Mąstydamas apie dviejų beveik vienu metu debiutavusių prozininkų knygas, kurias sieja pasaulio periferijos vaizdavimas ir jų estetinis poveikis, kelis mėnesius buvau lyg ištiktas stabo – negalėjau paaiškinti, ką šie tekstai man padarė. Joks metodinis bandymas nepadėjo – fenomenologinė atspirtis abi knygas būtų sutraukusi į vieną tašką, kuris, manoma, buvo prieš Didįjį Sprogimą, o semiotinės sąvokos dar labiau suveržtų ir taip ribotus pasakojimų pasaulius.

Vis dėlto tenka nusibrėžti ribas ir nuo jų atsispirti. Virginijos Rimkaitės apysaka tęsia absurdo literatūros (ypač – teat­ro) tradiciją, o Deivido Preišegalavičiaus novelių ir etiudų rinkinys priskirtinas magiškojo realizmo krypčiai. Abu autoriai kuria prozinę tikrovę per ryškiai išreikštus simbolius.

Dar viena įdomi sąsaja – debiutantės apysaka skilinėja ir priartėja prie paskirų novelių, o debiutanto atskiri tekstai per pasikartojančias temas ir akivaizdžius motyvus sukuria tarsi apysakos įspūdį.

Ak, taip, abu kūriniai truputį apsimetinėja ir detektyvais!

Apmąstydamas V. Rimkaitės ir D. Prei­šegalavičiaus debiutus ir dėl užtrukusio susivokimo kaltindamas savo terminologijos spragas, prieinu prie atsargios išvados, kad šitų tekstų – pačių tekstų ir juose sukurtos tikrovės – problema yra ribos. Aš ne apie tai, kad postmodernizmas gyvas. Šitos knygos išblukusios – kaip ap­skritai išblukę šiuolaikinio žmogaus vertybiniai orientyrai. Atsispyrus nuo šitos drąsios, todėl viliojančios sociokritinės prielaidos, patys tekstai išsyk pasidaro atviresni kritikui. Išblukusių ribų kūriniai tarytum pratęsia šiuolaikinio individo būklę.

 

Virginija Rimkaitė. „21 a“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Pirmosios knygos konkurso laureatės kūrinį „Literatūroje ir mene“ apžvelgęs Saulius Vasiliauskas pirmiausia apibend­rina paviršinį pasakojimo sluoksnį, kurį pats įvardyčiau kaip metodiškai į absurdo logiką perkeltą mums atpažįstamą Lietuvos socialinę realybę: anot kritiko, „daugumoje istorijų bandoma pašiepti visuomenėje vyraujančias problemas ir ydas“ ir „dekonstruojami vis dar gajūs stereotipai“. Ydos pašiepiamos ir liaudies pasakose, o dekonstrukcijomis užsiimti ‒ veikiau filosofų uždavinys. Tad jeigu V. Rimkaitės knygoje būtų vien ydų kritika ir stereotipų dekonstravimas, gautume viduramžišką reto primityvumo tekstą, kuris konkurso barjero veikiausiai nebūtų perlipęs.

Išvengti tiesmukumo padeda iš teatro pasiskolintas absurdo žanras, kai reiškiniai apverčiami aukštyn kojomis. Iš pradžių pats patyriau atpažinimo džiaugsmą, kad štai lietuvių autorės knygoje regiu kafkiškus ir beketiškus atšvaitus, tačiau galiausiai klasikų šešėliai taip nublanko, kad vaivorykštės likau nepavijęs.

Nesupratau, kas atsitiko.

Gal neužteko kalbos energijos? Kai kada kalba iš tiesų pretenzingai teat­rališka, neliteratūriška. Užtat septintajame skyriuje dialogas sukaltas meistriškai, ypač dramatiškos jo pauzės: „...pareigūnas Pp. nori pas juos užsukti netikėtai; gerai, sutarta; visi lygūs prieš įstatymą, pakartojo pareigūnas, jis stebės; gerai, stebėkite, gal norite ko atsigerti?“ (p. 43) – ir tai toli gražu ne vienintelis aukšto meninio stiliaus epizodas. Taigi kas vis dėlto nesuveikia?

Kritikė Neringa Butnoriūtė, „Skaitymo metuose“ konstatavusi nevienareikšmį teksto įspūdį, lieka su atviru lyg Juozas Statkevičius prieš Kremliaus reporterius klausimu: „Gal todėl taip norisi klausti, o ką tekstas siūlo su šiuo suvokimu daryti?“, ir reziumuoja ‒ „tekstas nei perkonstruoja, nei keičia tikrovės suvokimą, pretenzingai sietas su religiniais raštais, jo nepapildo ir, ironiška, beveik neprimena XXI amžiaus diskurso“.

Vis tiek mįslė. Juk autorė pasitelkė klasikinės absurdo mokyklos stilių, ar ne? Juk intertekstas – visos Evengelijos pagal Joną perrašymas – turėtų būti neblogas pagrindas? Socialinio neteisingumo, susvetimėjimo, posovietinio paveldo tematika juk aktuali, negi ne? Ar autorė nevaldo aukšto meninio stiliaus? Kaipgi – juk valdo. Tada kas?

Manding, V. Rimkaitės pasitelktos priemonės nesusiriša į vientisą literatūrinį kūrinį. Absurdo logika neprilygsta Estragono ir Vladimiro aštriam dialogų peiliui, o tik kutena kaip vilnonis megztinis – net neaišku, kurią vietą. Biblinis tekstas taip nuoširdžiai nutylėtas, kad praktiškai neatpažįstamas. Realijos realijomis, bet gerokai didesnį tikrovės absurdą išvysime įsijungę TV šou „24 valandos“ (ar dar rodo?). Kitaip sakant, autorė pasitelkia galingas literatūrines priemones, bet pati tarytum atsitraukia nuo juokingo ir menkaverčio „21 a“ vargšelių gyvenimo. Tai yra pirmoji, didžiausia ir turbūt vienintelė ribų problema – prarasti atsakomybę už savo veikėjus.

Lieka neaišku, ar dėl šito sutrikusio pasaulio skaitytojui turėtų skaudėti. Tai šiuolaikybės simptomatika, kai rūpestis silpnaisiais ir pažeidžiamaisiais deklaruojamas, bet gyva empatija užslopinama. Geras pavyzdys – filmas „Kvadratas“, išjuokiantis šią snobišką-hipsterišką distanciją. Kartu su V. Rimkaite debiutavęs Dovydas Grajauskas praktiškai išvis nutraukia saitus su šia pasmerktąja kapitalistine gadyne ir į modernaus žmogelio vargą žvelgia iš milžiniško distancijos, iš aukšto, vien sarkastiškai – toks santykis daug aiškesnis.

O prozininkės santykis su savo veikėjais ir sukurtu pasauliu nutylėtas, užslopintas. Taigi per anksti uždusinti tekstą yra ne absurdo forma, kuri gali sukrėsti labiau nei natūralizmo šedevras, bet literatūrinis susilaikymas.

 

Deividas Preišegalavičius. „Dulkių spalvos žuvelės“. – V.: „Studija be pykčio“, 2017.

Tarp Kauno ir Vokietijos savo literatūrinę biografiją kūrusio menininko debiutas – dar didesnio nei V. Rimkaitės užmojo tekstas, kuriuo autorius bando prisiliesti prie neizoliuotojo aukštosios įtampos laido – pačios metafizikos. Apskrudinęs skaitytojų smegenų žievę, mažumėlę ir pats nudega.

Tekstai nevienalyčiai. Tai ir maždaug išbaigtos novelės, kurioms neretai trūksta žanriškai lyg ir būtino netikėto finalo, nes tekstai dažnai baigiasi sumerkiant įkaitintų virbų galus į vandenį ‒ pššš. Kitus vadinčiau etiudais, kūrybinio rašymo pratimais – be jų rinkinys būtų solidesnis.

Apie ką pasakojimai? Dauguma istorijų – mėginimai užčiuopti pasaulio sandūros siūles, plika akimi įžiūrėti tarp individų tvyrančią Visatos energiją, materializuoti metafiziką. Aplenkdamas įprastojo pasaulio ženklus, autorius iškart griebia signifikantus, juos rauna ir atranda naujus, o jeigu negana, siūlo savuosius – žuvį, sapnų gaudyklę arba jūrų arkliuką. Pavyzdžiui, pastaroji būtybė signifikuoja ne tik jūrų gyvūną, bet ir kietojo disko, hipokampo liaukos, ausies kriauklės formas – tekstuose pritrūko nebent panašiai atrodančio smuiko rakto. Dėl figūratyvinių sutapimų autorius mezga atsitiktines metafizines sąsajas, galima sakyti, užsiima svajinga literatūrine ezoterika.

Užuot pasirinkęs įprastinę prozinio vaizdavimo strategiją, kai apsibrėžiamas bent jau laikas ir erdvė, išplėtojami pagrindinių veikėjų charakteriai, D. Preišegalavičius imasi Immanuelio Kanto verto ambicingo uždavinio („Grožis yra moralės simbolis“).

Pagrindinė autoriaus priemonė – kasdienybės estetizavimas pasitelkiant kalbą, maksimaliai skatinančią vaizduotę. „Racionalumą nugali estetinis pojūtis“, – pastebi „15min.lt“ apžvalgininkas Paulius Gritėnas.

Autoriui ne visada užtenka filologinių pajėgumų savo estetines pajautas užrašyti, todėl tarp estetikos (būties ezoterikos) ir kalbos kyla didelis kon­fliktas. Dėl to knygos tikrovė su gausybe savitų įvaizdžių ir simbolių tampa ne vien magiškai realistiška – neretai ji atrodo paprasčiausiai neracionali (nesuprantama?), sakytum, blaškosi lyg Selo gerbėjo melancholija po paskutinio atsisveikinimo koncerto.

Štai novelės „Prezidentės pusryčiai“ paskutiniajame sakinyje, kurį veikiausiai norėta sukurti kaip itin intensyvų, iš tikro yra gal dvidešimt sakinių. Sintaksės „etiketo“ spragos badyte bado akis, todėl skaitytojui tenka vis skaityti iš naujo ir pačiam susidėlioti taškus nujaučiamųjų sakinių gale. Beje, pats pasakotojas keliose vietose teisinasi dėl sintaksės klaidų. Ambicingai nusprendęs muzikos poveikį įvardyti geometrinėmis figūromis („Minkovskio erdvė“), autorius ir vėl daro rinkiniui būdingą klaidą – objektą apibūdina anksčiau, negu įvardija: orkestro garsų geometrija staiga mistiškai persikelia į pajūrį, ir tik paskui pasakotojas „girdi ritmingus, tačiau nenumaldomai rimstančius plojimų jūros garsus“ (p. 34). Jūros metafora pagrindžia ir pajūrio vaizdinį, tačiau seka supainiota, teksto suvokimas apsunkintas. Išplėstinių padalyvio aplinkybių rinkinyje tiesiog chroniškai daug, neretai viena išplėstinė aplinkybė tikslina kitą, o kartais vartojamos net gramatiškai netaisyklingos formos: „...juk galėjai pasilabinti žaibiškai susiorientavus“ (p. 24).

Manyčiau, kalbos defektai rinkinyje fatališki. Būtų galima į juos žiūrėti pro pirštus, jei ne įrodymai toje pačioje knygoje, kad autorius pajėgus sukurti nepriekaištingą sakinį iš kelių sandų ir dargi darniai jį sujungti su kitu, kaip, pavyzdžiui, stoties aprašyme: „Čia net visų elementariausiam ir paprasčiausiam vėjui, vėjui iš mažosios „v“, mažam skrendančio pagreitėjusio oro šuoreliui, rastis padeda tik išnyrantis iš tunelio greitaeigis traukinys, prieš tris kilometrus sumažinęs greitį, kad saugiai įsmuktų į požeminių traukinių stotį“ (p. 88).

D. Preišegalavičiaus literatūrinis eksperimentas nenaujas – panašų paralelinės fiksacijos kelią debiutuose nuėjo Nerijus Laurinavičius („Apvalyk mane isopu“, 2013), Žydrūnas Drungilas („Kita stotelė“, 2014), Mykolas Sauka („Grubiai“, 2015), būta ir ankstesnių, dabar primirštų. Tačiau „Dulkių spalvos žuvelėse“ dėmesys tam, kas slypi už gyvenimo stiklo, išreikštas aistringiausiai. Visame rinkinyje nepavyko aptikti nė vienos klišės! Tai jau savaime didis literatūrinis laimėjimas. Nuosekliausi ir tvariausi atrodo tie keli tekstai, kuriuose daugiau „įprasto“ gyvenimo, tvirtesnės autobiografinės atspirties, pavyzdžiui, novelė „Knygyne“.

Minėtojo M. Saukos debiutinėje knygoje vaizduojama scena, kai pasakotojas, lėktuvo keleivis, neišsitenka nepatogioje kėdėje – fiksuojamas kūno diskomfortas pažadina savitą sąmonės judesį, tikrovės atvertį. Rašytojo, kuris pagal išsilavinimą – skulptorius, herojaus kūnas taip įžemintas, kad jo pojūčiai priartėja prie obsesijų. V. Rimkaitės ir D. Preišegalavičiaus knygose labiausiai ir pritrūko kūno.

Be kūno atstumas tarp minties ir tik­rovės tampa tiesiog per didelis.