„Invazinės rūšys“ – antroji Tomo Vyšniausko eilėraščių knyga, kuri gali būti laikoma debiutinio rinkinio „Įelektrinto piemens“ (2018) tęsiniu, nes abiejuose rinkiniuose susitelkiama į ribos fenomeną. Pirmoje knygoje buvo gvildenama universali gyvenimo ir mirties tema bei ribos tarp šių polių nykimas, o naujajame kvestionuojamos ribos tarp kultūros ir natūros, tikrovės ir fantazijos. Autorius nevengia eksperimentuoti, o pirmenybę teikia ne idėjų ar reiškinių, bet pačios kalbos sukeistinimui.

„Invazinėse rūšyse“ itin daug nuorodų į literatūros, meno kūrinius, esama popkultūros ženklų bei tautosakos elementų, integruojami šnekamosios kalbos žodžiai (beje, kai kurie šiuolaikinėje kalboje vartojami retai). Sugretindamas įvairiausius įvaizdžius, juos jungdamas arba, priešingai, parodydamas lyg pabiras, į vientisą prasminį vaizdą nesusijungiančias detales autorius atskleidžia, kad tikrovės interpretacija neatsiejama nuo kalbos: „kai sakau paskutinis turiu galvoje ledas / ledas balandžio vidury drumzlinas / kaip ligoto karvelio žvilgsnis (...) yra skirtumas tarp ašaros sūrumo ir / kelininkų druskos tačiau nei vienas nei antras / iš ledo neišburia jūros vis / girgžteli / žvyras po pėda o gal / tik ligotas balandis / primerkia vienintelę akį“ (p. 14). Galima teigti, kad T. Vyšniausko eilėraščio raktiniai žodžiai yra „sakau“, „ištariu“: „kai ištariu plast masė išnyksta tik / žvaigždės gręžiasi / į akiduobės ertmę kai ištariu / plast / sparnai nusipurto plunksnas“ (p. 10). Taip pabrėžiamas pasitikėjimas verbaline raiška, dėl kurios subjektas ne tik įžvelgia įvairiausius skirtumus, bet gali trinti ribą tarp duotybės ir to, kas atsiranda kaip žmogaus kūrybiškumo rezultatas.

Ribos nykimas tarp gamtos ir civilizacijos gan sklandžiai perteikiamas eilėraščiuose aplinkosaugos temomis: „mūsų laikais / paukštukai negrįžta į fotikų / blykstes pakrantė / nusėta plunksnų ir kaulelių / gniutulais leisgyvės / Dievo karvytės / ganosi jūržolių kuokštuose / paveiksluoji mane mirusio ruonio / žvilgsniu (...) ...mirusio / kranto audekle šiandien net / kamanės vangiai rąžosi sparneliai / smiltimis nei nektaru / aplipę (...) atkirpau / naujo audinio skiautę / ir aptaškiau / paukštukų lavonėlių / selfiais“ (p. 22). Šios ir daugelio kitų eilėraščių eilutės atskleidžia, kad viena iš T. Vyšniausko kūrybos ypatybių – gebėjimas įprastus vaizdus praturtinti įdomiomis detalėmis, tad, kai pasirodo „angelai apauginti CO barzdomis“, galima atleisti ir už tokius neišradingus sąskambius kaip „ramus / namus“ (p. 48).

 

Tomas Vyšniauskas. „Invazinės rūšys“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2020.

 

Rinkinio subjektui nebūdingas narcisizmas: nors ne viename eilėraštyje esama atspindžio motyvų (p. 43, 51, 78), tačiau kalbantysis neprisiriša prie jokio pavidalo ar atvaizdo. Nukreipdamas žvilgsnį nuo savęs pasiduoda neišvengiamai kaitai: „ir voverės turi dantukus / ir voverės / nurytum nurytum gilę / nugremžčiau strazdaną / nuo tavo skruosto ištrykštų / dangoraižis (...) gyventume visi / sau / besigniauždami į gilę ir / kartais nusišiepdami / atšipusiais dantukais“ (p. 18). Taip fiksuojamas šiuolaikinio individo nerimas, iš kurio išsivaduoti padeda kūrybiškumo galia, glaudžiai susijusi su tikėjimu. Atrodo, visa kyla iš vieno prasmės šaltinio, kuris yra žmogaus ir jo ištarto žodžio gyvavimo sąlyga: „...mano nebeliaunas / liemuo siūbuos pagal Žodžio / alsavimą“ (p. 70). Tačiau nereikėtų apsigauti – poezija nelaikoma ypatinga misija, kalbantysis nesusireikšmina, nujaučia nesėk­mės grėsmę: „...deklamuojasi poetai / atrajodami išvirkščią / pasaulio kailį. pirmoje eilėje // senjora išspaudžia / šypseną ir tik dėl jos / savo eilėraščiui dar akių / neužspaudžiau“ (p. 81). Kūrybiškumas ne visada pakylėja, o dievoieška nebūtinai yra nuskaidrinanti patirtis – kartais ji net desakralizuojama: „...ar Dievas / įstengs nepaspringti / savo apnuogintu kūnu / mano Dievas ir aš / nuograužos (...) patikėki: maitą / atsiranda kas / suvartoja“ (p. 86). Dievoieška neturėtų būti tapatinama su autentiškesnio būvio siekiu – Kūrėjo ieškojimas ar jo regėjimas negarantuoja žmogaus-kūrėjo sėkmės. Debiutinėje T. Vyšniausko knygoje dievoieškos ir biblinių simbolių taip pat esama, tik jie labiau susiję su kalbančiojo svyravimu tarp gyvenimo ir mirties, vilties ir beviltiškumo. O naujajame rinkinyje religinės temos, bibliniai motyvai susipynę su gvildenamu kūrybiškumo klausimu.

„Invazinėse rūšyse“ balansuojama tarp humoro ir siaubo, kai kičiniai zuikiai ir cukriniai avinėliai atrodo „beveik makabriškai“ (p. 52). Nevengiama šiurkštesnės raiškos elementų, autoironijos, todėl kalbėjimas apie gėdą atrodo kiek netikėtai: „...gėda lesanti / šalto prakaito lašus ir atryjanti / po blizgančio plieno spyną po / neperprantamą kodą po / raidėmis neišreiškiamą būklę“ (p. 31). Aktuali kalbos ribotumo problema, nes kai kurias mintis ar išgyvenimus išreikšti itin sunku. Apie susidūrimą su kalbos ribomis sufleruoja pasikartojantys kraujo ir pieno įvaizdžiai (p. 33, 47, 49, 65, 67, 84). Komunikuodami su pasauliu kuriame gyvybiškai būtiną santykį tarp savęs ir kitų: kalba palaiko ryšį su pasauliu taip, kaip pienas palaiko gyvybę, bet ir žeidžia, kai susiduriame su sritimis, viršijančiomis verbalinės raiškos galimybes. Kitaip tariant, patekti į neišreiškiamybės zoną – tai susidurti su paties subjekto išnykimo grėsme.

Kai atrodo, kad galima steigti aiškią skirtį tarp kalbos (gyvybės) ir tylos (mirties), ši skirtis pamažu nyksta, nors vis vien itin pasitikima kalba bei interpretacija, net jei visko išreikšti neįmanoma: „...be interpretacijos pelėkautų – / pilka pelytė negyva / ant pilko rūsio grindinio // juoda / tamsos interpretacija – / ant nosies neregio / nuo saulės akiniai“ (p. 77). Be interpretacijos proceso gresia sąstingis, o „interpretacijos pelėkautai“, kurie lyg ir turėtų simbolizuoti mirtį, labiau asocijuojasi su gyvybės kupinos interpretacijos poreikiu: net ir mįslingiausias poetinis pasaulis susiduria su skaitytojo žvilgsniu, o kūrybinė veik­la – kuriančiojo galių apraiška – nukreipta ne į vidų, o į išorę, vadinasi, į Kitą, į suvokiantįjį. Nepaisant to, T. Vyšniausko poetiniame pasaulyje nelengva įsigyventi: tam, kad eilėraštį prisijaukintum, reikia skaityti ne vieną ir ne du kartus. Ir net jei pro tankiai suaustą intertekstų tinklą įmanoma iššifruoti minėtas kūrybiškumo ar aplinkosaugos problemas, tekstai panėši į eklektišką žaidimą dėl žaidimo. Detalių, ženklų, metaforų mirgėjimas iš pradžių traukia akį, bet, vaizdžiai tariant, eilėraščiai reikalauja bent trumpučių pauzių tarp eilučių.

Keletą žodžių norėtųsi tarti apie knygoje pasirodančias erotines patirtis, kurios, kaip ir daugelis kitų reiškinių, vaizduojamos fragmentuotai: „...ei moterie atverk man paslaptį kalvos / kur tvinksta rožinė aušra o dalgiai / raiko pieno putą nepalikdami randų iš- / verk man sodą nesišaukiantį / atominio lietaus / sakei tavam sode / sudygsta spynos atrakinamos / vienu / žodžiu // ir tik vėliau / nugriaudėjo per- / kūnas primindamas kiek kartų / tykiai susimovėm. / atrakintais kūnais“ (p. 84). Galbūt pateiktoje citatoje ir galima išskaityti įdomesnę minties slinktį, tačiau, reikia pripažinti, „kūno“ ir „perkūno“ (net jei antrasis žodis laužomas) derinys atrodo kaip lengva, tačiau banali išeitis. Deja, į erotinį santykį pažvelgti kitu rakursu nepavyksta ir likusiuose šios temos eilėraščiuose.

Lyginant su debiutu, „Invazinės rūšys“ – vientisesnė ir koncentruotesnė knyga, tačiau pirmoje knygoje geriau išlaikoma pusiausvyra tarp kalbinių žaidimų ir perteikiamo turinio. Antrasis T. Vyšniausko rinkinys liudija, kad esama poetinio balso, kurį sunku supainioti su kuo nors kitu, bet signalizuoja apie pavojų nuslysti kalbos ir intertekstų paviršiais nesukuriant gilesnių poteksčių. Kitaip tariant, kalbos galimybių sureikšminimas neatsiejamas nuo rizikos skaudžiai susidurti su jos ribomis.