Zyta Rudzka, „Tas juokiasi, kas dantis turi“

 

Keistas jausmas, kai atsiverti knygą ir staiga supranti, kad jos veikėją kažkur jau esi sutikusi. Ir ne šiaip kažkur – savo pačios kūrinyje. Vienoje mano knygų taip pat yra šiurkščiakalbė paribių moteris Vera. Tiesa, ji jaunesnė ir, kaip personažas, gerokai mažiau išplėtota (išnyra tik trumpam pasipasakoti, kaip jos sugulovas užmušė ir apvogė didelę ponią). Visai kitaip yra su Zytos Rudzkos romano veikėja, iš kurios monologo pamažu susidėlioja visas audringas, bet kartu ir paprastas mažo žmogaus gyvenimas.

 

Zyta Rudzka, „Tas juokiasi, kas dantis turi“, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, V.: „Kitos knygos“, 2025

 

Lenkiškoji Vera knygos pradžioje pareiškia, kad „sunku rast gerus batus nabašnykui“. Mirus sutuoktiniui, ji klaidžioja po miestą ieškodama tinkamo apavo velioniui. Ši buitinė, beveik absurdiška užduotis nusako platesnį jos gyvenimo kontekstą – Verai beprotiškai trūksta pinigų. Užsidarius kirpyklai, kurioje ji praleido kone visą gyvenimą, tenka po truputį išparduoti viską, kas dar turi kokią nors vertę: sukneles, buities smulkmenas, net vyro laimėtus trofėjus.

Vera nėra patikima pasakotoja. Ji kartais tragikomiškai išdidi, vulgari, iš jos liejasi riebūs žodelyčiai (verta pagirti vertėjos darbą, kad pavyko išlaikyti tą šiurkštų, gyvą kalbėjimo toną). Vyrai šiame pasakojime atrodo maži, beveik foniniai, tačiau jų smurtas, išdavystės ir menkumas vis dėlto suformavo Veros charakterį. Ji pati save suvokia ne kaip auką, o kaip žmogų, kuris vis dar stovi ant kojų, gal ir ne nugalėtoją, bet tikrai ne pralaimėjusią. Tai gaivališka, tamsi istorija, tačiau greta bjaurysčių vis pasirodo ir vilties, ir šviesos blyksnių. Žiūrėdama į šią knygą, gulinčią ant mano stalo, net pagaunu save galvojančią, kad ji skleidžia savotišką kvapą: pigaus odekolono, prirūkyto ir seniai nevėdinto buto, žirgų mėšlo. O ją palietus, rodos, tuoj pat susiriebaluotų pirštai. 

 

Marco Balzano, „Vaikas“

 

Prieš tai aptartos knygos veikėja, patyrusi psichologinių ir fizinių traumų, ilgainiui tampa atgrasoka, vieniša sene, o Marco Balzano romano personažas, išgirdęs paslaptį, kurią jam mirdama atskleidė motina, pasuka visai kitu keliu – pamažu virsta baisiausiu juodmarškiniu. Žinoma, šiek tiek šaržuoju. Šiuolaikinis, prestižinėmis premijomis apdovanotas italų rašytojas šiame romane mėgina pažvelgti į patį blogio formavimosi reiškinį, stebi jo ištakas ir rodo, kaip jis gali įsikūnyti bet kuriame žmoguje. Kartais tam pakanka vidinės tuštumos, troškimo priklausyti stipresniesiems, noro pelnyti pagarbą ar paprasčiausios baimės būti pažemintam. 

 

Marco Balzano, „Vaikas“, iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale, V.: „Hubris“, 2025

 

XX a. pradžioje gimęs vaikinas – vaikiškos išvaizdos, minkštų bruožų, nė kiek nepanašus į griežtą, mačo tipo vyruką – turi Vaiko pravardę, kurios labai nekenčia. Tarsi norėdamas įrodyti, kad yra ne toks, jis tampa vis žiauresnis: be skrupulų kankina žmones, plėšia jų turtą. Tai smurtautojas, kurio viduje slypi artumo ir meilės trokštantis berniukas. Vis dėlto jis nėra vienišas – kad ir kas nutiktų, šalia yra jį mylintis tėvas. Tačiau šis negali atlikti ir besąlygiškai mylinčios motinos vaidmens, negali numaldyti sūnaus įniršio, kuris kartais atsigręžia ir prieš patį tėvą.

Per vieno veikėjo perspektyvą atsiskleidžia skirtingi Italijos istorijos laikotarpiai, Triesto atmosfera, įvairūs visuomenės sluoksniai. Autorius taip pat gana detaliai vaizduoja fašistų grupuotės struktūrą ir jos vidines įtampas, vykusiai kuria intrigą – pasakojime vis įterpia užuominų apie paskutines Vaiko gyvenimo akimirkas. Skaitant knygą norisi tikėti, kad veikėjas pasikeis, pagaliau ras vidinę ramybę, atgailaus. Vis dėlto prieš akis nuolat iškildavo šiuolaikinio rusų kareivio vaizdas – monstro, išspardančio svetimų namų duris, pasirengusio žudyti, tačiau širdyje jis galbūt tėra mamos ar mylimosios nerandantis, nuskriaustas berniukas. 

 

David Foster Wallace, „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“

 

Tęsiant temą apie traumuotus ir nepakenčiamus vyrus, negalima praleisti neseniai lietuviškai pasirodžiusio Davido Fosterio Wallace’o eksperimentinės literatūros šedevro, parašyto dar 1999 m. Angliškai šią knygą kai kurie bičiuliai jau buvo skaitę, gyrę ir rekomendavę. Kadaise ją originalo kalba mėginau įveikti ir aš, tiesa, greitai mečiau supratusi, kad mano anglų kalbos žinios per menkos ir trukdo mėgautis tekstu. Tad pasirodęs lietuviškas vertimas buvo puiki proga sugrįžti prie D. F. Wallace’o knygos, intriguojančios dar ir tuo, kad vertėjas, regis, naudojasi pseudonimu. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad vis tiek netapau jos gerbėja. 

 

David Foster Wallace, „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“, iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas, V.: „Rara“, 2026

 

Taip, autorius neabejotinai genialus. Tai kone mitinė figūra, pakeitusi šiuolaikinės amerikiečių literatūros lauką: ekscentriškas, su hipiška skarele ant galvos, nusižudęs pačiame jėgų žydėjime. Man patinka, kaip jis fiksuoja detales, parenka personažus, eksperimentuoja su pasakojimo struktūra ir skirtingomis perspektyvomis. Vis dėlto šios knygos veikėjai kažkuo baugūs. Nesinori su jais užsibūti – ilgainiui pradeda varginti jų besaikis daugžodžiavimas.

Knygoje esama įvairaus ilgio ir sudėtingumo tekstų. Labiausiai įsiminė pasakojimas apie paauglį, kuris nuo aukšto tramplino ruošiasi šokti į baseiną – pradedi suprasti, ką reiškia būti bręstančio vyro kūne. Šiame rinkinyje irgi vis išnyra pokalbiai su atgrasiais, neįvardytais vyrais. Skaitytojas nemato klausimų, tik tų vyrų atsakymus, kurie neretai virsta mizoginiškais postringavimais apie moteris. Apskritai vienas ryškiausių knygos leitmotyvų yra intelektualūs, sąmojingi, šmaikštūs pokalbiai, kuriems nuolat stinga esminio elemento – emocinio intelekto ir atjautos. D. F. Wallace’o veikėjai mėgsta manipuliuoti, ciniškai vertinti net artimiausius žmones. Taigi prieš skaitytoją atsiveria savotiška žavių ir atgrasių personažų galerija.

 

Jacqueline Harpman, „Aš, nepažinusi vyrų“

 

Kad jau per tą vyriškumą randasi tiek problemų, galima imti ir susikurti pasaulį, kuriame vyrų iš esmės nėra. Toks yra prieš tris dešimtmečius pasirodęs belgų rašytojos Jacqueline Harpman romanas. Ši knyga man susisiejo su neseniai skaityta Gražinos Kelmelytės distopija „Motinos“, kurioje po karo atsiradusiame naujame pasaulyje vyrai nebeturi teisių ir yra valdomi moterų.

 

Jacqueline Harpman, „Aš, nepažinusi vyrų“, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, V.: „Baltos lankos“, 2026

 

J. Harpman neskiria dėmesio tam, kokiomis aplinkybėmis ir kaip šis pasaulis atsirado. Žinome tik tiek, kad dėl neaiškios priežasties keturiasdešimt moterų gyvena viename narve, jas prižiūri nekalbūs sargybiniai. Nutikus nenumatytam įvykiui, kalinės ištrūksta į laisvę. Atrodo, kad tuoj turėtų prasidėti išsigelbėjimo istorija, tačiau autorė pasirenka visai kitą kryptį – ją labiau domina egzistencinė būsena, kai atsakymų į esminius klausimus tiesiog nėra.

Turint omenyje, kad rašytojos šeimos nariai žuvo per Holokaustą, romaną norisi skaityti ir kaip šios tragedijos alegoriją. Vis dėlto įpusėjus knygą ima atrodyti, kad toks siejimas būtų pagrįstas tik iš dalies. Pagrindinė pasakotoja į kalėjimą patenka dar vaikystėje, todėl neprisimena savo ankstesnio gyvenimo. Daugybės žmogiškų dalykų ji apskritai nėra patyrusi – apie juos sužino tik iš kitų pasakojimų. Jai atrodo visai įprasta gamtinius reikalus atlikti kitų kalinių akivaizdoje, stebint sargybiniams, nematyti dangaus ir saulės. Todėl ji nuolat svarsto, iš ko apskritai susideda žmogiškumas ir kas yra visa ko esmė. Gal būtent dėl šio egzistencinio klausimo romanas taip įtraukia skaitytojus. 

Raktažodžiai: vieniša, nesuprasta mergina atšiauriame, svetimame pasaulyje. Turbūt neatsitiktinai ši knyga pastaruoju metu taip išpopuliarėjo tiktoko tinkle.

 

Mariana Leky, „Kas iš čia matyt“

 

Šiaip jau esu iš tų skaitytojų, kuriuos veikia literatūrinės mados ar filmai, dėl kurių visi miršta. Neriu į tas bangas kartu su jais ir kartais pagaunu save besimėgaujančią ne itin meniškai vertingais, bet vis tiek kažkuo patraukliais kūriniais. Pamačiusi Marianos Leky romaną išsyk pagalvojau, kad veikiausiai prisidėsiu prie aikčiojančiųjų dėl šios knygos. 

 

Mariana Leky, „Kas iš čia matyt“, iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, V.: „Kitos knygos“, 2025

 

Istorija prasideda nuo mažame Vokietijos provincijos miestelyje nutikusio keisto įvykio – Luizės močiutė Selma susapnuoja okapiją. O jei Selma susapnuoja okapiją, per artimiausias dvidešimt keturias valandas miestelyje kas nors miršta. Šią taisyklę žino visi gyventojai, todėl sapną kaskart lydi įtemptos laukimo valandos, žmogeliai ima galvoti apie savo gyvenimus, įvyksta visokių dramų. 

Mėgstu, kai kūriniuose pasirodo koks nors lemtingas gyvūnas. Šiuo atveju jis tiesiog įstabus, nes atrodo beveik netikras, nors iš tiesų egzistuoja, – okapija. Lyg žirafą, lyg zebrą (ir net šiek tiek antilopę) primenantis gyvis labai taikliai nusako visą romano nuotaiką. Skaitant vis atrodo, kad tuoj prasidės magiškasis realizmas, kad pasakojimas pakryps į keistą, beveik sapnišką pusę. Tačiau autorė nuolat grąžina skaitytoją į gana paprastą, kasdienišką tikrovę, ir būtent tai man pasirodė silpniausia knygos dalis. Nors sumanymas logiškai pateisinamas, praktiškai toji magija neveikia.

M. Leky gilinasi į meilę, praradimus, skausmą, tačiau man visa tai kėlė lengvą susierzinimą. Knygoje visur tvyrantis švelnumas, kuris, matyt, turėtų būti guodžiantis ar šiltas, pasirodė pernelyg saldus, beveik dirbtinis. Kaip ir ekscentriški veikėjai – na, nerūpėjo man jie, nors tu ką. Bet, kaip minėjau, daugelis puikių skaitytojų dėl šios knygos pametę galvas, tad bent akį užmesti turbūt verta. 

 

Kostas Strielkūnas, „Mieste nebetiki velniais“

 

Apie šią knygą dar prieš ją atsiversdama girdėjau nemažai gero. Kostas Strielkūnas tikrai valdo pasakojimą – išmano teksto struktūrą, moka kurti įtampą ir pamažu vesti skaitytoją per istoriją, palikdamas užuominų ir mažų intrigų, kurios verčia skaityti toliau. Pasakojimas spinduliuoja energiją, netgi savotišką (sunkiai įvardijamą) pasakojimo džiaugsmą – regis, pats autorius mėgaujasi galimybe kurti siužetą ir žaisti su skaitytojo lūkesčiais.

 

Kostas Strielkūnas, „Mieste nebetiki velniais“, V.: „Baltos lankos“, 2025

 

Atrodo, kad į literatūrą ateina nauja jaunų rašytojų karta, kuri moka gerai pasakoti istorijas: jie orientuojasi į pramoginį žanrą, bet yra susipažinę su rašymo principais ir gana užtikrintai kuria pasakojimą jau pirmosiose knygose. Skaitydama vis pagalvodavau apie Gabijos Plukės romaną „Vasara, pasaulio pabaiga“ – jame jaučiamas panašus jaunatviškas veržlumas ir nuotykių nuotaika, siekis pasakoti istoriją taip, kad ji būtų įtraukianti, gyva.

K. Strielkūno pasakojime pasirodo ir lietuvių mitologijos motyvų. Ak, kaip dėl to velnio nerimavau vos pradėjusi skaityti – jau buvau pasiruošusi, kad autorius tuoj pasuks į atvirą magiją ir dar išlįs kokia nors ragana su katilu nuodų. Laimei, visos tos mitologijos išsivyniojo kur kas subtiliau.

Papeikti romaną, žinoma, irgi galima: vietomis jis atrodo šiek tiek naivokas, nusikaltimo motyvai kartais yra keistoki, o skaitydamas vis dėlto jauti, kad prieš akis – debiutinė autoriaus knyga. Tačiau parako joje tikrai esama. Smagu ir tai, kad VU filologiją studijavęs rašytojas nepabijojo imtis tokio „nedvasingo“ žanro.