Giedrė Matulaitytė-Stundžienė. (Ne)reikšminė anarchija ir antižanriniai klystkeliai

Keys K. S. PIENAS. Iš anglų k. vertė L. Jonušys. – Kaunas: Kitos knygos, 2013.

„Google" paieškoje įvedus frazę imigrantų literatūra, paieškos įrankis automatiškai siūlo ieškoti emigrantų literatūros. Nieko nuostabaus – juk lietuvių literatūroje pastarasis reiškinys pasitaiko kur kas dažniau. Dėl šios priežasties mūsų šalyje, kaip ir daugelyje kitų nedidelių valstybių, iškyla grėsmė į nevietinės kilmės autorių kūrinius reaguoti ne visai adekvačiai. Pavyzdžiui, plintant vadinamajam imigrantų literatūros reiškiniui Šiaurės šalių regione, pastebėtina tendencija, jog knygos kartais sulaukia dėmesio vien todėl, kad iš kitos šalies atvykęs asmuo įsiliejo į vietinę aplinką ar netgi išmoko valstybinę kalbą. Todėl ir Kerry'o Shawno Keyso pasakojimų rinkinį „Pienas" belieka atverti su pagarbia baime: pagarbia – atiduodant duoklę lietuviškam užsienio mistifikavimui, su baime – dėl galimo kūrinio pervertinimo ateityje.

„Pienas" – tai viena iš tų knygų, kuriose galima kvestionuoti iš esmės viską. Galima kvestionuoti kiek pretenzingą viršelį, nusėtą naiviai pasteliniais žydrais taškeliais bei dekoruotą penio dėklo atvaizdu, stilizuotais spermatozoidų motyvais bei grafiška virvės, skirtos pasikarti, kilpa, į kurią tarytum raketa šauna vienas iš spermatozoidų. Vis dėlto žinant, kokį vaidmenį mirties ir seksualumo tematikos bei saldoko paprastumo lydinys atlieka knygos puslapiuose, viršelio grafika tampa visiškai suprantama. Antra, galima kvestionuoti ir kai kuriuos ant viršelio pateiktus kūrinių fragmentus, kurie galbūt ir gali suintriguoti potencialų vartotoją nihilistinėmis intonacijomis, suveltu kalbėjimu, lytinio akto scenos ištrauka, kiek negrabiu juoduoju humoru bei naivoku dramatizmu, bet prieš akis nenoromis iškyla kiek pritemptas kalbėtojo – nihilisto, narciziškai koketuojančio su savo paties sąmonės chaosu – portretas.

Tačiau tikrai įdomu tampa tik suvokus, kad minėtosios ištraukos anaiptol nėra stabilios sistemos dalis. Mat ir grįžusios į savo vietas kūriniuose jos iš bekonteksčio vakuumo patenka į sutrūkinėjusio pasakojimo chaosą. Kaip ant knygos galinio viršelio rašo Andrius Jakučiūnas, „Daiktai, dalykai (o ir pats pasakotojas) čia dažnai netenka savo reikšmių, o gal ir patys yra tik reikšmės". Būtų galima eiti dar toliau teigiant, jog „Pieno" skaitytojas vedžiojamas už nosies muliažiniuose simboliuose tūnančiomis (ne)reikšmėmis bei po žanrinių lūkesčių butaforija slypinčiu žanrų ironizavimu.

Knygos kūrinius vienija bendra paantraštė – „Stebuklaraščiai". Laimanto Jonušio į lietuvių kalbą išverstą beveik pustrečio šimto puslapių apimties „stebuklaraščių" rinkinį sudaro dvi dalys. Pirmoji, pavadinta „Pasakojimai, parabolės, farsai", užima didžiąją knygos dalį, o „Scenarijai" telpa į kiek daugiau nei pusšimtį puslapių. Jau pats „stebuklaraščių" terminas signalizuoja, kad vargu ar galima tikėtis, jog kūriniai atitiks minėtuosius žanrus. Įtarimas sustiprėja jau užmetus akį į pratarmę, kurioje abejojama, ar knygos pasakojimai yra alegorijos, pasakos, farsai, parabolės, poringės ar projekcijos sienoje, negana to, pasakojimai čia vadinami „nakties apsėdimais" bei gretinami su ankstyvoje vaikystėje kurtomis istorijomis. Taigi vos apžiūrėjus šį sunkiai iššifruojamą darinį skaitytoją veikiausiai apims lengvas susierzinimas – kaip tik ta būsena, kurios apimtam ir reikėtų atsiversti pirmuosius knygos puslapius.

Nors kūriniai žadėtųjų žanrų ir neatitinka, santykis su pastaraisiais – tiesa, kiek netradicinis – yra išlaikomas. Prie žanrų grįšime kiek vėliau, bet jau dabar būtų pravartu užsiminti, jog konkreti žanrinė klasifikacija rinkinio atveju nėra įmanoma: „Pieną" sudarantys kūriniai – tarsi etiudai su įvairių žanrų kaukėmis bei juos parodijuojantys. Nuo anekdoto iki novelės ar siaubo istorijos – kūriniuose pinasi įvairių žanrų bruožai, tačiau apie jokį žanrinį grynumą kalbėti nėra prasmės.

Panašiai, kaip ir žanrų atveju, knygoje žaidžiama su pasikartojančiais elementais, kuriuos taip ir knietėtų pavadinti simboliais. Taip yra todėl, kad skaitytojas, aptinkantis besikartojančius teminius ar figūratyvinius šablonus, instinktyviai bando atrasti tam tikrą sistemą, t. y. suvokti, ką šie simboliai reprezentuoja ir kaip padeda suprasti kūrinio reikšmę. Tačiau ir šioms patiklaus skaitytojo viltims išsipildyti nelemta: daugeliu atvejų pasakojimuose susiduriame tik su simbolių iškamšomis, atliekančiomis veikiau pasišaipymo iš simbolių funkciją nei turinčiomis kokį nors prasminį krūvį. Pasakojimuose pasikartojantys motyvai – lytinis aktas, lytiniai organai, amputacija, alkoholizmas, savaiminės ir priverstinės kūno modifikacijos, mirtis, alkis ir kt. – nors ir kartojasi, gilesnės prasmės, rodos, neslepia.

Dar vienas skaitytojo klaidinimo įrankis „Piene" – beveik bereikšmiai intertekstai. Minint literatūros kūrinius ar kitus kultūrinius reiškinius, sukuriama iliuzija, kad išsibarsčiusią reikšmių mozaiką galima atkurti tik išėjus už teksto ribų. Tačiau, kaip netrukus paaiškės, tai – tik miražas aiškumo ištroškusiam skaitytojui. Nors pastarasis, pasiduodamas provokacijai gilinti teksto suvokimą žvelgiant į minimąsias nuorodas, tikisi atidengti konkretesnių reikšmių klodus, bet net ir sugromulavęs nurodytąjį tekstą pasijus tarsi badaujantis prie reikšmėmis nukrauto stalo. Ir vis dėlto, kaip matysime netrukus, vilties iššifruoti kūrinį yra – tereikia sutikti žaisti pagal miglotas, paties pasakojimo diktuojamas taisykles.

Vienas geriausių pavyzdžių, iliustruojančių pastarąsias pastabas, yra filmo scenarijumi pavadintas kūrinys „Senė" su paantrašte „laisva Daniilo Charmso apysakos Senė interpretacija". Dvylikos scenų scenarijuje įvairiais aspektais deformuojama minėtoji apysaka bei atkartojami kai kurie paties K. Sh. Keyso kūrinio „Moteris, kuri vaikščiojo sakydama tik tak" motyvai. Taip tarytum sudaromas trikampis, kuriame turėtų susisieti visi trys kūriniai. Tačiau trikampis netrukus išyra: su „Moterimi" scenarijus siejasi, atrodo, tik laikrodžio motyvu, kuris scenarijaus turiniui ypatingos reikšmės lyg ir neturi.

Tai, kas scenarijaus paantraštėje įvardijama kaip interpretacija, yra ne kas kita, o nevykusio atpasakojimo paro­dija. Scenarijuje apysaka iš esmės perrašoma kai ką pakeičiant ar pridedant. Pagrindinė viso to funkcija, atrodo, yra pašiepti D. Charmso – ankstyvojo absurdisto – rašymo stilių, kuris nors ir buvo novatoriškas savo laiku, žvelgiant šių dienų akimis gali pasirodyti sentimentalokas, pripildytas pernelyg prikišamų simbolių. Taigi ir K. Sh. Key­so scenarijuje simboliai dirbtinai akcentuojami, padidinamas jų kiekis. Pavyzdžiui, D. Charmso apysakoje už lango praskrendantis juodas paukštis scenarijuje pakeičiamas iškamša, kuri turėtų būti parodoma stambiu planu. Paukščio motyvas scenarijuje pakartojamas dar keletą kartų: paukščio kaukė atsiranda ir ant pagrindinio veikėjo bute mirusios moters veido, ir ant gatve einančio žmogaus galvos. Apysakoje pasikartojantis laikrodžio su šakute ir peiliu vietoj rodyklių bei ciferblato be rodyklių, žmogaus be rankų motyvai scenarijuje taip pat perdėtai kartojami. Taip suponuojamas nebe dramatiškas, o humoristinis efektas; simboliai netenka juos supančios mistinės auros ir tampa pajuokos objektais. Per didelis rimtumas pašiepiamas ir kitais būdais, pavyzdžiui, remarkose vartojant tokias frazes kaip „Herojus mąsto, akivaizdžiai labai nerimauja" (p. 179), „Herojus papurto galvą ir atsikrato praeities" (p. 186).

Taigi D. Charmso apysakos interpretacijoje ironizuojamas ne tik šio autoriaus, bet ir praėjusiojo amžiaus pirmosios pusės rašymo mokykla. Tačiau kai kurie scenarijaus elementai leidžia manyti, jog pasakotojo, be kita ko, netenkina ir šiandienos kino veidas. Pavyzdžiui, beveik kiekviename scenarijaus puslapyje pagrindinis veikėjas rūko „Belomorkanal" cigaretes. Taip dažnai minint konkretų prekinį ženklą tarsi parodijuojama nevykusi reklama, be kurios kinas šiandien sunkiai apsieina. Kiek panašią funkciją atlieka ir pusnuogių moterų nuotraukos laikraščiuose, kuriais bandoma pridengti mirusiąją: desperatiškas nuogybių kišimas netgi ten, kur nėra būtinas, yra neatskiriama popsinių ekranizacijų dalis. Nereikia atmesti, jog toks rusų klasiko kūrinio išvertimas gali slėpti dar vieną kino industrijos pajuokos aspektą –­ literatūros kūrinio ir jo ekranizacijos santykį. Kitaip tariant, vaizdžiai pademonstruojama nuostata, kad filmai ar spektakliai, pastatyti pagal literatūros kūrinius, dažniausiai yra gerokai banalesni už originalą. Šis originalo ir ekranizacijos supriešinimas ryškus ir kituose scenarijuose, kurių veiksmas yra pagrįstas pirmojoje knygos dalyje pateiktais pasakojimais. Taip yra ir pjesės „Pienas", atkartojančios to paties pavadinimo istorijos siužetą, atveju.

Ironija, absurdas, nesudėtinga kalba, bet komplikuotas pasakojimas, sentimentalumas, susipinantis su brutalumu arba apatija, leidžia ieškoti asociacijų tarp pačių įvairiausių tekstų, pradedant absurdo teatru, moderniuoju maginiu realizmu, šypseną keliančiu Stepheno Kingo stiliaus siaubu ar kafkiško absurdo mistika, baigiant Kobo Abe žmogui-dėžei būdingu erdvės susiaurinimu, erlickišku humoru ar parulskišku brutalumu. Tačiau visa tai geriau pamiršti ir, užkibus ant tuščiavidurio K. Sh. Keyso stebuklaraščių masalo, belieka pasiduoti vidinei pasakojimo logikai bei nežiūrėti į viską pernelyg rimtai.

Draugai