x Lina Simutytė
„Būtų sunku ir baisu kasryt keltis žinant, kad turėsiu visą dieną rašymui, rytoj – irgi, ir poryt, ir t. t. Turbūt prasėdėčiau kiaurą dieną prie tuščio lapo. Arba galiausiai užsiimčiau grindų valymu, koldūnų gaminimu, apsipirkinėjimu, pilateso treniruotėm“, – atvirauja jaunosios kartos prozininkė, biologė ir filosofijos studentė Ieva Marija Sokolovaitė. Su rašytoja kalbamės apie debiutinį jos romaną „Pozuotoja“ („Baziliskas“, 2024), kūrybinius procesus, meno ir mokslo sąsajas bei eksponatus jos keistenybių kabinete.
Į rankas paėmus debiutantų knygas, autoriaus mirties teorija dažnai išgaruoja. Sunku būtų rasti skaitytojų, kuriems visiškai neįdomios pradedančiojo rašytojo asmeninio gyvenimo patirtys. Apie pirmąsias knygas išleidusius autorius žinome mažai, tad bent jau pagūgliname. Tačiau sunkiausia atrasti ką nors apie jų vaikystę, nuo kurios, sako, viskas ir prasideda. Kokia buvo tavo vaikystė, kokioje aplinkoje augai?
Anksčiau niekad kaip reikiant apie tai nesusimąsčiau, bet prisiminusi vaikystę turiu pripažinti, kad augau apsupta istorijų (o gal tiesiog dabar man patinka tuo tikėti). Pati vaikystė tikriausiai nebuvo kuo nors ypatinga – negimiau nei įžymybių šeimoje, nei su vaivorykštine aura, kad jau nuo gimimo dėtųsi nepaprasti dalykai. Trejus pirmuosius mano gyvenimo metus praleidome Kaune, dažnai ten atvažiuodavome ir vėliau, dienos bėgo lesinant antis Botanikos parke, dažant blynus į uogienę bei fantazuojant tokius įmantrius gimtadienio tortus, kad kepėjoms iš „Alkavos“ akys išsprogdavo besiklausant užsakymo.
Istorijas į kasdienybę atnešdavo mama ir močiutė, man su sese dainuodavusios, nuoboduliui nuginti pasakodavusios čia pat suimprovizuotas istorijas apie bet ką, už ko tik užkliūdavo akys, – arbatinius, šunis, sraiges ir varles, braškes, taip pat skaitydavusios prieš miegą (pradedant įvairiausių tautų pasakomis ir baigiant ištisa „Hario Poterio“ saga) iki visai nebe vaikiško amžiaus. Tada truputį gėdijausi, o dabar negaliu už tas istorijas atsidėkoti. Tačiau didesnė dalis vaikystės prabėgo Palangoje. Taigi, joje daug smėlio, jūros ošimo, kirų klyksmo, cikliško gatvių klegėjimo ir tuštėjimo. Dar – matyt, gyvenant prie jūros tai neišvengiama – vienatvės. Ir daugybės ritualų jai nuslėpti.
Lino Daugėlos nuotrauka
Pasirodo, tavo pirmoji knyga visai ne „Pozuotoja“, bet „Kumeliukas Bėriukas“ – ją namų sąlygomis su tėvų pagalba išleidai dar dešimties, o paskui kelis egzempliorius net pardavei klasiokams. Ši istorija atskleidžia ne tik ankstyvą tavo pomėgį rašyti, bet ir tėvų palaikymą. Kiek jis svarbus dabar? Ar paskatinimai, kitų įvertinimas motyvuoja? O gal priešingai – kai žinai, kad iš tavęs ko nors tikimasi, „užsiblokuoji“?
Šeimos palaikymas svarbus, bet visada turiu galvoje, kad jų vertinimas – šališkas. Žinau, kai kurie mano tekstai gali žeisti žmones, atpažįstančius juos įkvėpusias situacijas, bet sąmoningai mintyse artimųjų pastabas „rūšiuoju“ į atskirą kategoriją, čia jos saugomos, tačiau daugiau neliečiamos. Man pasisekė, kad to rūšiavimo paprastai nedaug – artimieji nesidrabsto pagyromis (gal dėl to, kad tekstai jiems dažniausiai per skaudūs), nusako padėtį vienu dviem žodžiais arba laikomės diplomatinės tylos.
Kas kita – literatų, kritikų, kolegų vertinimas. Teigiami komentarai, įvertinimai konkursuose tikrai verčia širdį tankiau plakti. Kiekvieną kartą sulaukusi atsiliepimo iš žinomo rašytojo ar literatūros veikėjo, dar tik pratinuosi prie suvokimo, kad visa tai – ne pokštas ar klaida, kad iš tiesų jie rimtai kalba apie mane ir mano kūrybą.
Didžiausius lūkesčius tikriausiai patiriu pati iš savęs, bet tame nėra nieko dramatiško; bent šiokios tokios ambicijos man primena gyvybės požymį. Labiausiai apgailestaučiau, jei nuvilčiau save, kuri štai, lengvai apsvaigusi nuo jai tenkančios garbės, duoda interviu ir vaizduojasi esanti kūrėja, dar visiems parodysiančia, kad turi parako.
Esi viena iš nedaugelio autorių, pastebėtų dar iki debiuto, – tavo smulkiosios prozos kūriniai pelnė premijas, buvo apdovanoti tarptautiniuose konkursuose, įtraukti į almanachus, versti į kitas kalbas. Rašai ir eseistiką. „Pozuotoją“ redagavusi rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad tavo romaną vadinti debiutiniu neapsiverčia liežuvis. Kaip literatūros lauke jautiesi pati?
Nors esu jau gana glaudžiai susigyvenusi su literatų būriu, priimama, minima ir kviečiama, man vis dar labai keistas ir ausiai neįprastas yra žodžių derinys „rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė“. Kartais kankina imposterio sindromas, atrodo, kad „prisitryniau“ prie tų rašytojų tik todėl, kad buvau pakankamai įžūli pati siūlytis, siuntinėti tekstus literatūros žurnalams, lipti ant scenos per skaitymus ir t. t., o visi iki šiol kažkodėl tai toleruoja. Tuomet susimąstau, kad tikriausiai taip ir turėjo būti, kaipgi kitaip tame literatūros lauke atsidursi. O šiaip smagu, kad gyvenu mažoje šalyje, – joje tasai laukas natūraliai nedidelis ir jaukus, nėra atotrūkio tarp „megažvaigždžių“ ir masės menkai žinomų vardų. Tik jaunųjų prozininkų laukas truputį tuštokas. Galbūt norėtųsi daugiau sveikos konkurencijos, nes esu įpratusi gyventi ir mokytis tarp ambicingų, talentingų žmonių, kurie savo pasiekimais nuolat skatina neatsilikti. Kita vertus, nesiekiu į nieką lygiuotis ar ką nors perspjauti.
Turbūt nesu vienintelė skaitytoja, maniusi, kad pirmiausia išleisi smulkiosios prozos knygą. Kokius novelės, apsakymo ir romano rašymo skirtumus, panašumus galėtum paminėti? Kuris žanras tau patrauklesnis, o gal labiau artimas tavo asmenybei?
Apskritai, kuo žanras smulkesnis, tuo sunkiau. Todėl nerašau poezijos – per sunku. Sukoncentruoti viską į tokį taupų formatą, šitaip išdistiliuoti – tai tikra alchemija. Su proza yra kiek kitaip, bet šiaip jau manau, kad pasaulyje per daug knygų ir dauguma jų per storos, tad rašant mano tikslas – pasakyti tik tai, kas būtina, ir ne daugiau. Žinoma, dažnokai nepavyksta būti taupiai, šitaip gimsta ilgi apsakymai, svyruojantys ant apysakos ribos. Bet paprastai nesuku sau galvos dėl žanro. Bet kuris prozos kūrinys privalo turėti siužetinį branduolį, skiriasi tik jo mastas ir išskleidimo priemonių arsenalas.
Didesnės apimties kūriniai reikalauja daugiau ištvermės, atidesnio planavimo, strategavimo. Rašydama novelę dažniausiai įsivaizduoju vieną įvykį, tad jį visą galiu sukioti mintyse, kol rasiu tinkamą būdą užrašyti. O kuriant romaną buvo svarbu valdyti siužetą, tad susidariau nemažai lentelių, schemų, diagramų. Rašymas vyko panašiai kaip filmo statymas – kaskart prisėdusi prie klaviatūros tarsi grįždavau į filmavimo aikštelę, pasitikrindavau scenarijaus lentelėse, ką šiandien turime nufilmuoti, surinkdavau veikėjus ir leisdavausi stebėti, kaip jie suvaidins mano scenas. Kartais veikėjai improvizuoja, jų pokalbiai nusprūsta ten, kur visai neplanuota, atsiveria nė neįsivaizduota siužeto galimybė – dievinu tokias akimirkas!
Vis dėlto didesnės apimties kūrinio rašymas – didelis projektas, ilgalaikis įsipareigojimas, tad jo imtis reikia tikrai pasiryžus ir užsispyrus dirbti tiek ilgai, kiek reikės. Ir trumpi, ir ilgi žanrai turi savų sunkumų. Sau artimesnio galbūt ir negalėčiau išskirti – svarbiausia, kad žanrinis išpildymas atitiktų kūrinio idėją.
Lino Daugėlos nuotrauka
Viena svarbiausių „Pozuotojos“ temų – vizualumo santykis su realybe, o pagrindiniai romano veikėjai yra dailininkai. Baigei biologijos bakalauro ir magistrantūros studijas, šiuo metu studijuoji filosofiją. Įdomu, kad pati sukūrei ir savo knygos viršelį. Kokią vietą tavo gyvenime užima vizualieji menai? Ar rašydama romaną gilinaisi į estetikos, vizualumo, dailės teorijas, kiek jomis rėmeisi?
Rega – svarbiausias žmogaus jutimas, tad ją stimuliuojantys, provokuojantys, keičiantys objektai domino nuo vaikystės. Būdama moksleivė lankiau dailės mokyklą, visi mano sąsiuvinių kampai būdavo apipiešti. Dabar dailę esu apleidusi – gal kada nors grįšiu.
Specialaus tyrimo šiai knygai tikrai neatlikau. Idėjinis branduolys užsimezgė kaip reakcija į tai, ką skaičiau laisvalaikiu, o ten pasitaikydavo ir meno teorijos, estetikos, filosofijos veikalų. Ypač supurtė Kantas su Schopenhaueriu. Ilgai nešiojausi mintyse jų idėją, kad estetinis patyrimas įmanomas tik visiškai nesuinteresuotam žvilgsniui, t. y. kad grožį galime patirti tik tada, kai grožio objektas iš tiesų mūsų nė velnio nedomina, kai negalime iš jo išpešti jokios naudos, funkcijos, nieko.
Bandžiau susivokti, ar tai veikia kasdieniame gyvenime. Estetika, ypač beprasmė, atrodė tikriausia priešprieša vartotojiškam gyvenimo būdui, kuriame be paliovos cirkuliuoja nauda, vertė, funkcijos. Kur bėgti nuvargus nuo vartotojiškumo, susižeidus vartotojiško mentaliteto padariniais tiek buičiai, tiek tarpusavio santykiams? Tik į estetiką. Tačiau pagal minėtą teoriją tai reikštų, kad turėčiau tapti niekam nebereikalinga, bevertė, lygiai kaip ir kiti man. Ar pajėgčiau tai ištverti, ar galėčiau aukoti buvimą kažkam svarbiai ir reikalingai, kad apsisaugočiau nuo vartotojiškumo monstro? Kaip tik tai ir mėginau iliustruoti keistokais V. ir K. santykiais: kadangi jis homoseksualus, ji jo visai nedomina kaip moteris, tad yra saugi ir jo akyse gali ramiai virsti estetiniu reiškiniu. Bet ar jai to užteks? Kitaip tariant, nutariau padaryti mintinį eksperimentą, – mano tekstai dažniausiai ir atsiranda kaip tokie eksperimentai, psichologines hipotezes tikrinančios simuliacijos su netikrais žmonėmis. O meno teorijos šiuo atveju paruošė joms dirvą.
Knygoje dailininkas K. piešia pozuotoją V. užmerktomis akimis ir ją įspėja: „Kai baigsiu šį portretą, jis tau nepatiks. Atvaizdas nebus panašus į tave. [...] Nežinau, kaip atrodai, todėl sudėliosiu tavo atvaizdą iš lėkštų ir neoriginalių skiaučių, iš bendro supratimo, kaip galėtų atrodyt rankos, kojos, veidas.“ Tai – vienas iš būdų V. tiek patirti kitokią save, tiek sąmoningas pasirinkimas leistis dekonstruojamai. Kūrybiniai procesai iš esmės dažnai neatsiejami nuo dekonstrukcijos – juk (ypač didesnės apimties) kūriniai reikalauja jų skaidymo į mažesnes dalis, skyrius, pastraipas, sakinius. Papasakok, koks buvo tavo kūrybinis ir redagavimo procesas.
Kaip dauguma rašančiųjų, kuriems rašymas nėra pagrindinė veikla, turėjau aršiai kandžioti laiko skiautes nuo ganėtinai įtemptos dienotvarkės. Tuo metu studijavau ekologijos magistrantūrą Kopenhagoje, o po paskaitų ir savaitgaliais dirbau sušių restorane ir lankiau danų kalbos pamokas. Todėl rašymo procesas buvo chaotiškas ir pripuolamasis, – kai tik pavykdavo ištaikyti valandą kitą po visų darbų. Kartais manau, kad kitaip man ir neišeitų: reikia turėti daug kitos veiklos, kuria stimuliuočiau smegenis, tiesiog privalau fiziškai neturėti laiko rašyti, nes tik tuomet mintys tvinksta tol, kol gerai pribręsta, išsigrynina ir išsilieja ant popieriaus tada, kai joms pačioms jau labai reikia. Būtų sunku ir baisu kasryt keltis žinant, kad turėsiu visą dieną rašymui, rytoj – irgi, ir poryt, ir t. t. Turbūt prasėdėčiau kiaurą dieną prie tuščio lapo. Arba galiausiai užsiimčiau grindų valymu, koldūnų gaminimu, apsipirkinėjimu, pilateso treniruotėm.
Svarbią vietą knygoje užima V. santykis su tėvais: mama, kuri prisiminimuose vaizduojama kaip nejudantis kubas, ir tėvu, taip ir nesuvokusiu nei dukters, nei žmonos tokių, kokios iš tikrųjų buvo. Ši santykio dinamika savotiškai atkartoja ir paties meno bei jį patiriančio žmogaus ryšį: mama virsta meno kūriniu, o tėvas – jį analizuojančiu, vertinančiu, bet neteisingai interpretuojančiu žiūrovu. Kaip įsivaizduoji savo idealų skaitytoją? Ar rašydama galvojai apie knygos auditoriją?
Kadangi iš pradžių nė neįsivaizdavau, kad galų gale šis kūrinys pavirs knyga, rašydama tikrai negalvojau apie auditoriją ir nemėginau atitikti kurios nors skaitytojų grupės lūkesčių. Rašiau visų pirma dėl savęs – pačiai knietėjo užbaigti tą eksperimentą, pasižiūrėti, kas bus, iškristalizuoti mintis. Nežinau, ar galėčiau apibūdinti idealų knygos skaitytoją. Turbūt įsivaizduoju jį kaip žmogų, kuriam skaitymas nėra (vien) pramoga ar malonumas, kuris nebijo nepatogių tekstų, nori būti provokuojamas, nesibodi paieškoti interpretacijos. Kitaip tariant, kuris priimdamas meną aktyviai veikia pats, o ne vien laukia gatavo katarsio. Tačiau norėtųsi tikėti, kad įvairių visuomenės sluoksnių, išsilavinimo, patirčių, interesų žmonės knygoje atras ką nors sava, interpretuos taip, kaip jiems ji atsivers. Galbūt vienam skaitytojui suskambės daugiau sluoksnių ir jis, jei tik panorės, leisis panardyti giliau; kitas galbūt pasitenkins siužetu ar kalba.
Lino Daugėlos nuotrauka
Šerelytė recenzijoje „Medžioklis kitapus užuolaidos“ minėto kubo įvaizdį vadina „kiek ironišku, kreipiančiu į visiems žinomą dailės sritį, kuriai būdingas suskaidytas tikrovės suvokimas, grožio ir bjaurumo kriterijų nepaisymas“. Kubizmo atstovai taip pat atmetė nuo Renesanso galiojusį meno, turinčio mėgdžioti tikrovę, principą. Jei „Pozuotoja“ būtų ne knyga, bet vizualiojo meno kūrinys, kokiai krypčiai jį priskirtum? Ar rašydama galvojai apie kriterijus, principus, kurių stengeisi laikytis, o gal priešingai – nepaisyti?
Sunkus klausimas! Labai tikiuosi, kad „Pozuotojos“ ekranizacija būtų visiškas šnipštas, nes tai reikštų, kad vis dėlto žodžiai yra jos gyvybinė jėga ir kad ne taip jau prastai man tą jėgą sekėsi suvaldyti. Kita vertus, knyga tikriausiai yra vizuali, joje galima ieškoti paveikslų ar ją visą vaizduotėje regėti kaip besikeičiančius paveikslus. „Pozuotojos“ personažus įsivaizduoju panašius į Egono Schiele’s portretų žmones – trapius, kartais apibrėžiamus vos kelių trūkinėjančių linijų, pavaizduotus nenatūraliomis pozomis, kurios vis dėlto keistai žmogiškos. Atmosferą galbūt geriausiai atspindėtų minimalizmo, konstruktyvizmo, galbūt net šiek tiek brutalizmo estetika. Beje, yra toks garsaus konceptualisto Josepho Kosutho kūrinys „Viena ir trys kėdės“, kuriame greta eksponuojama medinė kėdė, detali kėdės nuotrauka ir įrėmintas kėdės apibrėžimas iš žodyno. Ilgai svarsčiau, kur jį romane įterpti, galiausiai taip ir nesuradau vietos, bet turbūt toks konceptualistinis požiūris persmelkė visą kūrinį iš vidaus.
Labai panašų svarstymą apie vizualumo ir tapatybės santykį galima aptikti ir Platono „Kratile“, kuriame Sokratas klausia, kuris iš dviejų – pašnekovas Kratilas ar tiksliai pagal jo išvaizdą padarytas antrininkas, kuriam suteiktos net jo dorybės bei polinkiai, – yra tikrasis Kratilas. Leidausi šių prieštarų tirti žodine forma, nors romanas apie vizualumą vargu ar gali nebūti vizualus. Bet apie principus ir meninės išraiškos formų demarkacines linijas tikrai nesvarsčiau. Jei vietomis tai labiau paveikslas nei knyga, – tuo geriau. Tuomet kūrinys atitiktų autorę, kuri pati yra mokslinių, meninių, buitinių ir estetinių interesų lydinys.
Laidoje „Pirmas sakinys“ Mindaugas Nastaravičius su Tomu Vaiseta kalbindami tave pastebi, kad tavo amžiaus rašytojai, poetai, palyginti su vyresnės kartos atstovais, nėra linkę sureikšminti pirmųjų knygų, jų leidybos. Personažas V. tavo knygoje tai irgi savotiškai iliustruoja, nes meną suvokia kaip įprastą biologinį reiškinį, o ne ką nors didingo: „Leiskite mano drobėms ramiai trūnyti.“ O kaip meną suvoki pati – ir kaip rašytoja, ir kaip mokslininkė, tirianti gamtos procesus?
Galbūt nuskambės keistai, bet pamatine sakraline tiesa laikau pirmąjį termodinamikos dėsnį. Netikiu kūnų atskirybe, individualumu, mirtimi ar gimimu, – tik vienos formos, materijos, energijos perėjimu į kitą. Jei toks dėsnis galioja šioje planetoje, tai meną galima suvokti kaip būtiną žmogaus egzistavimo prielaidą. Gyvendama naikinu baisiai daug dalykų. Dekonstruoju daugybę objektų, kurių dalys tampa mano drabužiais, maistu, namų apyvokos daiktais. Išardau galybę molekulių virškindama. Išeikvoju šitiek oro, vandens, šilumos. Vaikščiodama, valgydama, net kvėpuodama pražudau daugybę gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų. Tai neišvengiama, visai netragiška, tiesiog tokia yra heterotrofo būtis. Tačiau jis negalėtų egzistuoti, jei nepalaikytų pusiausvyros, jei nebūtų atsvaros visam tam naikinimui. Ir toji atsvara tegali būti kūryba. Manau, neįmanoma įsivaizduoti nekuriančio žmogaus. Net jei nekuria meno kaip tokio (netapo, negroja, nerašo, nešoka ir panašiai), žmogiškoji sąmonė yra iš esmės kūrybinė jau vien tuo, kad geba įsivaizduoti. Net meno suvokimo aktas yra kūryba – suvokėjo sąmonėje atkurti objektai egzistuoja tik jai pačiai ir tik savitu būdu, tad iš esmės yra jos sukurti, remiantis meno objektu kaip stimulu.
Žvelgdama iš biologinės pusės, meną priskirčiau tai pačiai beprasmių apraiškų kategorijai, kuriai priklauso neaišku kam skirti, bet labai sudėtingi užraitymai lapų pakraščiuose, stambiųjų galvakojų gebėjimas keisti spalvą, nors labai abejotina, ar jiems išvis būdinga spalvinė rega, dėl nepaaiškinamų priežasčių atsiradę aukso pjūvio santykiai kiautuose, ūgliuose, bangose. Šie sudėtingi ir evoliuciškai labai daug kainuojantys požymiai dažnai neatlieka jokios prisitaikymo funkcijos, egzistuoja tarsi be priežasties, tiesiog šiaip sau. Kaip ir menas, jei tai tikras, apolitiškas, nereliginis, ne dėl pelno kuriamas menas. Gamtoje tiesiog yra tokia kategorija: beprasmiai gražūs dalykai. Kad ir kaip ji glumintų ir siutintų racionalų protą, turime su ja susigyventi, ir tiek.
Lino Daugėlos nuotrauka
Išleidus knygą viduje pajuti pokytį – tarsi būtum kažką įprasminusi, atsakiusi, išnarpliojusi. Koks šiandien tavo santykis su parašytu tekstu ir su pačia savimi, prieš porą metų rašančia šį romaną?
Tikėjau – ir tebetikiu – šiuo kūriniu, todėl jaučiuosi rami išleisdama jį į gyvenimą. Jau minėtas M. Nastaravičius, kalbėdamas apie savo naująją knygą „Antra dalis“, teigia supratęs, kad „iš knygos į knygą kiekvienas rašome vieną eilėraštį“. Prieš kurį laiką ir aš suvokiau, kad visa, ką rašau, iš esmės yra apie tą patį. Visa mano kūryba tėra vienas didelis, nuolat pasikartojantis ir skirtingais siužetais atgimstantis bandymas išsakyti vienintelį suvokimo grynuolėlį, kuris toks juokingai paprastas, kad aukštesnėms gyvybės formoms – gyvūnams, medžiams, kerpėms, grybams, ameboms – nė nekyla minties jo ginčyti, ir tik žmogus kankinasi stengdamasis pripažinti, įžodinti, įmedžiaginti. Intrigos dėlei neatskleisiu, koks tas grynuolis, tegu skaitytojai sprendžia patys.
Visgi „Pozuotoja“ pamažu iš to daugialypio išsisakymo pastangų kūno atsiskyrė kaip savarankiškas bandymas, turintis daugmaž išbaigtą struktūrą su hipotezėmis, metodais ir rezultatais. Todėl ir nusprendžiau šio romano idėją realizuoti. Žinoma, prieš porą metų, kai jį rašiau, ar dar anksčiau, kai tik radosi padriki fragmentai, vėliau tapę romano dalimis, nebuvo jokio tikrumo, kad vieną dieną šį kūrinį laikysiu rankose kaip knygą. Išleisti knygą visada priklausė svajonių kategorijai, ir tik prasidėjus leidybos procesui teko imtis ją smegenyse perkraustyti į realybės skyrių (manau, šio darbo dar nesu iki galo užbaigusi). Bet vis dar tikiu savo knyga – jau ne tuo, kad ji apskritai bus, o kad bus gyva, skaitoma, paliečianti.
Romano rašymas reikalauja aukų: kurdama paskutinius skyrius, kuriuose suvedami visi galai ir vyksta finalinės kovos, taip įsijausdavau, kad vargiai suvokdavau, ko manęs klausia, pamiršdavau apsipirkti, laboratorijoje painiodavau prietaisų mygtukus, dienų dienas brangius žmones palikdavau nežinioje. Suprantu, kad vis tiek šiuo romanu, kad ir kaip stengiausi jį išbaigti, nenusakiau savojo grynuolio iki galo; ko gero, bus dar kūrinių, kurie kalbės apie tą patį. Bet – tebūnie.
Viename interviu sakei, kad nenori būti apibrėžiama nei daiktavardžiu, nei būdvardžiu, galbūt labiau veiksmažodžiu. Kokie veiksmažodžiai šiuo metu tiksliausiai tave nusakytų?
Alkti. Šiuo metu – labai tikiuosi, kad ir visados, – alkti ir trokšti. Mane labiausiai traukia žmonės, kuriuose užčiuopiu nenumaldomą alkį patyrimams, gyvasčiai, eksperimentams, kurie niekada nesustoja, nepasitenkina klišėmis, nenusėda, neapsigyvena po akmeniu ir nesileidžia apkerpėjami rutinos. Idealiausiu egzistenciniu veiksmažodžiu laikau žodį „alkti“. Dar – stebėtis. Kartoti. Prisiminti. Bastytis. Jungti.
Minėtoje „Pirmo sakinio“ laidoje pasakojai ir apie aistrą kolekcionuoti. Tąkart vardijai ant tavo palangės įsikūrusius objektus: džiovintas krabas, lėlių namelio spinta su vilko kaukole, lazuritu, kriaukle, mediniu grybuku, trimitu, skeleto ranka. Kas tavo keistenybių kabinete gyvena dabar?
Kai atsikrausčiau į naujus namus, radau didžiulę sovietinę sekciją stiklinėmis durimis. Pusė jos jau buvo apgyvendinta knygomis, tačiau kita – tuščia – pusė iškart reikšmingai pažvelgė į mane, tarsi mesdama iššūkį įsirengti kuo tikriausią keistenybių kabinetą. Taigi, vis dar pildau ekspoziciją, bet šiuo metu joje įsitaisęs kaukolės formos buteliukas su, ko gero, nuodingu skysčiu, kurį kadaise susintetinau per chemijos laboratorinį darbą (jis turėjo būti ryškiai geltonas ir šviesti tamsoje, bet nešant namo susikratė į nuosėdas ir nusidažė oranžine spalva), mažytė alavinė cirko karuselė (taupyklė), senovinis prisukamas lėktuvėlis, kūną pametusi kartoninė lėlės – cirko galiūno riestais ūsais – galva, savadarbė burtų lazdelė (veikianti, išbandyta), art nouveau stiliaus plakatėliai iš muziejaus Rygoje, keletas popierinių laiškų nuo draugų. Ir visų didžiausia keistybė – tikra gyva knyga su mano pavarde ant viršelio.