jūros kraštovaizdis, jaunystė – apie tai dažniausiai kalbama kritikoje. Pats poetas tam priešinosi sakydamas, kad poezijos tikslas –­ „trečioji dimensija", kuri nėra nei pesimistiška, nei optimistiška, nes joje pranyksta priešybės. Apskritai Elitis laikomas tuo, kuris suformavo modernią „graikiškumo" sampratą. „Yra verta" – labiausiai pripažintas kūrinys, išverstas į keletą kalbų. Jo pagrindas –­ ortodoksiškoji tradicija ir bažnytinė graikų kalba, kurią poetas panaudojo visai nereliginiam tikslui: jis siekė aprašyti tautos kančią – pasaulinį karą, okupaciją, po jos žiaurų pilietinį karą –­ kaip Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Bažnytinė kalba, sujungta su homeriškais tropais, liaudies posakiais ir moderniųjų laikų rašytojų parafrazėmis, sukelia visumos, „poetinės kalbos triumfo" įspūdį, kuris siekia „giliausią graikiškumo pagrindą" (Beaton). Iš tiesų skaitant pojūtis neįtikėtinas: viena vertus, skaityti labai sunku – neįprastos gramatinės formos, teksto struktūra kaip bažnytinės liturgijos, gausus žodynas, neaiški sintaksė; kita vertus, neįtikėtinas skambesio grožis, simbolinė struktūra, kurioje dominuoja skaičiai 3 ir 7, leidžia pajusti atvertas naujas graikų kalbos galimybes.

Trečias svarbiausias 1930-ųjų kartos poetas – J. Ritsas (1909–1990), dukart nominuotas Nobelio premijai ir tiek pat kartų ištremtas. Komunistavęs, pasmerktas, mylėtas, neabejotinai talentingas, Ritsas rašė daug ideologizuotų tekstų, suteikdamas jiems asmeniškumo žymą. Partijos draugai netgi siūlė jam atsisakyti tokio individualizmo, nederančio su komunistinio meno dvasia. Tačiau geriausiuose tekstuose Ritsas išliko lyrikas, kurio kalba teka vienu srautu ilgomis, ritmingomis eilutėmis, pilnomis aliteracijų ir asonansų. Dažnai (iš)naudojami antikos mitų personažai: Ismenė, Filoktetas, Elena ir kt. Jo lyrinis subjektas dažnai yra moteris –­ senstanti, kaip „Mėnesienos sonatoje", ir liūdna. Poezijoje naudojamasi dramos priemonėmis, kai kurie tekstai sukonstruoti kaip dideli draminiai monologai, „Mėnesienos sonatoje" netgi yra „autoriaus remarkos". Persmelkia vienatvės pojūtis, kontempliatyvus ir iki begalybės estetizuotas.

Atsikapsčius iki XX a. 7–8 dešimtmečio, pasijuntu bejėgė: neįmanoma jokios literatūros istorijos sutalpinti į 10 puslapių tekstelį. Galų gale, ne toks buvo tikslas: norėjau susmeigti kelio ženklus graikų literatūros pasakojime, sužymėti atkarpas, kurios man ir kitiems apie tai rašantiems atrodo svarbiausios. Manau, visada pras­minga atrasti mažąsias literatūras, tas „liūtų žemes", ir įsitikinti, kad ir ten besiveisiantys žvėreliai yra ne mažiau įdomūs nei anglų, prancūzų, rusų ar vokiečių gigantai.