Kokie literatūrai buvo 2020-ieji – geri, blogi, o gal?..

 

Net jei suvoki banalumo mastą, metų pabaigoje vis tiek pradedi svarstyti, kokie šie metai buvo, kas gero, blogo, išskirtinio įvyko. Ypač kai besibaigiantys metai, kad ir kaip žiūrėsi, buvo iš tiesų išskirtiniai: dėl COVID-19 šalyje net du kartus paskelbtas karantinas, tad įprastos gyvenimo, taip pat ir literatūrinio, formos – gyvi susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai, net apsilankymai knygynuose – per pirmąjį karantiną tapo neįmanomi. Todėl literatūros lauke aktyviai veikiančių žmonių – literatūros tyrėjų ir kritikų, leidėjų, žurnalistų ir redaktorių – klausiu, kokių pokyčių lietuvių literatūrai atnešė šie metai. Ko galima pasimokyti, ką reikėtų puoselėti, o kas sufleruoja apie grėsmes?

 

 1. Kaip vertinate 2020 m. literatūrinį vyksmą – viskas kaip visada, o gal šie metai kartu su karantinu įnešė pokyčių?

2. Geriausios 2020 m. knygos, renginiai, publikacijos. Labiausiai nuvylę skaitiniai ir renginiai.

3. Metų literatūros įvykis – buvo ar nebuvo?

4. Pasvajokime. Jei lietuvių literatūriniame gyvenime būtų galima iš esmės pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?

 

 

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Lietuvos leidėjų asociacijos

vykdomoji direktorė, literatūros vadybininkė

1. Pokyčių buvo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Manau, kai kurie jų taps ilgalaikiai. Nuotolis literatūrai suteikė ir galimybių: mokytis, bendrauti, klausytis interviu, dalyvauti diskusijose ir seminaruose gali neišeidamas iš namų. Kita vertus, atsirado nemažai niekinio turinio, kai pasisako ir nebūtinai turintys ką pasakyti. Man trūksta tikrų tarptautinių literatūrinių renginių ir įvykių, kuriuose paprastai dalyvauji ne tiek dėl smagumo, kiek tam, kad parsivežtum žinių, patirčių ir pažinčių, o iš ekrano jų neišpeši. Ryškesnius pokyčių rezultatus matysime kitų metų pabaigoje: ko nauja realybė pareikalaus iš leidybos sektoriaus, kaip keisis renginių organizavimo principai, kiek išliksime ekranuose ir kiek ilgai tie ekranai mus džiugins. Norėčiau tikėti, kad, pervargę nuo jų visi, vėl sulįs į knygų puslapius.

 

2. Šiemet staiga prisiminiau, kad knygos buvo rašomos, verčiamos, leidžiamos ir prieš penketą, dešimtį metų. Tad sau atradau G. Grassą, K. Oe, W. Szymborską, D. Paulauskaitę, T. K. Mukką, sulindau į savo filosofijos studijų lentynas. O dėmesį patraukė ne paskiri dalykai, bet reiškiniai: mėgstu interviu žanrą, „Literatūroje ir mene“ pirmiausia irgi ieškau jų – įdomu skaityti mintis žmonių, su kuriais susiduriu darbe. Džiugina didesnis literatūros lauko dėmesys vertėjams, redaktoriams, dailininkams. Norisi jo dar didesnio, ypač redaktoriaus darbui. Vertinu M. Nastaravičiaus ir T. Vaisetos laidą „Pirmasis sakinys“ – kartą ją visu garsu leido net autobuso vairuotoja. Patinka G. Amb­razaitės ir D. Norkūno iniciatyva „Bazilisko ambasada“. Džiaugiuosi, kad atsiranda vertėjų iš kuo įvairiausių kalbų, sakyčiau, tarpininkų tarp kalbų ir kultūrų: A. Bernotaitė, D. Norkūnas, I. Toleikytė, T. Gudelytė. Neatsidžiaugiu R. Užgirio titanišku darbu su lietuviška poezija. Smagu, kad ir vaikams leidžiamos knygos vis įvairesnėmis temomis – ne tik lietuvių autorių, bet ir verčiamos iš kitų kalbų.

 

3. Per giliai esu literatūroje, kad būčiau objektyvi. Jaučiuosi laimės kūdikiu, nes man pačiai metų įvykiai yra laiku ir realiai, o ne ekranuose įvykę renginiai, su kuriais dirbau: bene vienintelė šiemet visame pasaulyje fiziškai ir savu laiku įvykusi Vilniaus knygų mugė, forumas „Šiaurės vasara“, festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, leidėjų dalyvavimas Sostinė dienose, „Knygų aikštėje“. Regis, nuolat buvau ribinėse situacijose, svarsčiau bus ar nebus, atšauks ar neatšauks? O vis dėlto įvyko, pavyko, peržiūriu nuotraukas su gyvais žmonėmis ir galvoju, kad tai buvo kažkuriame kitame, paraleliniame pasaulyje. Lenkiu galvą prieš platformos VERSOPOLIS suorganizuotą „Vilties festivalį“ („Festival of Hope“), kuris, atšaukus visus renginius, susitikimus, festivalius ir knygų pristatymus, įvyko, žinoma, virtualiai. Pritraukta 90 literatūros organizacijų iš viso pasaulio ir arti milijono žiūrovų. Literatūrai tai neįtikėtinas skaičius. Taip pat įvykis, kad mūsų rašytojai sulaukė tarptautinio dėmesio. Šiemet pagaliau prasidėjęs „Knygų startas“, kol kas pilotinis – iniciatyva, apie kurią vaikų literatūros mylėtojai svajojo ilgiau nei dešimtmetį. Linkiu jau kitais metais aprėpti visą Lietuvą. Lietuvoje metų įvykiu, man regis, galėtų būti knygyno „eureka!“ sukeltas dėmesys knygai, faktas, kaip skaitytojai mobilizavosi. Tokių akcijų sėkmės nesuplanuosi, dirbtinai nepadarysi – tik ilgalaikis įdirbis tai gali. Keista, jog tam tikri dalykai, kurie turėtų būti natūralūs, atsitiko tik dėl pandemijos, pavyzdžiui: šiemet pagaliau pasiektas ES lygis finansuojant bibliotekų fondus yra dar vienas metų, o gal net viso dešimtmečio žingsnis. Neramu, kad kitais metais nežengtume dviem žingsniais atgal.

 

4. Literatūriniame gyvenime pokyčiai vyksta kasdien: atsiranda naujų renginių, reginių ir ištisų reiškinių. Būtų keista, jeigu niekas nesikeistų. Norėčiau vienintelio: kad visi Lietuvos vaikai turėtų bent po vieną nuosavą knygą ir kad visiems vaikams kas nors vakare paskaitytų prieš miegą. Tai svajonė, o kasdienėmis veiklomis stengiuosi bent minimaliai į geresnę pusę keisti tai, ką įmanoma pakeisti.

 

Kokie literatūrai buvo  2020-ieji – geri, blogi, o gal?..
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Elžbieta Banytė, literatūrologė, literatūros kritikė

1. Renginiai, pokalbiai persikėlė į internetą – tai didžiulis pokytis. Be to, daugybė žmonių išgyveno savotiškus skaitymo ar rašymo negalės epizodus, kai viskas, ką skaitai ir rašai, atrodo klaikiai banalu ir nereikšminga, palyginti su tuo, kas vyksta aplink. Ko gero, labiausiai pasikeitė bendra literatūrinio gyvenimo atmosfera – ji dar labiau burbuluota, susiskaidžiusi, taki. O šiaip konkursai tebevyksta, nugalėtojai skelbiami; knygos tebeleidžiamos; pareigingai išeina kultūrspaudė; įvyko kone visi festivaliai, tik kitu laiku ar (ir) formatu. Bet kažkodėl neatrodo, kad koronos laikas liks tiesiog kaip įdomus blizgutis istorijos šiukšlynėlyje – šis tas vis dėlto keisis. Taupysime pinigus zoomindamiesi, o ne keliaudami į literatūros festivalius, simpoziumus ir pan. Turint omenyje artėjančią ekonominę krizę savotiškas pandemijos antras raundas, kai internete gyvensime dėl lėšų trūkumo, atrodo labai realistiškai.

 

2. Atvirai pasakius, man literatūriniai 2020 m. buvo nykūs. Net kai skaičiau knygas Metų knygos rinkimams, kad galėtume sudaryti penketukus, buvo šioks toks vaikystę primenantis kartėlis, kad suvalgiau visus saldainius ir pakelyje nieko nebeliko. Išėjo kelios geros knygos (tiesa, dalis jų – jau po penketukams formaliai taikomo datos ribojimo): A. A. Jonyno „Naujieji sonetai“, I. Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“. Gerai nuteikė S. T. Kondroto apsakymų rinktinė „Kolekcionierius“ – nepasakyčiau, kad ji mano metų knyga, nes didžiąją dalį apsakymų jau buvau skaičiusi, tiesiog gera viską turėti vienoje vietoje kokybiškai išleista. Graži T. S. Butkaus „Ežerožemė“: ir dizainas įspūdingas, ir kai kurie tekstai. Saikingai mėgstu T. Pet­rulio eiles, todėl ir „Sterili“ taip pat saikingai patiko, nors anaiptol nepribloškė. Panašus santykis ir su naująja M. Balakausko eilėraščių knyga. Gal dar ką nors užmiršau paminėti iš lietuvių autorių. Labiausiai domino ir daugiausiai skaičiau verstinių knygų: J. M. Coetzee „Elizabetą Kostelo“ ir „Peterburgo meistrą“, R. Bolaño „2666“, A. Kivirähko „Žmogų, mokėjusį gyvačių kalbą“ ir kt.

Apie renginius net nesinori kalbėti, nes to, kas buvo metų pradžioje, beveik nebeprisimenu, o paskui stojo karantinas, tyla, ramybė, kompiuterio ekranas, trumpas atotrūkis – rudeniop skriejanti PP paukštė ir PDR. Gal esu senamadiška, bet online evento net nesinori vadinti renginiu, nes santykis su kalbančiuoju visiškai kitoks: yra vyksmas, bet nėra įvykio. Nesakau, kad to nereikia (galbūt reikia net labiau nei kada nors), bet retai būna įdomu. Pati dalyvavau keliuose renginiuose be žiūrovų ir tada supratau, kodėl amerikiečių komikai laidoms filmuojasi savo namo palėpėje ir vietoj auditorijos pasikviečia žmoną. Kalbėti į tyrus labai sunku, tai visai kitoks žanras. Kažkur internete mačiau memą, susijusį, tiesa, su nuotoliniu mokymu, bet tinkamą ir literatūros procesui. Ratu aplink kompiuterį kaip spiritizmo seanse sėdi keli žmonės ir teiraujasi: „Lina, Lina, ar tu dar su mumis?“ Taigi turbūt nuvylė ne renginių kokybė, o pats procesas.

Kas dar nuvylė? Žinau, kad būsiu nepopuliari, bet N. Kairio „Toliau nei vandenynas“ (yra gerų ištraukų, bet visuma siaubingai nuobodi) ir J. Tumasonytės „Remontas“ (nesuvaldyta teksto apimtis ir struktūra – toli iki „Undinių“).

 

3. Metų literatūrinio gyvenimo (gal verčiau sakyti – literatūrinės mirties) įvykiai: metų pradžioje Anapilin išėjo N. Dangvydė, netrukus – K. Navakas. Turbūt šie dalykai supurtė labiausiai. Maniau, kad įvykiu taps R. Kmitos „Remyga“ arba J. Tumasonytės „Remontas“, bet, rodos, nė vienu atveju taip nėra ir nebus.

 

4. Dar neapsisprendžiau, kokius tris daiktus pasiimčiau į negyvenamą salą – atsakymai priklauso nuo nuotaikos ir varijuoja nuo „daug alkoholio, pistoletą ir kulką“ iki „maišą, kibirą, peilį“. O čia reikia įvardyti vieną dalyką literatūros gyvenime. Jei visai rimtai, tik­riausiai linkėčiau Rašytojų sąjungai susitvarkyti pastato stogą, pajūrio stovyklavietę ir kitą turtą. Nors gali atrodyti, kad literatūra yra toks, kaip sako vokiečiai, Geisteswissen­schaft, atsieit dvasios tyrinėjimas, kuriam nebūtina jokia materija, vis dėlto sąmoningesnis lėšų, resursų ir pan. valdymas nei iš kultūrą finansuojančių institucijų, nei iš pačių rašytojų pusės nepakenktų. O jeigu dar grįžtume prie mecenatystės tradicijos – tos gerosios mecenatystės, kai rėmėjai neprašo giedoti pagal savo sukurtą partitūrą – būtų turbūt gerokai gyviau.

 

 

Audrius Ožalas, žurnalistas, portalo 15min.lt

vyr. redaktoriaus pavaduotojas

1. Žinoma, karantinas pakeitė daug ką. Nors Vilniaus knygų mugė ir įvyko, vėliau teko gyventi pagal karantino taisykles – tad leidėjai atrado elektroninę erdvę (ir tai galbūt vienintelis koronaviruso privalumas), renginiai su retomis išimtimis persikėlė į virtualybę. Šie pokyčiai buvo gana esminiai.

Kita vertus, nepanašu, kad karantinas smarkiai paveikė leidybą. Nors pirmasis karantinas atėjo su kone apokaliptinėmis nuotaikomis ir izoliacijos grėsmėmis, pasirodė, kad tokiu laiku knygos skaitomos, ir gal net labiau nei anksčiau – kiek teko girdėti, leidyklos pastaruoju metu nesiskundžia sumažėjusiu skaitytojų dėmesiu. O jei pavasarį dar buvo bandoma diskutuoti, kaipgi pasikeitė skaitytojų įpročiai atėjus karantinui, dabar jau apie tai nekalbama – skaito, ką skaitė ir anksčiau. Naujoji realybė, pasirodo, gana greitai įtraukia į save.

Taigi, galima sakyti, gal bendravome mažiau arba bent jau kitaip, tačiau geras knygas ir toliau skaitėme.

Įdomu, kaip bus kitais metais – jei Vilniaus knygų mugė neįvyks, bus didžiausias literatūrinio ciklo pažeidimas. Ne paslaptis, kad leidėjams ji tarsi antrosios Kalėdos. Tačiau galbūt susidarys proga padaryti pertrauką ir pagalvoti, ką mugė reiškia ir kokios jos norime, nes jau buvo tapusi savaime suprantama rutinos dalimi.

 

2. Kadangi daugiausia skaitau grožinę verstinę literatūrą, būtent jos ir galėčiau išskirti savus favoritus. Tiesą sakant, jau net ir nepamenu, kada buvo tokie geri leidybiniai metai – bent pagal mano skonį.

Visų pirma išskirčiau R. Bolaño „2666“. Pasirodžius „Pašėlusiems detektyvams“, šiuo rašytoju buvau kone apsėstas ir perskaičiau tiek tai, kas buvo išleista lietuviškai, tiek krūvą angliškų vertimų (beje, dažnai prasprūsta pro akis jo eilėraščiai, tačiau bent man jie puikūs!). Etaloninis romanas, kuriame telpa viskas, ko man reikia iš literatūros – siaubas, grožis, kelionės, aistringas užmojis, gaivališkumas. Beje, vienas iš pavyzdžių, kiek daug reiškia vertėjai: jei ne Almos Naujokaitienės užsispyrimas – versti knygą pradėjo prieš daug metų nežinodama, kada ji išeis ir ar išvis bus išleista – kažin ar kūrinys būtų pasirodęs.

Viena iš mano gyvenimo knygų yra F. Pessoos „Nerimo knyga“. Angliškas vertimas jau nuskaitytas, bet neįsivaizdavau, kad kada nors pasirodys ir lietuviškai. Šios keistų sapnų knygos vertėjas A. Musteikis vėliau išvertė ir dar vieną ilgam įstrigusią knygą – C. Lispector kūrinį „Arti laukinės širdies“. Taigi, šiais metais gavome du puikius vertimus iš portugalų kalbos.

Ir, žinoma, V. Agurkio verstas L. Krasznahorkai „Šė­toniškas tango“. Groteskiškas, magiškas, stingdan­tis ir melancholiškai fantasmagoriškas pasaulis vi­zio­nie­riškoms kla(e)jonėms.

 

3. Sudėtinga šiemet būtų išskirti konkretų literatūros įvykį – dėl koronaviruso, regis, viskas apsivertė, o viskas, prie ko buvome pripratę, – renginiai, knygų pristatymai, festivaliai, prekyba knygomis – ėmė trūkinėti ir ieškoti naujų formų. Nors nemažai renginių rado savo vietą virtualioje erdvėje, atrodo, turės praeiti daug laiko (tikiuosi, tas laikas praeis greičiau, nei spėjama), kol apsiprasime. Kad ir kiek bandytum įtikinti save, jog tai priimtinas sąlyginis kompromisas, visgi buvimas online nė iš tolo neperteikia literatūrinio bendruomeniškumo jausmo.

Įspūdį paliko knygyno „eureka!“ istorija koronaviruso pradžioje. Pasirodo, knygų skaitytojai gali susitelkti ir paremti tai, kas svarbu skaitančiajai bend­ruomenei, ir neleisti išnykti. Kai knygynas feisbuke paskelbė, jog iškilo reali užsidarymo grėsmė, sulaukė tiek užsakymų, kad net nespėjo pakuoti knygų, o elektroninis knygynas išgyveno aukso amžių. Taigi literatūros bendruomenei svarbu turėti savo knygynus, palaikyti idėjiškai dirbančius šioje srityje. Šis įvykis suteikė vilties, kad ir ateityje būsime atsakingesni.

Aukso amžių išgyveno ir Vilniuje įsikūrusi skaitykla „Vilnius skaito“. Nors veikia kelintus metus, manau, nemažai tik šiemet atrado šią erdvę, kuri bent jau vasarą tapo literatūrinio veiksmo centru. Ir, žinoma, vasaros knygynas Nidoje. Nida, regis, turėtų būti vienu iš vasaros kultūrinių centrų, bet ilgai net neturėjo knygyno, nebuvo erdvės, galinčios pritraukti ir kitaip poilsį čia įsivaizduojančius žmones.

Apibendrinant metų įvykiu tapo skaitytojų telkimosi būdai ir vietos – knygynai, skaityklos. Norėtųsi, kad ateityje knygynų, kuriuose knygos užima ne tik papildomą, pridėtinę vertę ir kur jas užgožia puodai ir žvakės, daugėtų. Ima pavydas, kai prisimenu nedidelius knygynus kad ir toje pačioje Rygoje, kurie ne tik pirkimo ir pardavimo vieta, bet ir renginių, subkultūrų, pokalbių erdvės.

 

4. Pažiūrėjus iš šalies atrodo, kad visko turime pakankamai – ir leidinių, ir leidyklų, leidžiančių kokybišką literatūrą. Literatūriniai renginiai irgi klojasi vienas ant kito – prie tradicinių jungiasi ir jau naujais tradiciniais virstantys, o kur dar planuojami, jeigu nesutrukdys koronavirusas kitais metais. Turbūt lieka sulaukti to laiko, kai taps savaime suprantama, kad reikia mokėti ir einant į susitikimus su rašytojais, kaip mokame už koncertus ar kitus renginius.

Problema, kuri vargu ar bus greitai išspręsta: dauguma leidinių, festivalių, rimtų knygų leidyklų priklauso nuo valstybės finansavimo, o tai sukuria labai jau trapią būtį. Ypač žinant, kokio dydžio tas finansavimas. Taip, žinoma, jei būtų pakankamas kiekis perkančių, į renginius einančių (Knygų mugės neskaičiuoju) skaitytojų, viskas atrodytų kitaip. Amžinoji išgyvenimo būsena vargina ir dažniausia į priekį stumiamasi tik dėl entuziazmo. Ir nepanašu, kad tai greitai pasikeis. Kita vertus, apie šią mūsų literatūrinio gyvenimo situaciją galima kalbėti kiekvienų metų pabaigoje, – ji jau tapo egzistenciniu literatūros lauko pojūčiu.

O lietuvių literatūroje pasigendu įvairiapusiškesnių romanų, daugiau kokybiškos žanrinės literatūros. Pagaliau išleisti keli romanai, reflektuojantys 10 dešimtmetį, tačiau vis dar trūksta literatūros, kuri apmąstytų šį mūsų nepriklausomybės laikotarpį – kur atsidūrėme, su kokiomis patirtimis, kaip susiformavo ta mūsų naujoji tapatybė.

 

 

Gintarė Adomaitytė, vaikų literatūros rašytoja,

literatūros apžvalgininkė

1. Viskas galėjo būti kaip visada, bet nutiko kitaip. Sulindome į kompiuterių ekranus ir dar ilgokai nuo jų neatsitrauksime. Internetas, žinoma, tapo turtingesnis, tik nėra kaip tuo džiaugtis. Kas bus pakitę mumyse, kai jau galėsime ramia širdimi atsitraukti? Aš nežinau.

Pokytis, kurį skaudžiai išgyvenu, yra šis: netekome Neringos Dangvydės Macatės (daug kam ji – Neringa Mikalauskienė). Pandemija ir karantinas čia niekuo dėti, kalta jos liga. Be Neringos nuoširdumo, geros nuotaikos, trykštančių idėjų literatūrinis vyksmas man kitoks.

 

2. Sklaidydama besibaigiančių metų užrašus suprantu, kad bene ryškiausią prisiminimą paliko 2020 m. vasario 5 d. Vilniuje, Prancūzų institute, vykęs J.-M. G. Le Clézio knygos „Audra“ pristatymas (vertė J. Ramunytė, išleido „Gelmės“). Nieko ryškaus, pribloškiančio ten nevyko. O buvo jauki atmosfera, šiltas, neforsuotas pokalbis ir gili, prasminga, savita knyga. Paminėsiu dar kelias įsimintinas knygas. Tai ir vėl J. Ramunytės versta, „Gelmių“ išleista J.-B. Andreos „Mano karalienė“. Tartum skirta paaugliams, lyg ir apie juos, bet gerokai viršijanti paauglių literatūrai taikomus kriterijus. O dar čekė B. Belova ir jos „Ežeras“ (vertė K. Karvelytė, „Sofoklis“), dar švedo J. H. Khemiri’o „Viskas, ko neprisimenu“ (vertė R. Jonkutė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Žinoma, ir „Emilijos dienoraštis“ („Tyto alba“), nuo kurio sunku atsitraukti.

Nusivylusi esu pastaruoju metu pasirodančiomis mano poilsio knygomis – detektyvais. Kartą kitą grąžinau bibliotekai net nebaigusi skaityti. Buvo taip nuobodu, kad net nerūpėjo, kas tas niekadėjas žudikas. Galbūt iš tokio pobūdžio knygų pernelyg daug noriu. Galbūt kitaip: man nuobodu, nes juntu, kaip pagauta skandinaviško detektyvo schema, kaip įvykiai spraudžiami į atpažįstamus rėmus, o personažai apdovanojami vis tokiais pačiais bruožais. Paguodą randu klausydamasi R. Drazdauskienės ir E. Parulskio radijo laidos „Nenušaunami siužetai“. Ar ten vien apie detektyvinę literatūrą? Tikrai ne.

 

3. Skubotai perskaičiusi klausimus įsivaizdavau, kad atsakymas į šį bus trumpiausias: gal ir buvo, bet nepastebėjau. O po kelių minučių atsipeikėjau: buvo, žinoma, buvo, tik labai sunku pastebėti tai, kas vyksta šalia.

Svarbiais įvykiais laikau rašytojų rezidenciją Molėtuose „Parašyta Molėtų krašte“ ir Ignalinoje vykusias dvi menininkų rezidencijas „Po Ignalinos dangumi“ bei „Kūrėjų rugsėjis“. Dvi pastarąsias pati ir įgyvendinau, buvau projektų vadovė, o Molėtų krašte, Inturkėje, tapau viena iš keliolikos reziduojančių.

Didieji miestai kažin ar tas rezidencijas pajuto, nors gal ir taip. Tikėtina, kad rezidencijų dalyviai į Vilnių ar Kauną grįžo šiek tiek kitokie. O štai mažiems miesteliams menininkų apsigyvenimas, prisistatymas bend­ruomenei, literatūriniai skaitymai arba tiesiog natūralūs pašnekesiai – didis įvykis.

Molėtų ir Ignalinos rezidencijos skiriasi viena nuo kitos kaip ugnis ir vanduo. Molėtų krašte daugiau vienatvės, ilgesnis rezidavimo laikas, kviečiami užsienio autoriai. Ignalinoje, kaimo turizmo sodyboje „Saulėtekis“, kartu gyveno rašytojai ir dailininkai. Tiesą sakant, ilgokai tokiam sumanymui priešinausi ir karštai ginčijausi su rezidencijas rengusiu VšĮ „Meno banga“ vadovu – tikrai kėliau bangas. Dabar smagu, kad vis dėlto nusileidau. Labiausiai džiūgavo dailininkai – kas kitas, jei ne rašytojai, ras daugybę tinkamų žodžių rezidencijoje tapomiems darbams apibūdinti? Atrodo, džiaugėsi ir rašytojai – dailininkai tapo atidžia, palankia auditorija, jautriai besigilinančia į rašytojų surengtus literatūrinius skaitymus.

 

4. Nuobodybė – štai kas mane slegia. Pasakojimas apie knygas akademiškai tiksliai, bet neįdomiai, šaltai, kai tekstas preparuojamas, kai jam diriama oda, o nerandama, net neieškoma to, ką drįstu vadinti alsavimu, vidiniu ritmu, atmosferos šviesa ir šešėliais. Slegia poe­zijos skaitytojų nesusikalbėjimas. Vieni likę Maironio laikuose ir laukuose, kiti nužengę į šviesmečiais nutolusius nuo maironizmo plotus. Artinčiau, jei galėčiau – būtinai artinčiau knygas ir žmones, bet juk nesu tokia naivi, kad ta artuma imčiau tikėti. „Mažinti atskirtį tarp...“ – tinkama frazė projektų paraiškoms, jų skilčiai „Tikslas ir uždaviniai“. Bet aš tikrai noriu atskirtį mažinti.

 

 

Giedrė Kazlauskaitė, poetė, kultūrinio laikraščio

„Šiaurės Atėnai“ redaktorė

1. Įnešė daug šiukšlių – panašiai kaip vienkartinių kaukių. Daug kas puolė rašyti niekam neįdomius karantino dienoraščius ir skelbti mėgėjiškus videoįrašus su poezija. „Poezijos pavasaris“ vyko vasarą – pritrenkianti klimato kaita. Literatūrinės stipendijos buvo padalytos bene visiems, kas tik sugebėjo užpildyti paraiškas. Baltarusijos įvykiai, ačiū Dievui, atitraukė visų dėmesį nuo nuosavo sąstingio. Neįtikėtina, bet per karantiną kilo kultūrinės spaudos perkamumas. Išleistas rekordinis verstinės poezijos knygų kiekis – man žinomos bent šešios. Beje, pavasarį, kai buvo uždarytos bibliotekos, mėginau iš naujo skaityti namuose esančius Jurgio Kunčino romanus. Nepatogu sakyti, bet nuvylė.

 

2. „Litmenyje“ patiko Giedrės Kaukaitės vaikystės atsiminimai, „Metuose“ vertinu Neringos Butnoriūtės recenzijas. Įsiminė nuotolinė konferencija, skirta VU Lietuvių literatūros katedros 80-mečiui, „Literatūros salos“ Sapiegų parke, literatūros seimelis Krasnagrūdoje. Išgyventi padeda J. Ūbis „7 meno dienose“ ir radijo laidos – „Pirmas sakinys“, L. Kreivytės „Iš balkono“ ir retkarčiais G. Labanauskaitės „Undinės ir drakonai“ (pavadinimas, mano akimis, vogtas). Poezijoje nuvylė beveik visi, išskyrus T. Petrulį, A. A. Jonyną, I. Toleikytę, N. Saulytį ir L. Kromalcaitę. Bet, jei atvirai, aš nieko nebesuprantu apie poeziją.

 

3. Gaila, skaitau mažai prozos. Net ir vertimus skaitau vėluodama, imu iš bibliotekos. Neseniai perskaičiau J. Williamso „Stounerį“ ir pradėjau K. O. Knausgårdo „Mano kovą“, tad smarkiai atsilieku nuo pulso. Nors kokie dar įvykiai... Mūzos tyli, vyksta biologinis karas, eiliniai kontūzyti, generolės dar neparašė.

 

4. Aš asmeniškai pusiau juokais įvesčiau statuso cenzą – rašytojais būtų galima skelbtis tiems, kurie turėtų faktinių įrodymų, kad iš to pragyvena. Dar būtų nuostabus pokytis, jei bibliotekininkės ir žurnalistai nustotų į mus kreipęsi „gerbiamas rašytojau“, „gerbiama poete“ ir pan. Visi suprantame, kad kreipinys komiškas ir dirbtinis. Verčiau tegu kreipiasi vardais.

 

 

Parengė Virginija Cibarauskė

 

 

Draugai