„Arkos“ galerijoje Vilniuje nuo sausio 18 d. veikia 25-oji Felikso Jakubausko kūrybos paroda „Švytėjimai“. Vos ne kasmet po asmeninę parodą per kiek daugiau nei kūrybos trisdešimtmetį. O juk kalbame apie dailės sritį, kurioje vieno kūrinio įgyvendinimas trunka ištisas savaites ar net mėnesius. Ką apie menininką pasako tokie skaičiai? Kad audimas tapęs jo gyvenimo būdu, kad F. Jakubauskas gyvena savo kūrinių ritmu – nuo idėjos brandinimo iki baigto darbo pristatymo visuomenei.
Nė viena dailininko paroda nėra atsitiktinė. Greičiau tam tikro ieškojimų tarpsnio pabaiga, įvardijama vieno iš būdingesnių to laikotarpio kūrinio pavadinimu. Prieš keletą metų išaustas gobelenas „Švytėjimai“ davė postūmį ciklui parodų, pradėtų rengti 2012 metais. Daugiau nei pusšimtį gobelenų, sukurtų per dvidešimt metų, F. Jakubauskas rugsėjį pristatė didžiausiame Maskvos dailės muziejuje, įrengtame landšafto ir architektūros komplekse-draustinyje – restauruotuose Caricino rūmuose (paviljone Duonos namai). Tuo pat metu šiame muziejuje buvo rodoma iš Prancūzijos atgabenta Rodino skulptūra, tačiau ji nesudarė konkurencijos lietuvių tekstilininkui (kiekvienas autorius turėjo savo žiūrovus?) – lankytojų srautą F. Jakubausko parodos atidarymo dieną reikėjo riboti kviestinių svečių sąrašu, o rytojaus dieną rengti dar vieną atidarymą paprastiems žiūrovams. Kamerinė „Švytėjimų“ kolekcija eksponuota gruodžio – sausio mėn. ir Kaune, „Galerijoje R“.
„Arkoje“ veikianti paroda, kurioje pristatoma trisdešimt pastarųjų trejų metų „švytinčių“ gobelenų, jau trečioji. Tai skirtingos parodos, jas vienija surinkti gobelenai, kuriuose perteiktas spindėjimo, plazdėjimo, oro pojūtis. Būtent peršviečiamo, daugiasluoksnio vaizdo kūrimas pastaruoju metu buvo užvaldęs F. Jakubauską. Kartu su architekte Gražina Pajarskaite, dailininkas iškabino gobelenus trijose galerijos „Arka“ salėse, vienoje jų surinkęs šviesaus kolorito (anot dailininko, „mintys šviesiame kambaryje“), kitoje – tamsaus kolorito („mintys tamsiame kambaryje“) gobelenus; trečioji salė – mišrioji. Tokia intriguojanti priešstata leidžia geriau pažinti autoriaus idėjų ir meninės raiškos lauką, kelia ne vieną klausimą: ar šviesios mintys gali rastis tik baltame kambaryje ir kokias mintis kelia tamsus interjeras?
F. Jakubausko kūrybos savitumą lėmė mokykla – pradžioje mokslas Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, Filomenos Ušinskaitės vitražo studijoje, paaiškinantis kai kuriuos tekstilininko kūrybos bruožus (saikas, harmonija, dekoratyvi kompozicijos visuma). Po to – keleri metai Lietuvos dailės institute, Tekstilės katedroje, įtvirtinę lietuviškos tekstilės mokyklos pagrindus. Tačiau reikšmingiausios dailininkui buvo 1976–1980 m. studijos giliomis ugdymo tradicijomis pasižyminčioje Budapešto taikomosios dailės akademijoje Vengrijoje, kurios audimo menas anuomet priklausė Europos tekstilės avangardui (kartu su Lenkijos, Jugoslavijos, Rumunijos tekstile).
Sovietmečiui retas F. Jakubausko tiesioginis sąlytis su modernistiniu audimo menu, paveikęs jaunojo dailininko mąstymą, turėjo grįžtamąjį poveikį visai lietuvių tekstilei. Jau ankstyvieji menininko gobelenai laužė stereotipus, skleisdami šiuolaikiško, dažnai minimalistine raiška grįsto kūrinio sampratą. Tuo metu lietuvių tekstilė dėl suprantamų priežasčių (didesnė dalis gobelenų skirta interjerams dekoruoti) buvo prisirišusi prie modernioje architektūroje lengvai pritampančių monumentalių, tvirtai suręstų, aiškios struktūros gobelenų. O F. Jakubausko stilius rėmėsi kitokia estetika – jų metaforiškas turinys buvo įvaizdinamas užuominomis, taupia plastika, o balti, tuštoki fonai prieštaravo tam, kas laikyta tautinių audinių tradicija. Lietuviškai tekstilei būdingos metaforos dailininko gobelenuose neatrodė tokios sunkiasvorės ir tiesmukos, reikalavo atidesnio skaitymo, gimdė įvairesnes interpretacijas.
F. Jakubausko kūryba primena nuoseklią ieškojimų grandinę, kurios vienas etapas nuosekliai perauga į kitą. Eskiziška, neišbaigta devinto dešimtmečio figūrinių gobelenų forma gimdė „nieko nevaizduojančius“, į japonų kakemonus panašius vertikalius audinius, iš kurių išaugo skoningos abstrakcijos, turinčios art deco, Rytų meno ir „tikrų“ tautinių bruožų. Nacionalinį savitumą ypač pabrėžia audimas ruoželiu, kurio plotai, iškaišyti kontrastingais siūlais (viskoziniu šilku, putliaisiais verpalais), išnyra dažname F. Jakubausko gobelene. Kartais ruoželiu ataudžiamas visas gobeleno fonas („Dangaus ašaros“, „Kristalai“, abu 2010), kai kada – tik pavieniai vazdai („Saulė lange“, 2012) ar kompozicijos akcentai. Vis dėlto svarbiausias lietuviškumo faktorius – pasaulėjauta, atsijojanti vienas ar kitas įtakas, pasaulinio meno atradimus.
Įžengęs į baltų gobelenų salę, patenki į subtilių jausenų, tylių šnabždesių ir muzikos garsų pasaulį. Gobelenų pavadinimai išduoda poetišką autoriaus prigimtį ir įkvėpimo šaltinį: gamta, literatūra, muzika. Tikriausiai Thomo Stearnso Elioto poezija įkvėpė čia rodomą gobeleną „Aukštyn–pirmyn, žemyn–atgal“ (2009), o gal ir daugiau darbų?
Besisukančio pasaulio rimties taške. Nei bekūnis, nei kūnas;
Nei pirmyn, nei atgal; rimties taške, kur tėra tik šokis,
Bet nei judesio, nei rimties. Pastovia nevardink būsenos,
Kur praeitis ateitis susikaupia. Nejudėjimas nei pirmyn, nei atgal,
Nei aukštyn, nei žemyn. Bet jeigu ne taškas, rimties taškas,
Nebūtų šokio, bet čia yra vien tik šokis.
(Th. S. Eliot, iš rinktinės „Keturi kvartetai“)
Kaip ir Elioto poezija, F. Jakubausko gobelenai emociškai intensyvūs ir intelektualūs, žadinantys racionalaus suvokimo poreikį, juose vyrauja harmonija, proto ir jausmo pusiausvyra. Kai kada F. Jakubauskas kūriniams bando suteikti garsinę išraišką („Fortepijono garsai“, 1912), kuri asocijuotųsi su muzikos garsų keliama nuotaika. Sutapimas ar ne, bet Elioto poezija pasižymi rafinuotu skambesiu, jos poetinę formą ir frazes dažnai įkvėpdavo muzika.
Šviesias mintis žadina šilti, balsvi, lietuvišką drobę primenantys gobelenų fonai, o daugiabalsio skambesio įspūdį stiprina tam tikru ritmu nusidriekusios plonos, trūkinėjančios linijos, spalvinių dėmių sanpynos, pro baltu šilku ataustus motyvus prasišviečiantis gobeleno fonas. Žiūrėdamas į spalvų arabeskas, suvoki, kad dailininkas ne tik niuanso, bet ir kontrasto meistras, puikiai derinantis artimų tonų ir rėksmingų, net pigokai rožinių, mėlynų ir žalių spalvų dėmes, kurios elegantiškoje kompozicijoje asocijuojasi su rupia tikrove, iš liaudies kūrybos atėjusiu nuoširdžiu naivumu.
Tekstilininkė Jolanta Šmitienė pavadino F. Jakubauską džiazuojančiu menininku, norėdama pabrėžti žaismingą, uždegantį jo kūrinių pobūdį. Tačiau iš spontaniško polėkio kilusias formų ir spalvų kombinacijas – autoriaus pamėgtas spirales, piramides, stačiakampius, pusapskrites ir įstrižas linijas, tarsi atsitiktinai užtėkštas ar teptuku užlietas spalvų dėmes, suvaldo valinga menininko ranka. Čia ir žaidimas, ir sukaupta gyvenimo patirtis, ir asmeniniai išgyvenimai. Tamsaus kolorito gobeleną „Kelio pabaiga“ (2010), skirtą motinai atminti, perskrodžia kaimišką juostuotą grindų takelį menančios linijos, perbėga žmogaus pėdos, simbolizuojančios nueitą gyvenimo kelią.
Tamsių gobelenų salė, kurioje taip pat vyrauja estetiški ir preciziški vaizdai, įtikina, kad juoda spalva nėra niūri, nors vienokias mintis motyvai-ženklai gali kelti šviesiame, kitokias – juodame fone. Gal domėjimasis Rytų filosofija, in ir jang pradais lėmė, kad dailininkui reikia ir baltos, ir juodos spalvos? Kūrinio intensyvumo matas nėra grindžiamas tik tamsa ar šviesa, greičiau vidiniu dvasiniu spindėjimu.
F. Jakubauskas – vienas iš nedaugelio lietuvių dailininkų, pripažintų ne tik Lietuvoje (Nacionalinė kultūros ir meno premija, 1998), bet ir gerai žinomų pasaulio tekstilininkų bendruomenei. Jis yra tapęs šiuo metu prestižiškiausių tarptautinių tekstilės parodų, rengiamų Pitsburge (JAV, 1997), Lodzėje (Lenkija, 1998) ir Čongžu (Pietų Korėja, 2003) laureatu, neminint smulkesnių ir ne tokių garsių tarptautinių parodų visuose žemynuose.