Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. „Vilniaus skulptūrų kelias". – Vilnius: Modernaus meno centras, 2013.

Vilnius vėl vilioja pasivaikščioti žiemą primirštomis gatvėmis, įkvėpti Neries, pasėdėti ramiame skvere, pavyzdžiui, prie Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, ar tęsti tradiciją landžiojant po mažus senamiesčio kiemus, vis iš naujo nustembant – taip, ir čia gyvena žmonės. Menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės sudarytas „Vilniaus skulptūrų kelias" tokiems pasivaikščiojimams tinka idealiai. Jame pateikiamas 21 maršrutas, kuriuo eidamas gali susipažinti beveik su visomis Vilniaus centre esančiomis skulptūromis –­ nuo paminklinių, dekoratyvinių, „žemės meno" skulptūrų iki panašėjančių į instaliacijas. Žinoma, sostinėje daugiausiai tradicinių paminklinių skulptūrų, skirtų iškiliai istorinei asmenybei ar įvykiui įamžinti, tačiau koks nors skulptoriaus Roberto Antinio „Puskalnis" Neries pakrantėje leis prisiminti ir XX a. antroje pusėje išpopuliarėjusį „žemės meną".

Maršrutai ves aplink Katedrą, palei Nerį, Gedimino prospektu, Pilies, Universiteto, Maironio gatvėmis Užupio ir Naujamiesčio link. Apskritai knyga skirta ne skaitymui išsidrėbus ant sofos. Su ja privalu keliauti minėtomis gatvėmis – sustojant, dairantis, galbūt pamatant anksčiau nepastebėtus objektus arba atminties žemėlapyje aktualizuojant, perdėliojant ar įtvirtinant naujus, su mylimu miestu susijusius faktus.

Praktinis gidas leis pasikartoti visus Katedros skliautų šventuosius ir dramteatrio mūzas, prisiminti Trijų Kryžių istoriją, susipažinti su „Krantinės arkos" („Vamzdžio") interpretacijomis, pasigrožėti metaforišku ir paslaptingu „Dviaukščiu", pastebėti, kad lėkštę blynų laikančios rankos virš Pilies gatvės 8-ojo namo durų irgi yra skulptūra, sustoti pasilabinti su Daktaru Aiskauda (Cemachu Šabadu) ar Romaino Gary berniuku su batu, arba detaliai sužinoti, kodėl ir kaip Vilniuje atsirado paminklas Frankui Zappai.

Žinoma, labai norėtųsi, kad šis kultūrinis gidas turėtų tęsinį. Kad būtų pristatomos ir tolimesniuose sostinės rajonuose esančios skulptūros (apie jas knygoje užsiminta tik probėgšmais). Tikiu, kad jos ne ką mažiau įdomios, apipintos legendomis, istorijomis, žmonių patirtimi.

Bet kol kas – 109 skulptūros, 109 stabtelėjimai, 109 istorijos, kurias siūlau pasakoti draugų būriui, sekančiam jums iš paskos keliaujant kintančiu ir neretai labai labai keistu Vilniumi.

Shaun Tan. „Ato­kaus priemiesčio istorijos". Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė. –­ Vilnius: „Nieko rimto", 2013.

Jei ne draugės, prisidėjusios prie knygos atsiradimo, rekomendacija, būčiau praleidęs pro akis reto mielumo, nežabota fantazija trykštantį kūrinį. Arba tiksliau – kūrinius, nes knyga susideda iš penkiolikos neilgų australų rašytojo istorijų. Papasakoti, kas tose istorijose vyksta, tolygu jas nužudyti. Tikrai nenoriu atimti iš jūsų, skaitytojai, malonumo. Tik pasakysiu, kad tai kažkas tarp nonsenso poetikos, kasdienio siurrealizmo, namudinės 7 deš. dvasios, gilaus egzistencializmo, sumišusio su kažin kokia budistiška ramybe, bei nostalgiškų vaikystės sapnų.

Ilgesį seniai prabėgusioms dienoms, kur tamsos buvo ne ką mažiau nei šviesos (apie tai – ir truputis šios knygos), sužadina paties autoriaus pieštos pastelinių spalvų vintažinės iliustracijos. Jei, sakykime, nėra ir negali būti kitų muminukų, tik nupieštų pačios Toves Jansson, tai negali būti ir jokio kito studento Eriko, tik sukurto Shauno Tano vaizduotės. Piešiniai knygelėje ne (tik) iliustruoja keistus pasakojimus, bet (ir) juos pratęsia. Kaip suprasti? Pavyzdžiui, į „Senelio istoriją" įsiterpia per aštuonis puslapius besitęsiantys piešiniai, kurie veikia ne kaip vaizdinės elipsės, bet toliau pasakoja istoriją – tik jau kitos medijos priemonėmis.

Nuostabu, kad kiekvienai istorijai surandama sava intonacija ir nuotaika, šiek tiek kitoks piešinių braižas. Jokios retorikos, moralo, tiesmukumo, viską paaiškinančios pabaigos. Neretai pasakojimas baigiasi kaip tas kvartalas iš priešpaskutinio literatūrinio mini šedevro „Mūsų ekspedicija": netikėtai prieinama bedugnė. Toliau – nerimu atskiestas lengvumas.

Beje, Shaunas Tanas kartu su režisieriumi Andrew Ruhemannu prieš ketverius metus sukūrė animacinį filmą „Dingęs daiktas" („Lost Thing"), kuris buvo apdovanotas „Oskaru". Siūlau pažiūrėti: internete lengvai galima rasti.

Ulrich Hub. „Aštuntą prie laivo". Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: „Nieko rimto", 2013.

Už keistuosius Shauno Tano veikėjus ne ką mažiau žavūs vokiečio Ulricho Hubo pingvinai. Tiesa, nupiešti ne jo, o talentingo iliustruotojo Jörgo Mühle's.

Tai istorija apie tris šiek tiek nyčiškai nusiteikusius pingvinus, kontempliuojančius gyvenimą, Dievą, nuodėmes, gėrį, blogį ir draugystę. Juodai baltos būtybės ir toliau filosofuotų, jei ne mažytis jų draugystės pamatus suvirpinantis drugelis ir prasidedantis pasaulinis tvanas. Supykęs pingvinas palieka draugus ir „greitai nukrypuoja, kad net sniegas parūksta". Vos jam dingus prisistato isteriškas balandis, Nojaus prievaizdas, ir pradeda aiškinti likusiems dviem, kad tučtuojau reikia gelbėtis, kad Nojus renka po du kiekvienos rūšies gyvūnus, kuriuos ir išgelbės nuo pasaulio pabaigos. Įduoda šiems tik du bilietus ir pasišalina, prisakęs aštuntą būti prie laivo. Tik du pingvinai niekur nesiruošia vykti be trečiojo...

Taip prasideda maži dideli nuotykiai, pradeda vertis potekstės. Autorius komiškai, taikliai ir subtiliai prabyla apie draugystę, ištikimybę, tikėjimą, toleranciją (trys pingvinai Nojaus laive, balandžio ir pingvino meilė) – svarbias temas, apie kurias reikia kalbėti nuo pat mažumės ir nuolat permąstyti jau truputį paaugus. Šią vos 72 puslapių knygą rekomenduoju perskaityti visiems: apie Dievą nieko negirdėjusiems, Dievą tikintiems ir tiems, kurie teigia, kad jo nėra, nebuvo ir nebus.