Vieną spalio pradžios dieną į gyvenvietę Belovežo girioje atvyksta būrys žurnalistų su televizijos kameromis ir budi prie lenkų rašytojos Irenos Rei namo, nes ji laikoma realia kandidate gauti Nobelio premiją. Tačiau namie jos nėra – ten dabar šeimininkauja aštuoni jos vertėjai į įvairias kalbas ir viešpatauja sumaištis. 

 

Jennifer Croft, „Irenos Rei išnykimas“, iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė, V.: „Balto“, 2025

 

Prieš porą savaičių, 2017 m. rugsėjo 20 d., vertėjai, rašytojos pakviesti jau ne pirmą kartą, susirinko drauge versti naujo jos romano – kaip įprasta, ketino dirbti intensyviai, pasitardami tarpusavyje ir su autore: argentinietė, amerikietė, prancūzė, ukrainietis, vokietis, serbė, slovėnė ir švedas (vėliau netikėtai pasirodo devintas vertėjas – čekas, laikytas mirusiu). Pirmas skyrius pradedamas žodžiais „Mes dieviname Mūsų Rašytoją“, toliau irgi pasitaiko patetikos į egzaltaciją linkusios pasakotojos tekste, bet ilgainiui, ypač artėjant prie pabaigos, dėl keistų, mįslingų įvykių bei nuogirdų tikėjimas Irenos Rei sąžiningumu ima pleišėti ir atsiveria viso jos įvaizdžio spragos.

Bet jau pradžioje, dar pasitikusi suvažiavusius vertėjus, rašytoja atrodo neįprastai, ima elgtis keistai, pakviečia visus eiti į girią, apdalina mįslingomis dovanėlėmis, grįžusi užsidaro savo kambaryje, o kitą dieną ji jau dingusi. Įprastai buitį tvarkęs jos vyras Bogdanas čia net nepasirodė.

Toliau porą mėnesių vertėjai, Irenos name Belovežo pakraštyje palikti savo valiai, susiduria su keistais reiškiniais, sklindančiais iš girios, ir mįslingais personažais iš apylinkių. Vertėjai nuotoliniais būdais bando ieškoti savo autorės – veikiau blaškydamiesi suka galvą, kaip jos ieškoti, nes procesas daugiausia vyksta „jos namuose, tarp jos daiktų, vis dar jaučiant tas neataušusias pėdas, kuriomis vis dėlto nė vienas negebėjome sekti“ (96 p.). Čia pasakojimas sklando tarp detektyvo ir magiškojo realizmo užuomazgų, apsigaubia fantastikos šešėliais, o pačių vertėjų būrelyje mezgasi tarpusavio palankumo ir nepakantumo ryšiai, erotinės traukos ir atstūmimo santykiai. Vis dar gyvas pasitikėjimas Rašytoja, bet smelkiasi ir dvejonės dėl jos motyvų, nes atsiranda naujų personažų, griaunančių Irenos Rei autoritetą.

Jennifer Croft yra rašytoja, bet visų pirma vertėja (jos vyras – JAV gyvenantis, angliškai rašantis ukrainietis literatūrologas ir vertėjas Borisas Dralyukas), daugiausia verčianti argentiniečių ir lenkų autorius, yra išvertusi du Olgos Tokárczuk romanus – „Bėgūnai“ ir „Jokūbo knygos“. Išgalvotai rašytojai Irenai Rei, kaip ir O. Tokárczuk, būdingas ekologinis rūpestis dėl grėsmės gamtai (šiame romane – Belovežo giriai), bet akivaizdu, kad J. Croft visai nesiekė jų tapatinti – tarp šių dviejų rašytojų (tikros ir išgalvotos) kur kas daugiau skirtumų nei panašumų, ir tai ypač išryškėja artėjant Irenos Rei nuvainikavimui. Lietuviško vertimo viršelyje cituojamas ir pačios O. Tokárczuk pagyrimas J. Croft kaip rašytojai; šis romanas buvo giriamas daugelio, išpopuliarėjo ir yra verčiamas į kitas kalbas.

Galima prisiminti garsiąją Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ – nors situacija, vertėjams ieškant savo rašytojos, yra kitokia, bet su kurioziškais nesusipratimais, drastiškomis scenomis ir metafikcijos elementais panašumų galima įžvelgti. Pačioje romano struktūroje esama žaidimo su postmodernistiniais viražais, tai nėra realistinis pasakojimas. Žaidybinis yra pats romano pamatas: vienos iš vertėjų, argentinietės Emilijos, lenkiškai parašytas pasakojimas, išverstas į anglų kalbą jos kolegės Aleksis, nors jame atsiskleidžia, kaip autorės (Emilijos) priešiškumas amerikietei vertėjai perauga į aistringą neapykantą. Šis piktumas įgauna groteskiškų formų – kitose plotmėse romanas taip pat kartais prajuokina, nustebina, įtraukia, tik kai kurie momentai atrodo perspausti, nors tai galima priskirti ne visai patikimos pasakotojos jausmų bangoms, pvz.: „Netekome žado išgirdę, kad jis laiko save rašytoju, – lyg svetainėje būtų trenkęs žaibas. Visi nutirpome.“ (64 p.)

Apie patį vertimo procesą knygoje kalbama mažai, ir tai suprantama, nes konkrečių variantų nagrinėjimas neatitiktų romano pobūdžio, bet esama įdomių apibendrinimų: originalus kūrinys amžinas, o vertimo išlikimas anaiptol negarantuotas – čia kalbama apie „ribotą mūsų vertimų gyvavimo laiką – juk juos reikės atnaujinti, kitaip nei Irenos originalus, kurie liks amžini“ (106 p.). Ir štai toks paradoksas: „Kiekvienas jos [rašytojos] žodis mums buvo šventas, ir vis dėlto mūsų užduotis buvo pakeisti kiekvieną jos žodį.“ (13 p.)

Kadangi romane veikia vertėjai, šios recenzijos autorius, pats būdamas vertėjas, nepraleis progos tarti kelis žodžius apie šios knygos vertimą į lietuvių kalbą. Ir nedelsdamas pripažins, kad Rima Bertašavičiūtė gana sudėtingą, tarpais įmantrų tekstą lietuviškai perteikė sėkmingai, užtikrintai, įspūdingai. Išvengdama netinkamo pažodiškumo, ji randa galimybę adekvačiai perteikti esmę: „Prisimerkusi įsispitrijau į veidrodį ir lyg jau pajėgiau įžiūrėti iš mano kūno kalėjimo išsiveržiantį (beginning to free itself from the confines of my body) spindesį, tuojau tapsiantį regimą visų akims.“ (122 p.) Minima versija, kad rašytojos „aurą kuria plonytės virpančio sidabro gijos, plevenančios virš tamsių jos plaukų krioklio“ (fine filaments of strummed silver that hovered over her dark cascading hair, 16 p.).

Adekvačiai išverstas ir grybo pavadinimas: inky cap − rašalinė mėšlabudė (tai nesunku – „Terminų žodyne“ floros pavadinimų gausu). Beje, pateikiama man negirdėta įdomybė: šis grybas, randamas ir Lietuvoje, yra valgomas, tačiau tik be alkoholio, nes išgėrus galima sunkiai apsinuodyti. O rašytoja iš šio grybo gaminasi rašalą ir juo rašo. Tinkamai, beje, išverstas ir pats romano pavadinimas – ne dingimas, o išnykimas (extinction).

Tiesa, beveik tobulame vertimo audinyje galima rasti ir smulkių neatitikimo dėmelių. Pirmiausia akis užkliūva ne už vertimo, o už to, kaip pateikiama kito kūrinio vertimo citata. Kadangi originalo tekste esama išnašų su „vertėjos“ pastabomis, tikrajai vertėjai į lietuvių kalbą išnašose vietos nebeliko, todėl visai pagrįstai cituotų knygų nuorodos pateiktos pradžioje. Tačiau į sveiko proto rėmus netelpa būdas, kuriuo paminėtas Josepho Conrado „Tamsos širdies“ vertimas: nurodyti šeši vertėjai, nes šis kūrinys yra rinktinėje, kurios skirtingus kūrinius jie vertė atskirai. Tereikėjo parašyti, kas vertė būtent šiame romane panaudotą citatą (Kristina Miliūnienė), – beje, pati citata yra ne 109 p., o 111 p. išnašoje.

Peršasi prielaida, kad vertėja nesidomi sportu (had the advantage verčia „pirmavo“): apie įsimintiną 1974 m. pasaulio čempionato pusfinalį, kuriame Vakarų Vokietija su Lenkija turškėsi liūties užlietoje aikštėje, teigiama, kad „Visų nuostabai, lenkai pirmavo“ (133 p.). Jie niekaip negalėjo pirmauti, nes neįmušė nė vieno įvarčio (garbingai pralaimėjo 0:1); iš tikrųjų pradžioje the Poles seemed to have the advantage – lenkai atrodė pranašesni.

Kai kur išversta per laisvai. Į klausimą, iš kur neva važiuoja Irena, Makenzė atsako: „Šito pasakyt negaliu.“ (252 p.) Galima pamanyti, kad ji žino, bet nesako, o romane yra paprasčiau: That I don’t know – šito aš nežinau. 

Atkartota klaidinga lietuvių pamėgta frazė „pasiklydę vertime“ (316 p.). Lietuvoje šis virusas išplito po šitaip išversto 2003 m. filmo pavadinimo (blogi filmų pavadinimų vertimai nusipelno atskiro sąrašo); iš tikrųjų lost in translation reiškia „prarasta verčiant“.

Bertašavičiūtė literatams ir leidėjams iki šiol buvo labiau žinoma kaip gera redaktorė. Vis dėlto šis jos vertimas skamba gyvai, adekvačiai ir skaitytojams yra drąsiai rekomenduotinas.

 

Recenzija parašyta pagal Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos programą, remiamą Kultūros tarybos