Laudacija Giedrei Kazlauskaitei gavus Jotvingių premiją.

 

Giedrė Kazlauskaitė. Rimo Užgirio nuotr.

 

Giedrei Kazlauskaitei Jotvingio antsiuvai turėjo būti prisiūti jau kur kas anksčiau – kad ir už zingerį ir jo sapnus (knyga „Singerstraum“), prisiūti raudonais raidžių siūlais, kaip susiūta ir pati knyga. Jau tada skiemenų adatos kalė įtikinamai, tiksliai, tvirtai, o siūlės žymėjo ryškų kelią poezijos audinyje.

Kadaise priėjau išvadą, kad poezija yra dviejų rūšių: aprengianti, užglostanti ir ekshibicionuojanti, nu(si)rengianti. Giedrės poeziją pavadinčiau būtent tokia. Ji linkusi nurengti, apnuoginti, kitaip tariant – demaskuoti. Skaitytojas jos eilėraščių akivaizdoje dažnu atveju lieka nuogas. Tokio efekto ji pasiekia pati nusirengdama, tekstu – be triukų, kalbinių fokusų, žongliravimo, verbalinio šlapimo pilstymo. Tai paprasta. Tik yra viena sąlyga – tavo gyvenimas turi būti ryškesnis, aštresnis, nuožmesnis, nei gali sukonstruoti kalba. Čia tas atvejis, kai tikrovę lieka tik išrašyti. Man toks principas artimas, net žinau, kaip atsiranda kad ir tokios eilutės: „Mūsų knygos tėra mitas. / Niekam jos nereikalingos, tik mums patiems. / Bet apmulkiname kitus, įpiršdami jas kaip prekes. / Ontologines prekes, kurios padės kažką suprasti. / Nepadės.“ („Vasaris“) Poetė natūraliai daro tai, ko kitas nedrįsta, nesitiki, – tai traukia, veikia, turi magnetizmo. Net fiziškai jaučiu tą maudulį, kokio apimtas gali parašyti tik taip. Žinoma, mano empatija čia gali ir klysti.

Giedrė ne vieną yra apmulkinusi. Ir gerai. Tą reikia mokėti daryti, tai emocinio intelekto ženklas. Kai prieš keletą metų ji pareiškė daugiau niekad neberašysianti poezijos, tuomet tuo patikėjau. Tebetikiu. „Marialėje“, ypač cikle „Mano kūnas yra laikraštis“, Giedrė balansuoja ant poezijos ištaškymo ribos, neretai ją net peržengia. Poezijos čia iš esmės ir nėra, nėra jokios sumautos literatūros. Tebemanau, kad geru aktoriumi gali tapti savyje nužudęs aktorių, poetu – nudobęs savyje poetą, išlindęs iš jo kevalo, išsinėręs iš kalbos lateksinių kelnių, gliancinės kožos ar lėliškų suknelių. Tokie eilėraščiai parašomi nenoromis. Kaip save ir kitus ragino Czesławas Miłoszas.

Mano supratimu, Jotvingių premija iš dalies skiriama ir už ilgametę, atkaklią šiaurėsatėninkystę, redaktoriavimą. Kai lyrinė subjektė viename ar kitame „Marialės“ eilėraštyje mina dviratį, aiškiai žinau, kad ji – su geltona liemene, baltu šalmu – po knygynėlius vežioja naujus šatėnus. Kadaise šypsodamasis vogčia ją stebėjau Užupyje: atremia dviratį į draudžiamąjį ženklą „plyta“ ir šmurkšteli su pluošteliu laikraštienos į „Keistotekos“ knygynėlį. Tokia ta marialė. Tokie tie kasdienybės stebuklai. Knygnešystė tinka jotvingiškajai tapatybei. Kurį laiką buvome pakeleiviai, net tapome liudininkais, kai po „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ redakcijų (Vilniuje jos buvo dar Mėsinių g. 4) grindimis trūkus vamzdžiui tiesiog „išgaravo“ kone 100 kubinių metrų šalto vandens. Subėgo į senamiesčio vidurius. Skradžiai. Buvome įrodymo, kad Vilniaus baziliskas tikrai egzistuoja, liudininkai. Tada baziliską greičiausiai labai troškino. Esu tikras, kad tą padarą Giedrė yra ir mačiusi, bet lai pasakoja pati. Įrodymų galima rasti ir tarp „Marialės“ eilučių.

„Kultspaudė yra kekšynas, kuriame / visi miega vieni su kitais, / visi spausdinasi svetimuose plotuose, / kad pažymėtų kuo daugiau teritorijos. / Ten apstu poezijos, kuri teršia.“ („Balandis“)

Giedrei nesvetima ekologija. Gerbiu. Jos eilėraštyje nėra suvaidintos estetikos, filosofinių zefyrų ir pseudoišpažinimų, kurių apstu profesionalios grafomanijos adepčių ir adeptų opusuose su grioveliais per vidurį. Juolab autorė nesislapsto už fantomų, ideo­loginių protezų, neina jiems iš paskos. Kitaip tariant, neturi užnugario. Tai sąžininga, tai – poezijos sąlyga.

Giedrė yra sukūrusi pasaulį, jis atpažįstamas. Jis nei žaižaruoja, nei stengiasi pirmai progai pasitaikius griebtis mikrofono, nei medžioja poezijos festivaliuose. Jei ir medžioja, tai pasyviai. Jos eilėraščiai – kaip paspęstos kilpos. Išlaukia. Pats įkiši koją. Iš čia ir įtampa, kurią diktuoja laukimas.

Poeziją paprastai skaitau su pieštuku rankose, pasibraukau, genamas profesinės ligos dar ir paredaguoju... Giedrės knygose esu pasibraukęs eilučių, kurias pats būčiau norėjęs parašyti.

„Jau pakaks, viską mačiau, galėčiau ir mirti. / Kiek kartų tariau šį sakinį, / o vis nuostabiau išsiskleidžia garšva, / užgoždama katekizmo kičą.“ („Henryka“)

„Suvokiu – aš beprotė, ir verčiau jau niekas / tegul nesiartina.“ („Kovas“)

Visgi prisiartinsiu. Giedryte (dažnai taip kreipiuosi į Giedrę), labai faina, kad tave pažįstu, kad orbitos kažkuriame taške susikerta, o baigsim, kaip žinome, mes visi gana banaliai ir vienodai, bet su džiaugsmu ir šokdami pogą.

Giedrei Jotvingių premija įteikiama kultūros bendruomenei varant Trojos asiliuką ne tik iš Kultūros ministerijos, bet ir valstybės, – tai irgi simboliška. Esama Kazlauskaitėje šio to egzorcistiško. Bet kokiu atveju, norėdamas įveikti demoną turi būti už jį stipresnis arba suvedžioti, apmulkinti. Poezija turi šį užtaisą – ji gali, ir nereikia tuo abejoti. Gal nuskambės apokaliptiškai, bet gali nutikti ir taip, kad Giedrė yra paskutinė laisva jotvingė. Kad taip nenutiktų ir Kaligula nepaskirtų konsulu savo arklio, visi turime dar šį tą nuveikti. Tikiu, Giedrė ne tik su tuo sutiktų, bet ir veiktų. Veikia.