Iš ciklo „Objektyve – rašytojas“

Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jauteisi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Fotosesija mane šiek tiek išskraidino. Atsimenu, iš pradžių pyktelėjau, kai liepei man atvažiuoti pas tave į namus, Jeruzalėn, galvojau: ji ką, nesupranta, kad aš kultūrinė proletarė ir negaliu sau leisti prabangos pusantros valandos trenktis autobusu į kitą miesto galą? Šiek tiek gailėjausi, galvojau, į ką čia veliuosi, pozavimai ir fotosesijos ne man, nemėgstu pozų, mečiau tą „atrodymą“ studijų laikais. Tikriausiai buvo neramu, nes sutikdamas fotografuotis kartu sutinki tapti pažeidžiamas, atsiduri ant fotografo delno. Tai va, veiksmas vyko prieš dvejus metus, žiemą, o ta žiema išsiskyrė tuo, kad jos nebuvo, per visą žiemą vos kelias dienas laikėsi simbolinis sniegas, man tai kėlė didelį nerimą, todėl gerai įsiminiau mūsų susitikimo aplinkybes – Jeruzalė buvo taip toli, kad joje net oras truputį skyrėsi, ir viską dengė plonytis švytinčio sniego sluoksnis. Labai apsidžiaugiau, todėl atėjau į tavo namus jau linksma.

Mano santykis su fotografavimusi komplikuotas. Ilgai nenorėjau niekaip atrodyti, siekiau kažkokio skaidrumo. Išvaizda, tiksliau, įvaizdis, buvo paskutinėje vietoje. Norėjau, kad mane sutikę žmonės pirmiausia pamatytų akis, o ne drabužius, kūną, profesiją. Kartais tai kelia keblumų. Pavyzdžiui, jei kur nors spausdinuosi ar dalyvauju renginyje ir reikia atsiųsti savo nuotrauką, neturiu ko pasiūlyti, visur keliauja ta pati draugo Edvino Valikonio daryta nespalvota fotografija, kurioje matosi mano veidas, o tas veidas draugiškas, nes žiūri į žmogų, kurį mėgstu.

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetė, prozininkė, vertėja Ieva Toleikytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Nemanau, kad fotoaparato akis gali pavogti žmogaus sielą, bet žinau, kad kartais fotoaparatas parodo daugiau, negu mes matom, arba – atvirkščiai – paslepia. Kai buvau maža, kartą keliavau su mama po Tunisą, važiavome turistiniu autobusu pro miražais garsėjantį druskos ežerą. Spigino saulė, privažiavome be galo gražų miestą, palei kelią baltavo nutinkuoti spindintys namai ir toks ryškiai mėlynas raibuliuojantis ežeras, tik žmonių nesimatė. Buvo be proto gražu, žiūrėjau išsižiojus, bet vis nekantravau – o tai kada pasirodys tas miražas? Paklausėme gidės, o ji sako – čia ir yra tas miražas. Negalėjome patikėti, bet kai mama pradėjo filmuoti su kamera, pamatėm, kad ekrane nieko nėra – tik dulkėtos rausvos plynės. Rodos, beveik visi matėm kažką panašaus, bet negalėjom vieni kitiems to parodyti.

Fotografuojantis pas menininką, gali nutikti atvirkščiai – į paviršių gali išlįsti kažkas, ko neįtarei, pasirodyti visų akims. Baisoka. Fotoaparatas gerai užčiuopia žmogaus liūdesį, nuovargį, gelmę. Su šiuo kadru buvo kitaip. Atėjusi iškart supratau, kad fotografuosi ne mane, bet žaisim. Pozavau su skrybėlių stirta ant galvos. Truputį ironiška – neseniai buvau atidavusi tau savo skrybėlę, kurios nebenešiojau, nes norėjau labiau susilieti su minia. Man rodos, šis kadras nieko apie mane nepasako, net priešingai, esu jame gerai paslėpta, saugi. Yra tik kelios užuominos: kažkas vaikiško, prifantazuoto ir kaulėti ploni pirštai, rimtos akys – toks lengvas disonansas.

Pozavimas priminė paauglystės laikus, kai valandų valandas su draugėmis fotografuodavome vienos kitas. Tik tada buvo labai svarbu gražiai atrodyti, paslėpti savo jautrumą ir keistumus, o čia visai kitaip, nekūrėm jokio įvaizdžio, veikiau atmosferą, žaidėm sekdamos tavo nuojautą. Viską užmiršau. Labai patiko, praradau laiko nuovoką, net pasijutau šiek tiek išlaisvinta iš savo biografijos, tapatybės.

Tikrai nemanau, kad iš rašytojo ir literatūros teliks vaizdas, tai skamba košmariškai. Manau, visus vargina vaizdų, ar, tiksliau, vaizdų ekranuose, perteklius. Tekstai, popierinės knygos ir parkeriai reikalingi, kad neišprotėtume. Šia prasme skaitymo patirtis pasikeitė, anksčiau, kai dar nebuvo socialinių medijų ir negyvenau kompiuteryje, nejausdavau tokio didelio kontrasto, o dabar atsivertus knygą iškart nuo pečių lyg nuslysta svetima našta, tarsi pulteliu išjungčiau vaizdus, užtraukčiau aksominę užuolaidą ir persikelčiau į labai intymią, saugią ir svarbią erdvę, vidinį pasaulį, kuriame galima susikaupti. Panašus pojūtis apima rašant ranka arba kai pavyksta „išskristi“ prie klaviatūros. Nė už ką neatiduočiau jo feisbukui ir netfliksui.

 

Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

 

 

Skaito Ieva Toleikytė