Mantas Balakauskas. Taikos gatvė, kurioje vis sapnuojasi Sigitas Geda

Mantas Balakauskas

 

Pernai per „Poezijos pavasarį“, kai ėmė žydėti mėnulio žiedai, teko skaityti savo tekstus netoli Sigito Gedos namų Justiniškėse, jo vardu pavadintoje alėjoje. Pasirodo, visai netoli jų ir man teko kadaise gyventi. Ten gyvendamas net nepagalvojau, kad visai šalia gyvenęs ir su Jabaniškėmis atsisveikinęs poetas. Kai kurie rašytojai tiesiog labai ilgai nepasiekia, kad ir kokie geri jie būtų, kad ir kiek jų tekstus skaitytum. Kai kurie pasibeldžia kone į visų duris be išimties, tokie kaip Sigitas Parulskis ar Aidas Marčėnas. Atėjus kažin kokiam magiškam laikui, tam tikri autoriai labai greitai nuslobsta ir susiniveliuoja atminties labirintuose. Tampa plytelėmis į kitų, sunkiau pasiduodančių, autorių kūrybą.

Gyvenant Justiniškėse, Taikos gatvėje, Vytautas P. Bložė jau buvo tvirtai įleidęs šaknis į mano galvos smegenų žievę. Tačiau iš didžiojo trejeto (taip kažkodėl tapo įprasta juos vadinti) – V. P. Bložės, S. Gedos ir M. Martinaičio – rimčiau susipažinęs buvau tik su vienu iš jų. Žinoma, mokykloje teko skaityti visus tris, bet mokyklinį laikotarpį beveik visi laiko niekiniu ir vėliau autorius atranda iš naujo. Jei apskritai geba atrasti. Kaip tik prieš metus ar daugiau buvo pasirodžiusi ir paskutinioji S. Gedos knyga „Freskos“. Jį geriau jaučiau iš istorinio konteksto nei iš poetinio arba iš mitais tapusių istorijų apie pačią asmenybę. Šiek tiek vėliau S. Gedos poezija ėmė savarankiškai ir atkakliai belstis į mano gan pašėlusį ir tuo metu visai lengvą gyvenimėlį. Galva daugiausiai buvo pramušta bytnikų poezijos. Ginsbergas, Kerouacas, Corso, Burroughsas. Apsimestinis vaizdavimasis, kad juos neblogai supranti, nes kontekstas slidus ir gali save šiek tiek apgauti. Bet ką ten veikti S. Gedai su dvasioms gaudyti skirta skrynele? Jo paties ir gimtosios kalbos neapgausi.

Vis dažniau netikėtai po ranka pasitaikydavo kokia nors knyga ir tekdavo paskaityti. S. Gedos tekstai niekaip nelipo. Badėsi jo jotvingiai, strazdas niekaip nenorėjo nutūpti, o žalio gintaro vėriniais buvo galima lengvai paspringti. Galbūt todėl, kad tuo metu neturėjau jokio ryšio (greičiau jį buvau užmigdęs) su gamta ir kentauriškais pasąmonės gyvulėliais, o gal tiesiog nebuvo atėjęs tam tinkamas laikas. Pirmoji rimčiau skaityta knyga ir turbūt ne nuo to galo pradėta buvo „Babilono atstatymas“. Nebepamenu, iš ko ją gavau. Perskaičiau ir visiškai nieko nesupratau, nors pagal charakterį turėjau jei ne suprasti, bent pajausti, su kuo ją reikia valgyti. O reikėjo tai daryti su žydinčiom slyvom. Bet iki jų dar buvo geras gabalas kelio.

Kartais pastebiu: vis koks rašytojas feisbuke paatvirauja, kad sapnavo kokį nors kitą autorių... Taigi. Ėmiau ir susapnavau S. Gedą. Ilgai negalint suprasti jo tekstų, gyvenant Taikos gatvėje, man apsireiškė Geda, ir taip, kaip tik jis galėtų apsireikšti. Mano galvoje jis greičiausiai susikūrė iš tekstų nuotrupų. Viso dialogo jau nepacituosiu, bet atmenu konkretų sakinį. „Aš jau nepavaldus nei laikui, nei erdvei.“ Įtariu, kalbėjom daugiau, bet šie akivaizdūs žodžiai kažin ką manyje atrakino. Norą pabandyti suprasti, net jei ir ne viskas patiks, nes negali patikti viskas. O jei patinka viskas be išimties, vadinas, kažkas vis dėlto negerai. Netrukus į rankas pateko rinktinė „Ovalas“, kurią sudarė Arnas Ališauskas. Ir tai buvo puikus būdas tinkamai susipažinti su daugiabriauniu autoriumi. Galutinis taškas – stebuklingai pavyko gauti iš esmės visas jo knygas ir nuodugniai perskaityti. Skirti laiko, kurio vis mažiau skiriame, o jis nesustoja tekėjęs į kosmosą.

Bandant prisijaukinti S. Gedos poeziją užtrukau 4 ar 5 metus. Labai mažai kas turi tiek valandų net ir sau, o ką jau kalbėti apie kitą, jau ilgai nepasiekiamose erdvėse sklandantį sparnuotį. Jam juk laikas nebeegzistuoja ir jis tai atvirai pripažįsta net ir svetimuose sapnuose. Prireikė vieno pranašiško sapno ir galimybės laisvai skaityti. Sunkus autorius, kuris prašosi į namus siūlydamas tik pusę pomidoro, nors žinai, kad kažkur turi būti dar trys su puse. Bet nebūtinai jis ims ir pavaišins stovėdamas ant slenksčio. Turi pasikviesti jį pats, o jis būtinai užeis. 

 

Draugai