Knygyno „eureka!“ aplinkoje besisukiojantys bičiuliai žino apie mano bemaž maniakinį paklaikimą – meilę suomių translyčiam menininkui Samirai Elagoz. Prieš kelerius metus su poetais skaitėme kūrybą Helsinkyje ir užsukome į muziejų „Kiasma“. Ten pamačiau mane suvirpinusį trumpametražį filmą „Negali gauti, ko nori, bet gali gauti mane“ (rež. S. Elagoz ir Z Walsh) apie svaigulingą dviejų transvyručių pažinties ir įsimylėjimo istoriją, keliones vienam pas kitą (Europa–JAV), pažintį su tėvais, pačių sugalvotas vestuves prie jūros, lyties keitimo operaciją. 

Samira, perskaitęs Chucko Palahniuko „Nematomus monstrus“ – romaną, kurį tiesiog dievina, – pasitvirtino sau, kad yra teisingame tapatybės paieškos kelyje. „Nematomus monstrus“ Lietuvoje 2010 m. išleido „Kitos knygos“ (vertė Mykolė Lukošienė). Man tai knyga, pralenkianti laiką, ji labai drąsi ir provokuojanti, nors Samira sako, kad yra neabejotinai pasenusi! Ch. Palahniukas šį romaną parašė dar prieš „Kovos klubą“, 1994 m., bet nė vienas leidėjas nesutiko jo išleisti dėl pernelyg šokiruojančio turinio. Ir tik po „Kovos klubo“ sėkmės atsivėrė kelias „Monstrų“ leidybai.   

 

 

Knygoje pasakojama apie karjeros viršūnę pasiekusią manekenę Šenon, kuri per nelaimingą atsitikimą taip stipriai sužalojama, kad netenka pusės veido ir nebegali kalbėti. Vieną dieną esi tokia trokštama, o kitą dieną atsiduri dugne ir tampi niekam nereikalinga. Visai netikėtai ligoninėje manekenė pamato Brendi Aleksander: „Ši supergrožio karalienė yra gražiausias mano matytas dalykas. Ji tokia tobula, kad žiūrėdamas į ją iš karto jautiesi, lyg pati būtum graži, ir gėriesi savimi veidrodyje. Brendi akimirksniu tapo mano karališkąja šeima. Ji – tai, dėl ko galima gyventi.“ Pažintis su supergrožio karaliene transseksuale įtraukia veikėją į pašėlusią kelionę per Ameriką – vagiant vaistus iš turtuolių namų ir juos pardavinėjant, sukeliant gaisrus. Tai knyga apie mados pasaulio tuštybę, apie priklausomybę nuo vaistų, apie troškimą būti mylimam, apie paviršutiniškus blizgius santykius, kurie veda į niekur. Apie plastikos chirurgijos kuriamą grožį, kai beveik viskas žmoguje yra dirbtinai sukurta, perkurta ir ištobulinta profesionalų. Vis dėlto grožis neišgelbsti romano herojų. Netikrumo per daug, o išėjimo iš grožio pasaulio būdas yra trikdantis ir sukrečiantis. Praradusi grožį Šenon netenka ir savo tapatybės, tampa „nematoma monstre“. Kaip sako Samira, tapatybė yra kūryba, o ne kažkas, kas tiesiog egzistuoja. Tu ne tiesiog „gimsti toks“, bet pats save susikuri. Tą romane siūlo ir Brendi Aleksander.

Samirai „Nematomi monstrai“ yra kūrinys, labiausiai atspindintis jo translytiškumo patirtį, parodantis, ką reiškia gyventi pasaulyje būnant labai gražiai merginai. Instagramo paskyroje Samira prisipažįsta: „Aš įsimylėjau Brendi Aleksander. Kai prieš penkerius metus pradėjau leistis testosteroną, mano galvoje buvo tik viena mantra: aš nieko nenaikinu. Aš tik kuriu kažką naujo. Abi Palahniuko knygos teigia, kad asmeninė transformacija gali įvykti tik po visiško žlugimo. Turi prarasti viską – savo vardą, veidą, istoriją, kad taptum kažkuo kitu. Tačiau skiriasi knygų siūlomi būdai. „Kovos klubas“ pasirenka griovimą ir smurtą. Sudegink viską. Niršk. Kentėk. Atsiribok. Įrodyk, kad esi tikras, per naikinimą. „Nematomi monstrai“ renkasi atsinaujinimą ir spektaklį. Iškreipk vaizdą. Pradėk iš naujo. Mitologizuok save. Parašyk gerą scenarijų ir padaryk taip, kad būtų verta tą spektaklį žiūrėti.“

Kai esi sutrikęs, labai reikia artimųjų palaikymo. Samirą palaiko mama ir močiutė, o minėtoje knygoje matome Šenon tėvus, kurie visiškai nesupranta dukters. Jie ganėtinai kuoktelėję: atstūmę sūnų gėjų, šiam mirus staiga atsitokėja ir kalba tik apie jį, visiškai nebekreipdami dėmesio į dukrą, kuriai irgi reikia dėmesio ir švelnumo. Jie įstoja į gėjų ir lesbiečių tėvų palaikymo grupę, apsiklijuoja automobilį lipdukais, namą – ženklais, bet galop išsigąsta visuomenės reakcijos ir tupi vakarais tamsoje stebėdami gatvę. Tėvai gyvena savame pasaulyje ir yra šviesmečiais nutolę nuo Šenon, kuriai šiame pasaulyje taip trūksta paramos. 

„Nematomus monstrus“ pasiėmiau trumpoms atostogoms į Oslą. Skaičiau juos lėktuve, kelte, ant suoliuko. Ir net nepastebėjau, kad smalsus mano anūkėlės žvilgsnis skrodžia knygos puslapius. Tai ne vaikiška knyga! Sutrikau, nes anūkė pradėjo klausinėti apie grožį, manekenes ir Brendi Aleksander. Bet gal ir gerai, kad devynmetis vaikas šį tą sužino apie pasaulio tuštybę.