Naujos verstinės poezijos pastaruoju metu pasirodė nemažai, ypač prieš „Poetinį Druskininkų rudenį“. Versti ir jau klasika tapę autoriai, ir lietuvių skaitytojams nauji balsai. Apžvelgsiu tris šiųmetes naujienas, išsiskiriančias kitoniškumu ir turinčias makabriškumo prieskonį.

Iš kairės: Georg Trakl, „Dvasios sutemos“, iš vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis, V.: „Hieronymus“, 2024; Marija Dejanovič, „Duonos ir arklio etika“, iš kroatų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė, V.: „Slinktys“, 2025; Arvis Viguls, „Blusų cirkas“, iš latvių kalbos vertė
Dominykas Norkūnas, V.: „Baziliskas“, 2025.

 

Kad austrų poetas Georgas Traklis rašo taip, kaip rašė XX a. pradžioje, ir stipriai perteikia to meto poezijos dvasią, nepaneigsi.

Į dvikalbę rinktinę „Dvasios sutemos“ atrinktuose eilėraščiuose daug gamtos ir jos stebėjimo, tačiau G. Traklio poezija išskirtinė tuo, kad per kitų stebėjimą, tam tikrą pasaulio sumitinimą, susapninimą jaučiamas subjekto vidinis intensyvumas, jo siekis patirti įvairias aplinkos spalvas, viską į save sugerti, perleisti per save, tarsi tiražuoti. Jausdamas aplinką kalbantysis stengiasi suintensyvinti savo jausmus, dažnai priartėja prie ribinių situacijų: „Švyti debesėlių krūtys kietos / Ir pušyne pamatai, kaip groti / Ima išsišiepęs lyg beprotis / Uogom, lapais papuoštas skeletas.“ (7 p.) Rinkinyje ryškios makabriškos situacijos, autorius stengiasi užčiuopti anapusybės ribą, jos plonybes, siekia įspėti, kaip bus, pajusti anapusybę šiame pasaulyje. Savaip perteikiami antikiniai motyvai, to meto aktualijos, kai kuriuose eilėraščiuose minimos konkrečios vietos juos sumetraština.

Žavu, kad vartodamas metaforas poetas nesilaiko logikos, todėl jos įgyja išskirtinumo, pavyzdžiui: „žalia tyla“ (127 p.), „kariai nubunda iš žaizdų“ (127 p.), „ošia žydras šaltinis moterų raudą (97 p.), „Nutyli siela žyd­rąjį pavasarį“ (175 p.), „Ant juodo debesio / Plauki nuo aguonų apsvaigęs / Per tvenkinį nakties“ (126 p.).

Dažniausiai eilėraščiuose užčiuopiamos būsenos, nes kalbančiajam itin rūpi pagauti patiriamą akimirką, kartais toje būsenoje paliekamas ir skaitytojas – ne visada autorius iš jos išveda ir pasako, kas iš to. Lyg būtų visiškai apsvaigęs nuo buvimo. Kalbantysis fiksuoja stiprias būsenas, tokias, kuriose intensyviausiai gyvena. Tiesa, jis pats kartais pranyksta, tarsi slepiasi už kuriamų vaizdinių, bet jų sodrumas – paveikus ir įdomus.

 

Marijos Dejanovič – kroatų poetės, kritikės, feministės, Tesalijos tarptautinio poezijos festivalio organizatorės – dvikalbis poezijos rinkinys „Duonos ir arklio etika“ išsiskiria mitologija, istoriniais motyvais.

Daug kur justi tautosakinių motyvų sąsajos. Vis dėlto tai tėra literatūrinė folkloro imitacija, kalbėjimas, primenantis folklorą: „Toj kryžkelėj keturi sūnūs suvalgė tėvą / ir kiekvienas pasuko savo šalin / kad niekada nesusitiktų.“ (45 p.) Motyvai keistesni, netikėti, autorė stengiasi skaitytoją išmušti iš vėžių, pasukti vyksmą kitaip, apversti vaizdinius, juos sudurstyti, sumaišyti, kad būtų šiek tiek atpažįstami ir šiek tiek neįspėjami, bet tam tikrais ženklais kurtų nuorodas. Taip kuriamas deheroizavimas („Kai jie nusprendė tapti žmonėmis, / žemę iškeitė į keturias sienas“, 105 p.), išmitinimas („žemė sutrupėjo ir vėliau įskilo. / Lyg krosny išpampus duonos pluta / gimė pieva su išskaptuotu kryžiumi“, 45 p.). Autorė stengiasi savaip sukurti pasaulį, suvaldyti gamtos ir mitines jėgas: „Tą sekmadienį saulė nušvito iš mano lėkštės. / Visas rūdis išvilkau iš daiktų, kuriuos mylėjau. / Į plaukus įpyniau spygliuotą vielą / ir savo kūną pasodinau duryse / lyg trečiąją alpulio akį.“ (95 p.)

Dauguma motyvų atpažįstami, tik pakitę: „Vienas namas juodas: neliks duonos. / Kitas namas baltas: neliks švino.“ (55 p.) Šiek tiek primena pasakų situacijas, kai pramušęs auksą randi sidabrą, tačiau viskas kitaip – gali užčiuopti tik mažą dalį to, kas girdėta, žinoma. Eilėraštis – jau savitas pasaulis, nepavaldus mitiniam, tik prisiėmęs jo šešėlį, fragmentą, kuris iš naujo perkuriamas ir perduodamas poetinėms figūroms, erdvės pokyčiams, naujam laikiškumui – viskam, kas tą eilėraštį pripildo. Kartais kartojami ankstesnių eilėraščių pabaigos motyvai: taip tarsi liudijamas gyvybės ratas, ciklinis laikas, nuolatinis virsmas. Šitaip knyga įgauna kur kas daugiau konceptualumo. Kai kur, ypač rinkinio pradžioje, tautosakiniai motyvai dažnai rašomi pasviruoju šriftu, jie aprėpia kelis posmus ar net didesnę eilėraščio dalį. Rodos, kartais tuo pernelyg užsižaidžiama, tampa nebeaišku, kur eilėraštyje yra kalbančiosios ar kitų subjektų balsai, o kur ji pabrėžia ką nors labiau mitiško ar perfrazuoja.

Kitur kalbančioji pati kuria žemę, bet netampa visagalė – lieka tokia pat pažeidžiama, galinti susižaloti; kartais ji virsta raktu, kartais geba atimti vardą. Tas keistumas žavi ir intriguoja, nes nežinai, kaip bus apžaistas folklorinis motyvas. Nors ne visada toks žaidimas kur nors nuveda (nebent tik sukuria metaforišką akligatvį) – tokie poetiniai žaidimai, ko gero, yra vienas geriausių būdų gaivinti tautosaką.

 

Latvių poeto Arvio Vigulo ketvirtosios poezijos knygos „Blusų cirkas“ vertimo laukiau jau seniai. Knyga išsiskiria vaizdinių aštrumu, netikėtumu, eilėraščių siužetiškumu.

Kalbantysis eilėraščiuose įsikūnija į įvairius vaidmenis, kuria absurdą, dažnai renkasi pasakoti istoriją, įvykį, nutikusį subjektui. Subtiliai kalba apie tragedijas, vaizduodamas jas kaip savaime suprantamą, natūralų dalyką, – taip dar labiau sustiprinamas jų baugumas, perteikiama visuomenės pripratimo prie blogio būsena, tam tikras susitaikymas, abejingumas. Makabriškais vaizdiniais žaidžiama, kartais stengiamasi ir šokiruoti, tačiau niekuo nesistebima, įvykiai pasakojami kaip niekuo neišsiskiriantys, kasdieniai. Rašoma, kaip vienam vyriškiui iš nosies varva smegenys: porinėmis dienomis iš dešinės šnervės, neporinėmis – iš kairės; kaip vieno vyro galvoj lyg skruzdžių prisiveisė minčių, jos spėjo sudėti kiaušinius; apie berniokui ant galvos pūpsantį vapsvų lizdą; apie stalą, besikasantį pilvą. Apie tai pasakojama kaip apie orą, darbą ar kitus kasdienius reiškinius.

Ypač stipri ir paveiki ironija: „Debesys išsiuvinėti kaip / kolūkio raštvedės apatiniai.“ (39 p.) Neretai ji tampa makabriška. Kartais subjektų elgesys stebina labiau nei jiems nutinkančios situacijos: „Vienai merginai po dešiniąja pažastim / knibždėjo juodas skruzdėlynas, / skruzdės be paliovos krutėjo, / o ji visąlaik šypsojos.“ (16 p.) Žavi tai, kad situacijos nepaaiškinamos, jos ištinka subjektus, juos įklampina, o jie dažniausiai su jomis susitaiko. Smagūs pasikartojantys motyvai apie katino Žižeko eilėraščius, kurie parašyti šiam užšokus ant klaviatūros.

Kai kur A. Vigulas, pagavęs skoningos beprotybės ritmą, pernelyg užsižaidžia ir ima juo groti be pauzių. Tam tikri eilėraščiai, iš pradžių žadėję intrigą ir leidę tikėtis įdomaus sprendimo pabaigoje, nublanksta, iki galo neįvyksta, neišsipildo. Tarsi būtų pamiršta įdėti „viguliško cinkelio“. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Komentarai: Chavjero Vijaurutijos „Rožės noktiurnas“ kalbantysis, nurodantis ir į save kaip autorių, teigia, kad parašė eilėraštį apie rožę, tačiau vėliau išvertė meksikiečių poeto Vijaurutijos eilėraštį „Rožės noktiurnas“ ir pamatė stulbinamą panašumą su savuoju. Ši žaismė būtų kur kas paveikesnė, o paslapties ir žaismingumo atsirastų daugiau, jei vėlesniame knygos skyriuje nebūtų įdėtas tas kalbančiojo – paties A. Vigulo – parašytas eilėraštis (50 p.), dargi su  tiksliomis nuorodomis: „(žr. Arvis Viguls, „Blusų cirkas“, / Baziliskas, 2025, p. 68)“.

Kiekvienas eilėraštis vis kitoks, perteikiantis vis kitokią situaciją ir mezgantis tarpusavio dialogą su greta esančiais tekstais. Su pastarąja knyga A. Vigulas ėmė labiau linkti į naratyvą, eilėraščiai tapo siužetiškesni. Kiekvienas jų intriguoja savaip.