Jei kas ir manė, kad XXI a. norvegų literatūros garsenybės Karlo Oves Knausgårdo egodokumentinių romanų ciklo „Mano kova“ pirmojo tomo pakaks, tai perskaitęs lietuviškai išleistus penkis nekantriai lauks ir šeštojo, paskutinio. Ciklo vertimus leidykla „Baltos lankos“ serviravo nuo 2018 m. po vieną tomą kasmet, tačiau prieš praėjusią Knygų mugę tradiciją nutraukė. Šaltinių teigimu, paskutinė dalis „Pabaiga“ – ypač kietas riešutėlis. Šios dalies ir originalas, ir vertimas į anglų kalbą viršija 1,1 tūkst. puslapių.

Prabėgus 5 metams po pirmojo tomo išleidimo Lietuvoje, atminty išsilaikė ne visos „Mano kovos“ stiliaus ar turinio ypatybės, kurias norėtųsi paminėti šiandien, daugybė į telefonus pasižymėtų pastabų ir citatų pradingo kartu su pačiais telefonais. Bendrieji K. O. Knausgårdo teksto bruožai, kuriuos įvardijau apžvalgoje apie pirmąją „Mano kovos“ dalį („Literatūra ir menas“, Nr. 17, 2018 06 29), iš dalies tinka ir kitoms knygoms. Jeigu kas nors nėra girdėjęs, apie ką ta „Mano kova“, maloniai priminsiu: autorius aprašo savo gyvenimą – santykius su tėvais ir seneliais, vaikais ir partnerėmis, draugais ir kolegomis. I dalyje daugiausia gilinamasi į santykius su tėvu ir paauglystę, II – santuoką ir vaikus, III – vaikystę, IV dalis apima mokyklos baigimo laiką ir pirmąsias intymias patirtis, V – studijų metus, savęs paieškas, žengimą į literatūrą.

 

Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Kartais turi lyti“. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Dailininkas Zigmas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2022.

 

Aptardamas pirmąją dalį pabrėžiau, kad kūrinį verta atrakinti fenomenologinės kritikos metodu: atviras, nuolankus, kuo labiau nuo savicenzūros išvalytas pasakojimas apie asmeninę patirtį savaime palankus tekstą tiriančiam fenomenologijos entuzias­tui. Todėl trečioji ciklo dalis apie vaikystę, kurioje vaizduojamos patirtys nuogos, be akivaizdžių sąmonės pastangų įsismelkti giliau į aprašomą įvykį ar objektą, pasirodė sekliausia. Tai, beje, logiška. Autorius vaikystės patyrimus pateikia tarytum nešališkai, taip, kaip juos atsimena, neprimesdamas iš laiko atstumo atsiradusių vertinimų. Patiriantis vaikas daug ką išgyvena pirmą kartą – nei jo mintis, nei žvilgsnis dar nekrypsta į patirties patirtį. Vaikas neatsimena, kas įvyko anksčiau, – jam kiekviena diena nauja, o rytojus dar naujesnis. Tik suaugėlis, vien jis, be baimės atsivėręs asmeninei patirčiai, aptrupėjusiu atminties tiltu gali grįžti į savo vaikystę – į save vaikystėje – ir atmintyje užklausti, ką jam visa tai reiškė kadaise ir ką reiškia dabar. Trečioji „Mano kovos“ dalis išplėstinės prieigos prie savo ankstyvosios patirties bemaž nesiūlo.

Recenzuodamas pirmąjį K. O. Knausgårdo tomą svarsčiau, kiek nuoširdžiai autorius tiki rekonstruojantis savo patirties tikrovę, o kiek viską pagražina. Pasakotojas gana dažnai nepasitiki savo atmintimi ir deklaruoja tai iš anksto: „...šiandien praeitis mano galvoje liko vos apčiuopiama“ (p. 31, I t.). Iš atminties šulinio romanams siužetus semiantis pasakotojas prisimena atsitikimą šeimoje, kurio greičiausiai nė nebuvo: „Bet jei taip nenutiko, jei tai tik mano fantazijos, iš kur jos apskritai galėjo kilti? Ar buvau tai susapnavęs?“ (p. 208, IV t.)

Atminties iškraipymų arba manipuliacijų atsiminimais metodiškai ieškojau skirtinguose epizoduose, kuriuose vaizduojami tie patys įvykiai, pavyzdžiui, pasiruošimas tėvo laidotuvėms I ir V dalyse. Neaptikau nei chronologijos, nei fakto prieštaravimų. Tiesa, vienur šermenims besiruošiantis pasakotojas, paskambinęs mylimajai, sako: „Pasiilgau tavęs (...). Bet džiaugiuosi, kad tu ne čia“ (p. 359, I t.). O kitur teigia priešingai: „Pasakiau, kad jos pasiilgau, norėčiau, jog dabar būtų šalia“ (p. 553, V t.).

Netgi ieškant įrodymų apie pagražintą atmintį, įtarti pasakotoją manipuliuojant mumis, skaitytojais, nepavyksta. Galbūt K. O. Knausgårdo atmintis geležinė ir jai nepakenkė milžiniški svaigalų kiekiai (viename išgertuvių epizode pasakotojas atskleidžia per vakarą išgėręs penkis butelius vyno). Lygiai taip pat gali būti, kad „Mano kova“ yra išmone pagražinta asmens biografija, autofikcija, bet ši tikimybė nesumenkina autentiškumo įspūdžio: kuo labiau abejoji faktiniu pasakojimo tikrumu, tuo tekstas atrodo tikresnis. Detektyvinė literatūros kūrinio analizė niekur neveda.

IV dalyje susipažinęs su chroniškomis pasakotojo nesėkmėmis romantiniuose reikaluose pagavau save nagrinėjantį pasakotoją psichoanalitiniu metodu, ieškantį reikšmės anapus teksto. Ar tik vargus su panelėmis nebus lėmusi ta nemaloni trečioje dalyje aprašyta trauma, kai pasakotojui, įkišusiam savo galiuką į lauke rastą butelį, įgėlė ten tūnojęs vabalas? O gal apgailėtinų bėdų šaltinis tyvuliuoja pasąmonėje – nuolatinės nemotyvuotos tėvo bausmės, visą vaikystę kentėtas pažeminimas? Viliantis, kad aptikau paslėptą, nutylėtą K. O. Knausgårdo biografijos šešėlį, pasakotojas užbėgo man už akių ir pats viską išklojo be pagražinimų. Neglaistytas atvirumas apie savo lytinį nepajėgumą – didelės drąsos apraiška.

III dalyje patyrus, kaip formuojasi pasakotojo charakterio ydos, ankstyvąją jaunystę apimančioje IV dalyje atskleidžiamas merginų žeminimas dėl nepajėgumo, nuolatinio girtuokliavimo aprašymai darėsi stačiai atgrasūs. Apie savo moralę svarsto ir pasakotojas: „Ar aš galėčiau būti blogas? (...) O gal toks jau esu?“ (p. 188, IV t.) Ir tu – veikėjo gyvenimo stebėtojas, literatūros skaitytojas – gali nemėgti aprašomo asmens, laikyti jį blogio įsikūnijimu, moraliniu pašlemėku, tačiau negali likti abejingas pasakotojui. Jo nuolankus atvirumas sukuria tvirtą ryšį su skaitytoju, o pastangos ieškoti melo arba nutylėjimų tik dar labiau sutvirtina intymią užrašiusiojo ir skaitančiojo sąjungą. K. O. Knausgårdas nuginkluoja skeptiką.

Paskutinę kritišką ir subjektyvią prielaidą autorius išmuša, kai baigiant V tomą nušvinta mintis: jis nė karto neprajuokino, per daugiau nei 2 tūkst. puslapių pasakojimo neišspaudė bent lašo lengvo humoro! (Arba, tikėtina, neatsimenu.) Pasakotojas pats stebisi, kad nesugeba juoktis – tai ir priešlaikinė ejakuliacija esą labiausiai jam ramybės neduodančios savybės (p. 72, V t.). Kas būdinga veikėjui, tinka ir pasakotojui: šmaikštus, bet toks nejuokingas! Vos taip pagalvojęs pradedu skaityti fragmentą, kuriame pasakotojas su draugu dalyvauja poezijos renginyje vokiečių kalba ir nieko nesupranta:

 

Poetas pažvelgė į mus, nepertraukdamas vokiškų žodžių srauto.

Nusišypsojau jam ir linktelėjau galva.

Espenas ir vėl užsnūdo.

Bakstelėjau jam į šoną. Šįkart jis nepasijudino, tik pasimarkstė ir vėl užmigo.

Vadinasi, visa atsakomybė gula ant mano pečių. Jei jis miega, turiu atrodyti dvigubai labiau susidomėjęs. Išplėčiau akis, mąsliai pažvelgiau į lubas, prisimerkiau, tikrai įdomu, linktelėjau pats sau, tada reikšmingai pažvelgiau į poetą.

(p. 445, V t.)

 

Prajuokina, galų gale net šitas rūstusis nelaimėlis prajuokina!

„Mano kova“ – detalus, nuogas pasakojimas apie rašytojo tapsmą, apie šeimos ir sociumo aplinkybes, charakterio savybes, iš kurių sąveikos kyla literato pašaukimas. Apie neišvengiamai lemtingą tėvo ir alkoholio vaidmenį. Autoriaus kova – tai nuolatinis galynėjimasis su žema saviverte, kurią pirmiausia lėmė ir formavo despotiškas tėvas.

Debiutinį romaną „Anapus pasaulio“ (išleido „Tyto alba“, į lietuvių kalbą vertė Eglė Išganaitytė) norvegas publikavo tuoj po tėvo mirties, šiam taip ir nebesužinojus apie subrendusio sūnaus savirealizaciją – toks sutapimas galėtų būti simboliškas, jei nebūtų paprasčiausiai tikroviškas. „Mano kova“, kurioje atskleidžiamas troškimas pirmiausia sulaukti tėvo, o paskui – profesinio pripažinimo, yra kaip kelionė, pati tapusi tikslu ir pelniusi K. O. Knausgårdui didelį tarptautinį pripažinimą.

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.