Kartais, galvodamas apie poeziją, jaučiuosi kaip koks šv. Tomas, nuolat kišantis pirštus į žaizdą, kad įsitikintų tikrumu. Šventvagiauju, žinoma, bet stebuklų mano gyvenime pasitaiko retai. Nuolat tenka sau priminti, kad poezija ir kalba iš tiesų veikia betarpiškai, net jei to nepastebiu ir negaliu apčiuopti. Vis dėlto vienas poetinis stebuklas, savotiškas mistinis perkeitimas, man niekada neužsimirš. Kalbu apie susidūrimą su Vytauto P. Bložės poezijos knyga „Polifonijos“.

 

Norėdamas apie tai papasakoti, turiu grįžti laiku atgal – į tolimus 2012-uosius.

Bjauriai lijo, visur buvo pridrabstyta purvinos lapų košės. Ką tik savo noru buvau išėjęs iš darbo „Čili“ picerijoje, kur keletą mėnesių nesėkmingai teko kepti picas. Kišenėse švilpė rudeniški vėjai, darbo nenusimatė, o rašyti irgi nelabai sekėsi. Vis išeidavo negrabi sakinių pliurzė, kuri su literatūra turėjo mažai ką bendra. Pritaikant V. Bložės eilėraščio eilutes šiam pasakojimui: „kas? / niekas / dega many / kai tamsu“ (p. 86). Tokios būsenos lankė ir purtė gana smarkiai.

Turbūt tą 2012-ųjų vasarą ištryniau ir savo pirmąjį rankraštį. Neturėjau darbo, pinigų, rankraščio ir jokių eilėraščių. Jaunuoliui pats tas metas kaukti į mėnulį. Iš neturėjimo ką veikti nusprendžiau pasiblaškyti po Vilniaus centrą. Kažkodėl atsidūriau netoli tuo metu dar pusiau naudojamų Profsąjungų rūmų. Netikėtai užtikau, kad ten laikinai buvo įsikūręs senų knygų knygynas. Užėjau. Viduje stūksojo aukštos lentynos, pilnos įvairiausių knygų. Akys užkliuvo už dviejų egzempliorių. Pirmasis buvo Kęstučio Navako „Krintantis turi sparnus“, antrasis – Vytauto P. Bložės „Polifonijos“. Rinkausi lyg kazino statyčiau ant juodo arba ant raudono. Išsirinkau antrąjį variantą. Iš man likusių maždaug penkių litų tris atidaviau už knygą ir išėjau. Lauke toliau pylė kaip iš kibiro.

„Polifonijos“ – tai nedidelio formato, bet tirštų modernistinių eilėraščių prisodrinta, dar sovietmečiu, 1981-aisiais, išleista V. Bložės poezijos knyga. Vos įsėdęs į autobusą, ties Žaliuoju tiltu pradėjau skaityti. Lėtai dardėjau Šeškinės link, kur tuo metu gyvenau. Eilėraštis po eilėraščio kažkas nepažįstamo ėmė kerotis mano širdyje, apraizgydamas dar tinkamai nenaudotus kalbos padargus.

Bet kas gi ten tokio ypatingo? Reikėtų pirmiausia prisiminti, ką reiškia žodis „polifonija“. Tai daugiabalsė muzika, pagrįsta savarankiškais balsais, kurie, turėdami savo melodines linijas, jungiasi į bendrą melodijų ansamblį. Ši V. Bložės knyga atlieka savotišką rakto funkciją, per kurią galima atrakinti jo poetiką. Tai pirmoji tokia autoriaus knyga ir nuo šio taško galime pastebėti įsitvirtinančią bei atpažįstamą V. Bložės stilistiką. Knyga susideda iš keturių skyrių, savo temomis ir savitu, abstrakčiu bei tirštu pasakojimu, peraugančiu į sąmonės srautą, būtent ir perteikia tokią jauseną. Perskaičius visą knygą, eilėraščiai tarsi suteka į vieną ir ima gausti tavo galvoje. Jie tampa skambiu epiniu pasakojimu. Dar ir dabar, prabudęs iš miego, galėčiau pakartoti: „tikėk / ateis / susikaupimas, išrašys / gėlėmis langus, mūsų skurdas / žydės neregėto grožio paveikslais ir tavo širdis pripras prie mano / širdies toj keistoje tikrovėje, kurios jau nebepaveja sustojęs laikas“ (p. 63).

Šioje knygoje slepiasi ir pasakiškas, ir kartu iki galo neišartikuliuoto skausmo pasaulis, iš kurio kaip dūmai kyla įvairūs istoriniai / tautiniai vaizdiniai ir kontekstai. Būtent kaip kamino dūmai, tokia man yra V. Bložės poezija – kylanti į viršų ir pasklindanti virš namų stogų, virš mūsų kasdienybės. Žinoma, tai suponuoja ir abstrakcijas, kurias kartais sunku perprasti. Jos lengvai nepasiduoda interpretacijoms ir, kuo daugiau laiko prabėga, tuo sunkiau darosi vertinti pačių eilėraščių visumą. „nieko daugiau nenorėčiau / tik sugrįžt atgal iš Amerikos / rasti save bemiegantį, rytą prieš atnešant paštą / pažadint, pašokus pasisodint prie stalo / ir patylėt kokią valandą, žiūrint tiesiog atgal“ (p. 50).

„Polifonijas“ kartais galima aptikti skaitytų knygų knygynuose, rinkinys nėra labai retas. Tam tikru gyvenimo momentu šią knygą stengdavausi įsigyti ir įteikti dovanų tam, kas, mano manymu, galėtų įvertinti šios poezijos grožį ir gylį. Vėliau ją ėmiau rečiau atsiversti, bet iki šiol pamenu tą keistą lapkričio dieną, kai atsitiktinai išsirinkęs „Polifonijas“ pakeičiau savo santykį su pačia kalba. Kai norisi kišti pirštus į žaizdą ir pasitikrinti, prisimenu šį nutikimą ir vėl patikiu kalbos galia keisti ir įžiebti pasaulius.