Po amžiaus ketvirčio vėl skaitau Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ – knygą, kuri buvo reikšminga jaunystėje, atvėrė man mitinę pasaulėžiūrą ir netgi pastūmėjo ieškoti savo šaknų. Keista, bet visai miela grįžti prie to, ką, rodos, seniai išnešiojo atminties skruzdės.

Jau pati kūrinio forma, jungianti kosmogoninį ir eschatologinį mitus, kreipia į mitinę sąmonę: viskas prasideda Makondo įkūrimu ir baigiasi jo sunaikinimu. Tai tarsi vienas didelis ciklas (arba maža kokio nors ciklo dalis). Laiko cik­liškumo suvokimas keliauja per visą kūrinį („Visa tai aš jau mintinai žinau, – šaukė Ursula. – Rodosi, kad laikas sukasi ratu, ir mes vėl viską pradedam iš naujo.“) Eldorado legendų ir auksakalystės meistriškumo tradicijos knygoje įsikūnija Aureliano Buendijos auksinėse juvelyrinėse žuvytėse. 

Dabar šią knygą skaitau jau šiek tiek kitaip nei jaunystėje – jausdama politinės ir istorinės tikrovės svorį. Pulkininko Aureliano Buendijos sukeltuose ir pralaimėtuose trisdešimt dviejuose karuose įžvelgiu aliuziją į pilietinius Lotynų Amerikos karus bei nuolatinę politinę kovą tarp konservatorių ir liberalų – politinių partijų, lėmusių Kolumbijos gyvenimą. Bananų bendrovė – aiški nuoroda į šalies eksportą, kurio didžiausią dalį sudarė nafta bei kava, vėliau ir bananai. Tarsi aukso gysla, tačiau Makondui tai turėjo liūd­nų pasekmių. 

 

 

Šiandien, sąmonei neįstengiant atsiriboti nuo karo Ukrainoje, išryškėja ir kita – karo beprasmybės tema. („Tu laimingas, kad žinai, – atsako Aurelianas Buendija Gerineldui Markesui, pareiškusiam, kad kovoja už didžią liberalų partiją. – O aš tik dabar supratau, kad kovoju savo didybės vedamas.“)

Iš dabarties perspektyvos Makondas atrodo šiek tiek kitoks – ne tik mitinė vieta, bet ir savotiška pirmykštė, vis dar atskirta nuo išorinio pasaulio oazė, į kurią naujais bėgiais agresyviai braunasi amerikietiška civilizacija, vietinių suvokiama per mitinę logiką („pasitelkę jėgas, kurios anksčiau tik aukščiausios apvaizdos klausė, gringos pakeitė liūčių tarpą, sparčiau brandino javus, pašalino upę iš tos vietos, kur ji amžiais tekėjo“). „Na ir prisivirėm košės, – dažnai kartodavo pulkininkas Aurelianas Buendija, – ir vien to, kad pavaišinom bananais kažkokį gringo.“ 

Galiausiai su šiuo kūriniu radau ir netikėtų sąsajų. Pavasarį viename knygų klube, kuriame dalyvavau kaip baltarusių rašytojos Evos Viežnaviec romano „Ko ateini, vilke?“ vertėja, viena iš dalyvių paklausė, su kokia kita knyga galėčiau jį palyginti. Mano pirma mintis –  su G. Garcíos Márque­zo „Šimtas metų vienatvės“. Abiejų knygų vyksmas aprėpia šimtmetį. Tikrą, tariamą, įsivaizduojamą – tokį, koks jis yra arba gali būti. Abiejose knygose tiršta veikėjų, kad nepasiklystum, reikia kone braižytis pagalbines lenteles. Nors pati E. Viežnaviec savo kūrinio nepriskiria magiškojo realizmo krypčiai (anot jos, tai tiesiog realizmas), pasakojimo gyvumas, liaudies tikėjimai, tarmybės irgi kuria tam tikrą magijos įspūdį. 

Kaip Amaranta siūlo visiems makondiškiams po savo mirties nugabenti jų parašytus laiškus mirusiems artimiesiems, taip ir E. Viežnaviec knygos protagonistė Ryna savo bobutei į karstą įdeda veidrodėlį, turėjusį priklausyti jai dar esant gyvai, – taip tarsi atkuriamas teisingumas ir apsisaugoma, kad kas nepristotų iš ano pasaulio: „Neduok man mirtino išgąsčio per dovanotą sidabrą. Ne aš dovanoju, žemė dovanoja, stovi ant rubežiaus trys varpos, žemėj šak­nys, danguj kasos.“ Šias knygas sieja ir sudėtinga abiejų šalių, Kolumbijos ir Baltarusijos, istorija – maištai, žūtys, okupacijos. Pagaliau jos abi kalba apie tokį pasaulį, koks jis yra, – be lūkesčių, vertinimų, bandymų pataisyti. 

Kai paskutinio Buendijų giminės palikuonio, gimusio su kiaulės uodega, tėvas Aurelianas paklausia kunigo, ar šis tikįs tokiais istoriniais įvykiais kaip pilietiniai karai ar tūkstančių darbininkų žudynės, klebono lūpomis išsakoma paprasta tiesa: „Aš džiaugiuosi tikėdamas, kad mudu egzistuojame šiuo metu.“ Turbūt teisingi žodžiai, nes žmogus juk ne vienintelė būtybių rūšis pasaulyje, o jų kaita taip pat cikliška. Štai kodėl Aurelianas ir Amaranta Ursula rausia „amžinojo žmogaus ir skruzdėlių karo paskutinius apkasus“, o paskui, „kai praeis daugelis metų ir kitos būsimųjų gyvių rūšys atsiims iš vabzdžių tą varganą rojų, kurį vabzdžiai atsiima iš žmonių“ (juk paskutinį iš Buendijų suėda skruzdėlės), ateis galas ir Makondui.

Šią vasarą mano nuosavame Makonde, vardu Šaltupė, skruzdės mėgino nukąsti namo kampą. Aptikau už spintos jų urvus ir sunaikintą sienos sluoksnį. Dabar remontuodama bandau joms įrodyti, kad vis dar čia gyvenu ir egzistuoju šiuo konkrečiu metu. O paskui – paskui viskas bus iš naujo. Nebent tik koks „laiko gabalėlis gali atskilti ir amžinai stygsoti kokiame nors kambaryje“.