Pernai įvyko nemažai poetinių debiutų. Nors trijų debiutantų eilėraščių rinkiniai, kuriuos aptarsiu, raiškos požiūriu gan skirtingi, juos sieja nepažinios, abejingos, o kartais ir grėsmingos tikrovės pajauta. Pasaulio daugialypumas ir atgrasumas patiriami stebint įvairius reiškinius, tarsi visu savimi aprėpiant išnyrančius vaizdus ar tiesiog vaikščiojant ratais po vidines būsenas. Svarbiausia, kad nė vienas autorius nesiūlo instrukcijų, kaip išspręsti vidines ir išorines problemas, bet vaizduoja sudėtingą asmens santykį su aplinka siūlydami įdomius žiūros būdus.

Edvinas Valikonis. „Rūko dugnas“

Edvino Valikonio debiutinėje knygoje, galima sakyti, vaizduojamos eilėraščių subjekto klajonės po itin sukeistintą tikrovę. Tiesa, kalbančiojo mėgavimasis tikrovės keistumu susipynęs su grėsmės nuojautomis, nes regimi, patiriami dalykai iš tiesų nepažinūs. Klaidžiodamas tarp sapnų ir to, kas laikoma realybe, subjektas, atrodo, pakliūva į painų labirintą: skirtis (jei tokia egzistuoja) tarp būdravimo ir sapno lieka neaiški, o ryškiausi rinkinio įvaizdžiai – rūkas ir upė – tirpdo bet kokias numanomas ribas.

 

Edvinas Valikonis. „Rūko dugnas“. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. Viršelio liustraciją kūrė Daiva Visockytė. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

Nors rūke arba vandenyje galima įžvelgti orientyrus, išvedančius į kitą pusę, norisi klausti, ar šis išėjimas reikalingas, ar jis apskritai egzistuoja? Rinkinio subjektas tokios galimybės neatmeta: „o praraja rėkė, o tolumoj klykė gervės, / o tikrovės membrana įsitempė ir / tuomet žinojom: dar truputį ir praplyš, / dar truputį ir pamatysim // kas kitoj pusėj“ (p. 35). Subjektas nieko negali sužinoti apie tikrovės prigimtį, kuri nepasiduoda žmogiškajam suvokimui, todėl negelbsti ir jokia religija, tikėjimas: „išgyvename didįjį Pilkėjimą: // bažnyčioj iškabinti nespalvoti / vitražai neįkvepia melstis, / aukoti ar aukotis, // sako, kelias pas šventuosius / vienkryptis, bet štai riedam atgal, / mašinoj nė žodžio. // vienkryptės tik upės, saule / vienkryptės tik maldos. (...) ir nepaisant visko mes čia – / ir geriau tokia tyla, negu jokios“ (p. 21).

Siurrealistinių erdvių, alogiškų ryšių kūrimas ženk­li­na racionalaus mąstymo nepakankamumą ir nepagrįstumą. Tai iliustruoja raktų, spynos įvaizdžiai (p. 56–58), kurie sietini su egzistencijos paslapties atidengimu ar siekiu tą paslaptį atidengti. Tačiau pasiduodama ir į paradoksą vedančiam kraštutinumui: „žuvininko peilis pasalūniškas, / pasalūniškesnis nei kiti peiliai, (...) žuvininko kantrybė begalinė, / už ją greičiau išseks ir ežeras, / jis čia nuo pat ankstaus ryto, / jis girdėjo balsą, paliepusį šviesą, / matė pirmąjį saulėtekį, / nutvieskiantį kosmoso juodumas (...) turi nekvėpuoti, nes tai / tave išduoda – / norėdamas gyventi, / turi būti miręs“ (p. 45–46). Remiantis krikščioniškąja simbolika ir sukūrimo mitu, krikščioniškasis tikėjimo turinys tarsi nukreipiamas prieš save patį. Žiūrėjimas į reiškinius lyg iš išvirkščiosios pusės ir perspektyvų kaitaliojimas būdingi ir kitiems tekstams: „tik mėsa ant kaulų, tik mėsa ant kaulų, / po to – atgimsti vėžliu; principas lieka / tas pats, tik kaulas – ant mėsos“ (p. 80).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad E. Valikonio poezijoje neįprasti ne įvaizdžiai, o situacijos, kurios neretai tampa kažkuo kitu: „kai tari savo vardą prieš / veidrodį, / veidrodis žiopčioja“ (p. 42). Įvairiausios figūros, nuorodos į biblinius siužetus, intertekstai, net šabloniniai poetiniai vaizdiniai naudojami lyg medžiaga savo poetinei tikrovei kurti. Tarkime, skaitydami šias eilutes galime prisiminti garsiąją Zhuangzi alegoriją „Drugelio sapnas“: „nei gyvas, nei miręs, tiek laiko be žinios dingęs, / kaip namas, kaip durys klibančia rankena, / kaip kambarys, lova ir grindys, / kaip drugys ant užuolaidos. // motina bandė jį budint ir netyčiom nuplėšė / sparną. tikiuos, nepabus – // pabudęs tuo vienu, kur liko, / plazdens ir prašvis“ (p. 62–63). Dėliodamas fragmentus autorius sufleruoja ne tik apie pasaulio, bet ir apie žmogaus, kuriame kibirkščiuoja gyvenimo ir mirties įtampa, mįslingumą.

Aleksandras Žaltauskas. „Kulniuku dangus pradurtas“

Aleksandro Žaltausko (1997–2020) eilėraščių rinkinys, kurį sudarė Aidas Jurašius, pasirodė po autoriaus žūties. Beprasmiška klausti, kokia būtų ši knyga, jei pats A. Žaltauskas pasirinktų jos kompoziciją. Manau, sustygavęs knygos struktūrą A. Jurašius suteikė skaitytojams galimybę pažvelgti į jauno kūrėjo daugiabriauniškumą – eilėraščiai patraukia dėmesį gaivališkumu, motyvuotai inkorporuotomis intertekstinėmis nuorodomis. Nors atrodo, kad nuo banalios kasdienybės atitrūkusioje A. Žaltausko poe­zijoje triumfuoja fantazijos šėlsmas ir siurrealistinė vaizduotė, neretai paliečiamos ir aktualios problemos.

 

Aleksandras Žaltauskas. „Kulniuku dangus pradurtas“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2021.

 

Autoriaus žiūros skalė labai plati, gvildenama daug temų – filosofiniai, politiniai, socialiniai klausimai ir net psichikos sutrikimai (p. 33). A. Žaltauskas nevengia vaikščioti paribiais, atskleisti tikrovės absurdiškumo: „varna manė kad ji yra feniksas / varna pamatė kaip kaimynas / kaimyno automobilį / benzinu apipila / ir čia suveikė benzino instinktas / ji nuėjo ir prisidegė / plunksnas nuo antro / golfuko po balkonais / ir netrukus suprato / kad jokio fenikso nėra / yra tik jos kūnas / ir smirda / labai smirda“ (p. 21).

Eilėraščių subjektas nėra egocentriškas. Atrodo, jame telpa visas pasaulis, kai kituose regi save, o kiti tampa jo savasties dalimi: „mes esame keturios stichijos ugnisvanduoorasžemė / sudegę kovarniai plukdomi vėjo dunksim asfaltu / užmigau ant praminto takelio o istorija / kai su broliu keitėmės apavu vieną dieną aš jis kitą / mokyklon mano pėdos per / ugnįvandenįorąžemę batai mano brolio (...) ugnisvanduoorasžemė išrink kurį nori vis / vien galiausiai sudarysime tą pačią sąjungą“ (p. 53). Autorius itin drąsiai jungia skirtingas detales ir skirtingų kalbų žodžius, eksperimentuoja, žaidžia sąskambiais. Rinkinyje yra ir verlibro, ir klasikinės formos eilėraščių, o nevaldomą šėlsmą kartais keičia melancholija.

Vis dėlto debiutinė knyga nėra neskoninga ar perkrauta: įvaizdžių ryšiai, sunkiai nusakomos emocinės įkrovos atveria daugialypę poetinę tikrovę. Galima sakyti, A. Žaltauskas audžia ryškų poetinį tinklą, į kurį pakliuvęs nežinai, ko tikėtis: „tos skylės švarke užsiūtos be antpirščio / daugiavaikės šeimos alkoholiko tėvo / ir bedarbės motinos (...) sename stadione / mieste vaiduoklių / apleisto dvaro relikvijos / paauksuotų ikonų nurodymai / nesimelsti stabams // senam stadione asfaltas kreida išvagotas / nesuprantamais raštais kur / pametęs šuniuką aklas berniukas / įsivaizdavo spalvas“ (p. 16). Autorius pateikia užuominų ir nuorodų, kurios leidžia suvokti eilėraščio turinį, tačiau nebijo kalbėti painiau ir likti nesuprastas. Sukurtame pasaulėvaizdyje skirtingi lygmenys kartais sąveikauja paprasčiausiai stebint vaizdą: „per amžius atskirti dangus / ir vandenynas kantriai laukia // kol močiutė krėsle supamajam / pagaliau suvynios į kamuoliuką / horizontą“ (p. 7).

Ramūnas Liutkevičius. „Šokis įsuka šviesą“

Prisipažinsiu, stebėdama Ramūno Liutkevičiaus performansus, buvau gan skeptiška. Maniau, vieni patys eilėraščiai tokie įtaigūs nebus. Tačiau klydau – jau pirmas rinkinio tekstas žavi ritmu, muzikalumu: „šitas pasaulis kada nors vis tiek pasibaigs / o kol kas plienas teka upėtakiais septintas / dešimt­metis neršia pritrūkę spalvų žemuogių / pievose judam į niekur (...) šitas pasaulis kada nors vis tiek pasibaigs / o kol kas laukiu tavo artėjimo prisukti apelsinai / šoka vienatvės oazėse mano paveikslas arbūzų / cukruje aižėja“ (p. 5).

 

Ramūnas Liutkevičius. „Šokis įsuka šviesą“. Dailininkas. Anton Zolotenkov. – V.: „Bazilisko ambasada“, 2021.

 

Skaitant rinkinį dėmesį patraukia subjekto vienatvė, ribinės būsenos, pasimetimas baugioje, absurdiškoje tikrovėje: „naktinės užuolaidos virsdavo švytinčia širma, neleidžiančia / galutinai atsiriboti nuo klykiančios tikrovės“ (p. 10). Nevengdamas pasikartojimų ir taip tarsi vedžiodamas skaitytoją ratais, autorius atskleidžia bergždžias pastangas išspręsti problemas ar rasti atsakymus dėliojant protingus argumentus. Neatsitiktinai seksualinis geismas susipina su suicidiniu (p. 90) – tai lyg galimybė ištrūkti iš slegiančio vienatvės pojūčio, haliucinacijų, visa apimančio nerimo. Tačiau įdomu, kad subjektas gali būti ir savipakankamas („praradau misiją kankinausi dėl savo jausmų / nors tokiais atvejais vis tiek myli tik patį save“, p. 68), ir neįgyvendintas, kaip ir pasaulis gali būti ir abejingas, ir grėsmingas.

Eilėraščių subjekto istorija pasakojama pasitelkiant intertekstus, subkultūrų ženklus, asmenybes, Vilniaus vietas: „pastatys / mane arkikatedros aikštėj, būrelis / pankų prieis, apmyš ir apspjaudys, sakys: ė, / žiūrėk, frankas zappa“ (p. 82). Dera paminėti, kad autorius nevengia (auto)ironijos, jo akiratyje atsiduria ir biurokratizmo absurdiškumas, ir atpažįstamos kasdienės situacijos.

Lina Buividavičiūtė žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ publikuotoje recenzijoje pastebėjo R. Liutkevičiaus artimumą egzistencializmui. Išties skaitydama „Šokis įsuka šviesą“ prisiminiau Jeano-Paulio Sart­re’o mintį autobiografinėje apysakoje „Žodžiai“: „...galima išsigydyti nuo neurozės, nuo savęs nepagysi.“ R. Liutkevičiaus debiutinėje knygoje puikiai parodoma, kad žmogaus mąstymo procesai gali būti ne mažiau siaubingi už išorinę destrukciją.