Marijus Gailius. Tad ką mes savyje nuslėpėme?

Vėlyvo rudens vakarą sėdėjau ant suolelio prie Palangos tilto, gėriau vyną ir žliumbiau. Turėčiau gėdytis, bet tiek to: sėdėjau ir žliumbiau. Kažkodėl vyrui prisipažinti, jog verki, vis dar gėda. Bet pasakai, kad gėda, ir staiga: nebe gėda.

Iš kairės į dešinę nuliuoksėjo lapė. Jei ji būtų pasirodžiusi pasąmonėje, priimčiau kaip simbolį. Bet tai įvyko tikrovėje, todėl linksmiau. Lapė pajūry? Neregėta.

 

I

Lapę galima pabaidyti arba sumedžioti, bet šįkart paverčiu ją literatūrine figūra, ženklu. Vidurnaktį prabėgdama nuo vieno tilto galo į kitą, ji tarytum apšvietė neįmanoma, kitaip sakant, padarė tai, ko niekada nepagalvotum. Tikrovę padažė ryžai.

Mano bendraamžė amerikiečių rašytoja Kate Hope Day esė „Kai traumos bjaurumas gali paaiškėti tik per fikciją“ simbolinę grožinės literatūros funkciją aprašo panašiai kaip aš sutiktą lapę. Rašytoja knygas apibūdina kaip „gerokai maloningesnę laiko mašiną, su ja gali nukeliauti į tamsias vietas, kurios yra tarytum tavosios tamsumos, bet ne visai“. Tas „ne visai“, anot autorės, ir veikia lyg „buferis, sukuriantis saugumą ir leidžiantis pasivaikščioti tamsoje, išvysti dalykus, kurių anksčiau nematei, ir paskui galbūt net išnirti į šviesą kitoje pusėje“ („LitHub“, 2019-03-12).

Kai susitikau lapę, jau buvau šį tą reikšminga supratęs apie save – susidūręs su vidine tiesa. Tai buvo ne itin maloni tamsuma, kurią prisišaukęs iš pasąmonės ryškiai apšviečiau ir vėl pamažu grąžinu į saugų stalčiuką. Šis susitikimas su savimi buvo netikėtas ne pats savaime, o dėl to, kad jį išprovokavo knyga.

Trauma, jeigu jos kas nors nepajudina, išlieka latentinės būsenos. Ištraukti traumą iš „inkubacinio periodo“ efektyviai padeda romanas. Vadinasi, prasminga romaną vertinti ir pagal traumos įveikos kriterijų. Mat toks kriterijus, kaip vienas iš kritikos metodų, gali atsijoti aukštąją literatūrą nuo skaitalų. Tai ir bus šios publikacijos objektas.

 

II

Man asmeniškai knygų skaitymas (o dabar – ir rašymas) visada buvo pirmiausia eskapizmo ir traumos įveikos būdas.

Dabar atrodo, kad visas knygas skaičiau vien tam, kad pagaliau prieičiau prie Edwardo St. Aubyno romano „Patrikas Melruozas“ („Baltos lankos“, vertė Laimantas Jonušys). Šioje trilogijoje (prie knygos vėliau prilipo dar du romanai) autorius vaizduoja savąjį alter ego – vaikystėje despoto tėvo išprievartautą berniuką, kurio neapsaugojo alkoholikė motina. Jau suaugęs Patrikas, gniuždomas patirtos traumos, svaiginasi narkotikais ir galvoja apie savižudybę. Pasiekęs asmeninę brandą ir pats sukūręs šeimą jis, pirmiausia siekdamas apsaugoti sūnų nuo savęs, dabarties praeityje randa sąlyginę ramybę.

Romano istorija vaizduoja kitokias aplinkybes, nei teko patirti man pačiam: tėvas manęs neišnaudojo, narkotikų nevartojau, žudytis nebandžiau. Vis dėlto grožinis tekstas nejučia atitiko mano emocinę biografiją: romanas apšvietė nežinomą pasąmonės dalį. Atsitiko taip, kaip teigia studijos „Nepareikalauta patirtis: trauma, naratyvas ir istorija“ (1996) autorė Cathy Caruth: „...juk literatūra, kaip ir psichoanalizė, domisi kompleksiniu ryšiu tarp žinojimo ir nežinojimo.“

 

III

Kai knyga nušvinta ir pats per ją nušvinti, bandai ieškoti šviesos ir kitose knygose arba ta šviesa jas apšviesti. Šitaip pasitelkęs psichodinaminės analizės įrankį drąsiai sakau, kad dabar itin populiarus Trento Daltono romanas „Berniukas nuryja visatą“ yra paviršutiniška knyga. Autorius, kaip ir E. St. Aubynas, knygoje vaizduoja savąjį alter ego – kriminalinėje ir smurtinėje aplinkoje užaugusį berniuką. Jo vaizduojamas pasaulis aptrauktas satyros ir magijos migla. Kas slypi už kaukės, vienas velnias žino. Lieka tamsu.

O „Patriko Melrouzo“ herojus, nusiplėšęs cinizmo pančius, atsiskleidžia be kaukės. Iš paties teksto ne taip paprasta ir nustatyti, kaip E. St. Aubynui tai pavyksta – neužtenka vieno perskaitymo. Keliuose interviu, kuriuos galima rasti jutube, autorius atvirai aiškina, kaip rašymas jam tapo įveikos keliu. E. St. Aubynas nekuria dirbtinos pozos, nes jis už prozos nesislepia.

Rašytojas paprastai atskleidžia, kaip pasiekė dabartinę būseną – susitaikymą su savimi. Jo teigimu, jam rašymas yra ne išpažintis, o būdas suprasti tiesą. Šitaip paliudytas požiūris staiga kitoje šviesoje netiesiogiai parodo, kaip veikia išpažintinės knygos: būdamos pabrėžtinai atviros, jos iš tikrųjų apsimetinėja.

Trauma paslepia veiksmų potekstes literatūroje lygiai taip pat, kaip gyvenime. Todėl vaizduodamas save kaip itin atvirą, Karlas Ove Knausgårdas iš tikrųjų dar velniaižin kaip pasislepia. Tai žavus žaidimas, manipuliacija.

O autobiografinės „Patriko Melrouzo“ trilogijos tikrumą apibrėžia būtent tai, kad ji yra ne išpažintinė, o visiškai fikcinė, tai yra parašyta per „išgalvojimo“ atstumą. „Jeigu būčiau iš karto žinojęs tiesą, man turbūt nebūtų reikėję rašyti šitų romanų“, – sako rašytojas pokalbyje per Adelaidės rašytojų savaitę.

Didžioji literatūros jėga esti meniniame perkėlime – tame judesy, kai rašytojas, susitvarkydamas su savo emocine ir sykiu kalbos medžiaga, pakviečia į akistatą su vidine tiesa ir skaitytoją. Paslėpus „tikrą“ gyvenimą po grožinės literatūros „melu“, tas gyvenimas tik dar labiau išryškėja. Man regis, šis paradoksas toks svarbus ir principinis, kad dažnai tiesiog užmirštamas.

 

Agnė Vasiliauskaitė. „Penkios kėdutės“

Agnė Vasiliauskaitė. „Penkios kėdutės“

 

 

IV

Literatūrinių personažų poveikį skaitytojams pastebi ir literatūros lauke aktyviai veikianti jauna psichologė Uršulė Toleikytė, vadinanti procesą mentalizacija. Ji sako, kad knyga „leidžia subtiliai apčiuopti santykių plotmę, atspindėdama veikėjų mąstymo, emocinius ypatumus“ („Literatūra ir menas“, 2019-11-21).

Manau, grožinės literatūros suteikiama galimybė susidoroti su savo sunkumais yra viena didžiausių jos paslapčių. Patirti malonumą arba susitapatinimą taip pat labai svarbu, tačiau didysis stebuklas įvyksta per išgyvenimą ir kartu jo įsisąmoninimą. Paprastai tariant, knyga kartais yra tiesiausias ir pigiausias psichoanalizės metodas. C. Caruth tai patvirtina teigdama, kad „visą laiką juk pasakojimas apie žaizdą išprovokuoja, nukreipia mus į bandymą pasakyti mums tikrovės tiesą, kuri kitaip yra tiesiog neprieinama“.

Asmeniškai susitikimas su „Patriku Melrouzu“ man padėjo priartėti prie vienos svarbios tiesos. Beje, praregėjimo dovanų iš literatūros buvau sulaukęs ir anksčiau. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ geriau negu ištisos valandos prie istorijos knygų ar dokumentikos padėjo suprasti psichosocialinį kontekstą, kuriame kūrėsi mano šeima ir prasidėjo gyvenimas. Johno Bartho „Plaukiojanti opera“ leido savaip susitikti su didžiausia savo trauma – tėvo savižudybe.

J. Bartho ir kt. dėka paaugęs, pats galėjau parašyti novelę „Paskui mirė tėtis“. Nors ir netikėtas, užtat visiškai dėsningas vėliau buvo novelės sukeltas poveikis tetai ir broliui, kai ši pateko į jų rankas.

 

V

Kuo vis dėlto susitikimas su „Patriku Melrouzu“ buvo kitoks? Iš dalies tai galima paaiškinti autoriaus žodžiais minėtame interviu: „Jis [Patrikas] labiau susirūpinęs, kad kartoja savo tėvo kelią – ir tai yra jį siaubiantis vidinis civilinis karas. Kaip jis gali išsilaisvinti iš tėvo, kai taip save su juo tapatina? Jo visas gyvenimas – tai pusiau buvimas tėvo auka, pusiau – oponentu. (...) Ir tuomet tik tiesos pasakymas jį galiausiai išlaisvina.“

Kaip veikėjui Patrikui, taip ir man priklausomybė nuo savo savivaizdžio, kurio pagrindą sudarė ryšis su tėvu, užsitęsė. Toji mentalinė vidinio „aš“ struktūra nebuvo neteisinga, tačiau pasidarė vyraujanti, todėl ilgainiui – klaidinanti. Kitaip tariant, tėvo netekties trauma buvo tokia didelė, sunki ir reikalavusi daug laiko išgyti, kad paslėpė kitus, irgi sudėtingus traumavimo atvejus.

Anot C. Caruth, „trauma nėra surandama sugrįžus į tiesiog žiaurų ar pradinį įvykį individo praeityje (mano atveju – tėvo netektį), bet veikiau per iš esmės neįsisavinamą jos prigimtį – tai yra tokią padėtį, kai būdama nežinoma ankstesniu atveju, ji sugrįžta medžioti išgyvenusįjį vėliau“. Ačiū Patrikui, kad jo istorijai mane „sumedžiojus“ pagaliau tai supratau.

 

VI

Anksčiau stebėjausi, kodėl kritikei Virginijai Cibarauskei taip kliūna tėvo figūra lietuvių poetų kūryboje. Net naujausioje apžvalgoje ji tvirtina: „...tiek vyresniosios, tiek jaunosios kartos lietuvių poezijoje tėvo vaizdinys (bent jau man) tapo savotišku prasto skonio ženklu“ („Literatūra ir menas“, 2019-11-08).

Rašytojų ir skaitytojų susitikimas su šiuo archetipu per poeziją savaime normalus ir prasmingas, kodėl vis dėlto poetų vyrų kūryboje jis vyrauja? Ar angažavimasis nepaslepia kitų lyrinio subjekto impulsų? Paskutinį kartą tokią dvejonę pajutau skaitydamas Mindaugo Nastaravičiaus knygą „Bendratis“, kurioje jis, kaip ir ankstesnėse dvejose, pirmiausia rėmėsi į tėvo figūrą, iš šiojo provaizdžio plėtodamas subjekto vidinę tikrovę. Šio subjekto ribos neatsiejamos nuo nepažiniojo Kito: „stengiuosi atsakyti į visus tavo klausimus“ (p. 38). Ne savo klausimus, o tavo. Tai labai didelė atsakomybė, per didelė.

Subjekto ribų ieškojimas tėvo vaizdinyje yra ne tiek skonio reikalas, kiek visuomenės būsenos atspindys literatūroje arba, vadinkime, kolektyvinės pasąmonės signalas. Pati autorė naujausiame grožiniame tekste anaiptol nepranoksta kolegų vyrų, knebinėjančių santykyje su tėvu būties ženklų. V. Cibarauskės (Kulvinskaitės) knygoje „kai aš buvau malalietka“ užkliudomas tos pačios kategorijos kaip sūnus-tėvas santykis, tik iš moteriškosios perspektyvos.

Autorė motinos ir dukters temą perbėga paviršiumi, nes apsimesdama atvira iš tikrųjų slepiasi: „giliai viduje aišku kaip dieną – tu nesi tu. Todėl nusimesti rūbus tapo taip paprasta“ (p. 107). Tuose fragmentuose, kur V. Kulvinskaitė mažumėlę praskleidžia veikėjos motinos portretą, išsyk pagrindinę veikėją paauglę simboliškai nuo tikrovės paslepia iliuzijoje. Šitaip pasakotojos jautrią pastabą apie metus, praleistus su motina pas močiutę, kurie „buvo baisiausi jos gyvenime“ (p. 123), pakeičia destruktyvus dukters veiksmas: „nekenčiau, nes per reivą prisišniojau amfos“ (p. 124). „Malalietkoje“ užrašoma panaši kaip Patriko istorija, tik užstrigusi pusiaukelėje.

Kai V. Cibaraukė kvestionuoja sūnaus ir tėvo santykį poezijoje, natūraliai knieti iškelti klausimą, kodėl dar niekas neparašė šiuolaikinio romano apie dukters ir motinos santykius? Ar aš vėl kažką praleidau?

Apie motinų vaidmenį dukroms, sudarydamos įveikos sąlygas skaitytojams pasakoja verstinės knygos. Atkreipčiau dėmesį bent į dvi pernykštes naujienas, kurių net pavadinimai artimi. Deborah Levy romane „Karštas pienas“, o Nora Ikstena romane „Motinos pienas“ vaizduoja motinos ir dukters santykį, kuriame motina, bandydama susidoroti su asmeniniais sunkumais, savo vaiką įtraukia į painų kontrolės būvį, kitaip tariant, jį išnaudoja. Tai yra žiaurios, nesumeluotos, todėl išlaisvinančios knygos.

Koks sutapimas: penktoji E. St. Aubyno knyga apie savo alter ego Patriką irgi pavadinta „Motinos pienu“ (originalas 2006 m., lietuviškai 2008 m.).

 

VII

Pagal „Patriką Melruozą“ yra susuktas ir 5 dalių seria­las, šturmuojantis sąmonę intensyviau nei romanai, nors scenaristams ne viską pavyko surišti. Užtat naracijos spragas uždengia Patriko vaidmenį sukūręs aktorius Benedictas Cumberbatchas. Seksualinės prievartos scena gana niuansuota tiek seriale, tiek knygoje, vis dėlto literatūriniame kūrinyje pavyksta sukurti tokį didelį ir sveiką atstumą, visiškai priešingą išpažintiniam žanrui, jog vaizduojamas smurtinis įvykis neturėtų sukelti atstūmimo reakcijos arba „antrinio“ traumavimo turintiems panašią patirtį. Rašytojo sukurta scena ne gniuždo, o leidžia pasiruošti skausmingam įveikos šuoliui.

Tėvo išniekintas berniukas galvoja it suaugęs: „Ūmai jis susigėdo dėl visko, ką blogo buvo padaręs. Visa jo būtis atrodė suteršta nesėkmių“ (p. 72). Ko gero, tokią plačią perspektyvą apimanti išvada atspindi ne paties vaiko, o pasakotojo poziciją. Jautriai pažvelgęs į savo patirtį E. St. Aubynas sukuria emocinį tiltą su praeitimi ir pamažu atranda, kad nesėkmių suteršta būtis buvo baisios traumos pasekmė. Trauma – latentinė, todėl būtis ir buvo teršiama. Kai autorius, per vaiko personažą priartėjęs prie skausmo šaltinio, jį atvėrė, staiga rado kelią, kaip ištverti savo egzistenciją, kad ji nebūtų suteršta, toliau teršiama. Rašytojui teko sukurti personažą pagal savo biografiją, kurį pasitelkęs galėtų negniuždomas prisiliesti prie savo paties biografijos. Lygiai taip pasirengęs skaitytojas gali glaustis prie išradingai sukurto Patriko, kad rastų kelią į savo tiesą.

Toks psichodinaminis požiūris pasitarnauja vertinant kūrybą, kuri, priešingoms pusės įsikabinus skirtingų vertinimo kriterijų, vis provokuoja ginčus. Paimkime, pavyzdžiui, Mariaus Povilo Elijo Martynenko slemeiles. Kaip jam sekasi balansuoti tarp tiesmukumo ir reikšmės perkėlimo, tarp vienplanio atviravimo ir tiesos atidengimo? Jis yra ir autobiografiškas, ir literatūriškas, kad neliktų pernelyg tiesmukas arba „pernelyg“ poetiškas. M. P. E. Martynenko subjektas artimas Patrikui. Vis dėlto pernelyg intensyvus, užvaldantis eterį. Kitaip sakant, M. P. E. Martynenko yra subalansavęs savo „kaip“, tačiau išderinęs „kiek“. Skaitytoją didelis ir ūmus jo tiesos poveikis gali varginti, tačiau didžiausia grėsmė vis dėlto lieka pačiam rašytojui, mat nereguliuojant temperatūros auditorijai dalinama patirtis gali sudeginti patį referentą.

Kaži, kaip vertintume ir Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Petro imperatorė“, panagrinėję jį psichodinaminės kritikos įrankiais? Peršvietęs turinį šiuo metodu suprantu Metų knygos komisijos argumentą laukti antrosios romano dalies, po pirmojo tomo lietuvių kilmės pelenės Jekaterinos personažas kol kas atrodo įstrigęs tarp meilės skaitalo ir feministinio pareiškimo. Kita vertus, komisijos argumentas, kodėl knyga nebuvo įtraukta į penketuką, paminėtas „perteklinis teksto vulgarumas“, man regis, pats savaime prašosi šiokios tokios psichoanalitinės žiūros.

Apskritai iš šiuolaikinės lietuvių literatūros atrodo, kad visuomenė dar nėra pasirengusi besąlyginiam atvirumui – nepaslėptai tiesai, o vis pasitaikantys madingi atsivėrimai yra pernelyg impulsyvūs, kad pasiūlytų universalesnę įveikos galimybę. Tokia, matyt, kultūrinė stadija, kurios įtikinimą įvardijimą atrandu, tik pamanykite, XX a. vidurio tekste – Witoldo Gomb­rowicziaus „Dienoraštyje“: „Galima pamanyti, kad mūsų rašytojai raidos procese kažką savyje nuslėpė ir todėl neįstengė tapti visapusiškai nuoširdūs, tarytum jų dorybė ne visų rūšių nuodėmėms galėjo pažvelgti į akis“ (p. 43).