Turime nebaigtų reikalų: lietuviškai vis dar nepasirodė Karlo Ove Knausgårdo romanų ciklo „Mano kova“ šešta dalis „Pabaiga“. Ankstesnes penkias dalis išleisdavusi daugmaž pamečiui (2018–2022) leidykla „Baltos lankos“ nutilo. Mano, kaip šio ciklo gerbėjo, kantrybė baigėsi, todėl susiradau šeštos dalies anglišką vertimą, 1358 psl. apimties. Viena vertus, šito teksto reikia lietuviškai, nes leidžia geriau suprasti ankstesnes dalis ir išplečia, išpildo ciklo skaitymo patirtį, antra vertus, kaip parodė kitų šalių leidyklų praktika, šis tomas Lietuvoje, matyt, sulauktų mažiau dėmesio nei ankstesni, o vertimo ir leidybos sąnaudos greičiausiai neatsipirktų (socialiniame tinkle „Goodreads“ pirma dalis sulaukė beveik 50 tūkst. pasaulio skaitytojų reak­cijų, šešta – vos 7 tūkst.).

 

 

Vis dėlto ne ekonominės priežastys lemia tai, kad lietuviškai knyga nepasirodys, – ciklą pradėjusios leisti leidyklos priežastis palikti auditoriją be „Pabaigos“ yra politinė. Leidėjai atsižvelgė į tai, kad autorius, nepaisydamas geopolitinio konteksto, 2023 m. pabaigoje noriai priėmė švedų leninofilo, verslininko Lasse Didingo finansuojamą kontroversišką Jano Myr­dalio-Lenino premiją. Beje, šis filantropas savo sūnui 1996 m. suteikė net keistesnį negu turtuolis Elonas Muskas vardą – Brfxxccxxmnpcccclllmmnprxvclmnckssqlbb11116 (2020 m. Muskas su Grimes savo sūnų pavadino X Æ A-12).

Tad ką mes prarandame nesulaukę „Mano kovos“ šešto tomo? Romano pradžioje ir pabaigoje pasakojimas plėtojamas panašiai kaip ankstesnėse knygose: K. O. Knausgårdas smulkmeniškai atpasakoja savo gyvenimą, išryškindamas pamatinius biografijos įvykius. Šį kartą veiksmo foną sudaro trys jo vaikai ir žmona Linda, smulkūs šeimos ir buities reikalai, o knygos viduryje atsiduria jo romanų ciklo leidybinės peripetijos. Jis vaizduoja, kaip veda vaikus į darželį, juos pasiima; kaskart nurodo išmetantis šiukšles (prikaupia maišą per dieną!); aprašo kasdienius pirkinius; kaip įprasta, telkia dėmesį į gamtos sužadinamas vidines būsenas. Visą detaliai atskleidžiamą kasdienę banalybę sutirština nerimas ir įtampa laukiant artimųjų reakcijos apie jo kūrybą.

Tai sudaro intrigą: el. paštu išsiuntęs ciklo pirmos dalies juodraščius romane minimiems asmenims, rašytojas prašo jų įvertinimo, sulaukęs atsakymų juos apmąsto, aptaria. Tad „Pabaiga“ sykiu yra ir metatekstas, kuris komentuoja anksčiau parašytas dalis. Rašytojo dėdė, tėvo brolis, kategoriškai pasipriešina ne tik pačiam sumanymui, bet ir ginčija pirmos dalies juodraštyje atpasakotą tikrovę, – tai knygos pirmo skyriaus kulminacija. Sulaukęs dėdės pikto paneigimo, autorius save nuvertina, suabejoja gebėjimais ir net psichologiniu adekvatumu: „Rašymas – toks trapus reikalas. Nebuvo sunku gerai rašyti, bet buvo sunku sukurti gyvą aprašymą, kuris galėtų atverti pasaulį ir sujungti jį į vieną judesį. Kai tai nepavykdavo, o iš tikrųjų niekada nepavykdavo – ar bent nevisiškai, sėdėdavau kaip išpuikęs kvailys ir svarstydavau, kuo save laikau manydamas, kad galiu rašyti kitiems. Negi geriau žinau nei visi kiti? Negi turiu kokią nors paslaptį, kurios niekas kitas nėra turėjęs? Ar mano patirtis ypač vertinga? Ar mano mintys apie pasaulį ypač pagrįstos?“ Jis nepaliaujamai suka žemos (sumenkintos) savivertės ratą, vis gromuliuodamas dėdės laiškus ir vadindamas save menkysta, šūdžiumi.

Turint galvoje visą ciklą, ypač svarbu tai, kad plačiai išplėtotuose metatekstiniuose apmąstymuose apie rašymą autorius atskleidžia savo kūrybinio metodo gudrybes, apie kurias pats tik spėliojau ankstesnėse kitų dalių apžvalgose („Literatūra ir menas“, 2018 m. birželio 29 d., 2023 m. balandžio 14 d.): pasakotojas pripažįsta gerai atsimenantis nedaugelį gyvenimo epizodų, o kitiems atsiminimams pavidalą suteikiantis tik rašydamas ir išgalvodamas dialogus, „kurie, nepaisant galimo jų tikrumo, neabejotinai nėra tikslūs“. (Tokio rašymo, kai pateikiamas atminties vaizdinys atrodo tarytum tikras, bet nebūtinai yra faktiškai tikslus, teorinę problemą, beje, iškėliau 2024 m. akademiniame seminare „Literatūros salos“, siūlydamas knausgardiškos prozos žanrą vadinti ne autofikcija, o savinaracija. Autorius ir atkuria savo gyvenimą, ir kartu konstruoja tekstinę savo tapatybę arba, kaip tartų Paulis Ricoeuras, – naratyvinį identitetą. Marijus Šidlauskas šitą pasakojimo būdą elegantiškai įvardijo savisaka.)

Įvertinęs giminaičio kitaip atsimenamą skausmingą gyvenimo įvykį – tėvo nuopuolį ir mirtį, pasakotojas su didele nuoskauda ginčija tikrovės realumą ir pripažįsta nebepasitikintis savimi, nes atsiminimus „apkrečia rašymas“. Vėliau tekste kitu rakursu vis grįžta prie kūrybinio metodo prielaidos („Kaip tikrovė gali būti atskleista nepridedant to, ko joje nėra?“) ir vėl reflektuoja abejones savimi ir profesine prasme: „Kurių galų perteikinėti, ką reiškia būti gyvam, užuot paprasčiausiai gyvenus ir mąsčius? Kodėl rašau?“ Amato paslapčių išviešina ir daugiau, kai, pripažindamas kitų rašytojų, pavyzdžiui, Peterio Handke įtaką, teigia: „Pradėjęs rašyti stengiausi pasiekti panašų stilių – gal ne sausą, bet neapdorotą, neįmantrų, tiesioginį, be metaforų ar kitų kalbinių puošmenų.“

Antrame knygos skyriuje pasakojimo registras dramatiškai persimaino, nusuka gluminančia linkme. Netiesiogiai oponuodamas tūžmingam, laiškais grasinančiam dėdei, pasakotojas ima teisintis, kodėl pirmame tome privalėjo vartoti tikrą, o ne pramanytą tėvo vardą, ir leidžiasi į filosofinius svarstymus apie asmens įvardijimo reikšmę, veikėjų (ne)pavadinimo konkrečiu vardu prasmines implikacijas kituose prozos kūriniuose ir t. t. Tarytum tiek ir užtektų, bet ne. Autorius pradeda kelių šimtų puslapių apimties trikdančią esė apie Europos kultūrą, humanizmą ir... Hitlerį. Tai milžiniškas kantrybės išbandymas ne tik mėgėjui, bet ir profesionaliam literatūros skaitytojui.

Šis ilgasis skyrius „Vardas ir numeris“ įvairių disciplinų požiūriu nagrinėja, narsto autentiškumo, „manojo aš“ idėją: kas yra tikra, kuo mes tikime, kodėl esame tokie, kokie esame. Užgriebęs literatūrologijos, lingvistikos, sociologijos, XX a. Europos istorijos, filosofijos sritis, cituodamas ir perfrazuodamas keliasdešimt iškilių autorių ir mokslininkų, pasitelkęs Biblijos pasakojimus, jis bando suprasti Holokausto prigimtį ir žmogaus moralės slėpinį. Retsykiais sau įprasta skaidria kalba suformuluoja originalią ištarą, vis dėlto iš esmės atkartoja kitų XX a. mąstytojų ir rašytojų mintis, pavyzdžiui, savo žodžiais užrašydamas struktūralizmo diskursui artimą pastebėjimą: „Romanas, kaip iš ženklų sudarytas kūrinys, pats savaime negali būti tikrovė.“ Negi ginčysiesi?

Pagrindinė tarpdisciplininių apmąstymų figūra yra Hitleris. K. O. Knausgårdas pasiūlo nacių vado biografijos interpretaciją, susitelkdamas į lingvistinius pastarojo knygos „Mano kova“ („Mein Kampf“) niuansus. Ne tik Holokausto siaubą, bet ir jį lėmusio individo biografiją pasakotojas apmąsto su humanitaro jautrumu. Tenka pripažinti, kad daugelį Hitlerio rašliavos pasažų skaityti buvo nejauku. Nejaukūs ir iš K. O. Knausgårdo atliktos laikmečio ir asmens analizės kylantys kai kurie pastebėjimai, pavyzdžiui: „Ar Hitleris buvo didesnis blogis už [Thomą] Manną?“ Tai vien literatūrinis klausimas, į kurį neįmanoma padoriai atsakyti. Galbūt kurią nors Hitlerio ir T. Manno gyvenimo valandą pirmasis buvo geresnis, bet kas iš to? Žinome, kuo visa tai baigėsi.

Smulkmeniškas, kone obsesinis tekstų aiškinimas, tariamai demaskuojant Hitlerio biografų šališkumą, veda ne į gelmę, o į bekraštį neužčiuopiamos reikšmės plotį. Vienur autorius pamini, kad Hitleris kurį laiką gyvenęs Vienoje, tame pačiame mieste kaip Sigmundas Freudas. Knygoje tai tėra istorinis sutapimas, atsitiktinė sąšauka; autorius prie to ir sustoja neplėtodamas paralelės, kuri prašyte prašytųsi, – t. y. psichoanalitinio žvilgsnio į nacių vado asmenį. Per visus šešis romanus autorius sau pačiam perprasti netaikė jokio klasikinio ar šiuolaikinio psichoanalizės metodo: nors praktiškai žengė analitiniu savęs pažinimo keliu, tačiau nė nepabandė bent prisiliesti prie psichoanalizės teorijos, jo savianalizė liko savamokslė, atkakliai prozinė. Todėl šitaip jis nežvelgė ir į Hitlerį. Tekstas plūsta, tačiau reikšmė lieka paviršiuje. Jau baigdamas esė galų gale autorius pripažįsta: „Hitlerio jaunystė primena manąją.“ Vis tiek lieka neaišku, nes panašumai atrodo labiau menami. K. O. Knausgårdas apie jaunojo austro, vėliau virtusio pabaisa, santykį su jo garbinama motina prirašė daugiau negu apie savo motiną. Suprask, norvegas rašytojas irgi dievinęs savąją?.. Nežinome.

Toliau samprotaudamas apie įtampą tarp individo ir visuomenės, tarp aš ir mes, kai paneigiamas autentiškasis tu, autorius aukštesne pavara neria į apmąstymus apie Holokaustą – radikaliausią žmogaus ir jo vardo naikinimą žmonijos istorijoje. K. O. Knausgårdui neramu, kad ir šiuolaikinėje visuomenėje mes, kaip žydai Aušvice, esame tik skaičiai, o tokiomis sąlygomis rašytojams likti autentiškiems atseit yra labai sunku.

Siedamas XX a. Europos istorijos skaudžiausius įvykius su privatumo savo prozoje išsižadėjimo pasekmėmis tapatybei ir visuomenės atsaku į rašytojo atvirą laikyseną, autorius daro drąsią, tačiau abejotiną išvadą: „Štai todėl aš supratau, kas yra moralė ir kur ji randama.“ Ar tikrai žmogus, kuris priėmė Lenino premiją ignoruodamas Ukrainą užpuolusios Rusijos glaudžią sąsają su ten atgijusiu bolševizmo sentimentu, gali būti laikomas „supratusiu“ moralę? Abejoju. Jeigu tiek įsigilinęs į Antrojo pasaulinio karo prielaidas ir Holokausto sąlygas lengva sąžine, su pasididžiavimu priimi diktatoriaus vardo premiją, vadinasi, ne kažin ką supratai nei apie Hitlerį, nei Holokaustą, nei moralę.

Skyriuje „Vardas ir numeris“ daugžodžiaujama, kartojamos tos pačios mintys, tekstas prastai struktūruotas, o išvados – seklokos, jas sutriuškintų kiekvienas savo srities humanitaras. Vis dėlto knygos pabaigoje K. O. Knausgårdas vėl grįžta prie savo stiprybių, jau pažįstamo braižo: kantraus ir kruopštaus kasdienybės aprašymo, rašytojo pašaukimo apmąstymų, atidaus žvilgsnio į santykius su artimaisiais, pirmiausia – sutuoktine. Literatams taip pat turėtų būti svarbios savirefleksijos apie rašytojo amatą, garbės troškimą, pašaukimą, kad ir tokia mintis: „Pakeičiau savo gyvenimo kryptį: vis giliau nėriau į literatūrą, ir tai neatrodė kaip atsitraukimas, nors išties buvo prieglobsčio paieška; tai atrodė kaip galingas triumfo žygis, ir dar nesusivokus, kas vyksta, tai tapo mano gyvenimu.“

Ką gi, šis autoreferencinis personažas neatrodė itin simpatiškas ankstesniuose tomuose, neatrodo ir paskutiniame. Tačiau savo nuolankumu ir atvirumu atlieka tam tikrą terapinę funkciją – sužadina skaitytojo jautrumą priimti kasdienybės, kad ir kokia drungna ji būtų, duotybę. Smelkdamasis į savo patirtį pasakotojas neišvengiamai kliudo skaitytojo savastį, kai skaitymas, virsdamas patirties patirtimi ir nuguldamas dar vienu reikšmės sluoksniu tavo sąmonėje, prišaukia tikrumo ilgesį, leidžia iš naujo įvertinti būties grožį. Todėl gaila, kad „Pabaiga“ lietuviškai nepasirodys, – asmeninės bibliotekos lentynoje liks išmuštas dantis.