Rimšas R. VYRIŠKO TORTO RECEPTAS. – Kaunas: Juodos avys, 2013.

Lietuvis yra graudus ir rimtas iš principo, toks turi būt ir tam neturi leist pražūt. Esame iš pašaknių prakeiktų lyrikų tauta (B. Sruoga) ir dažnai miške (blaivykloj, „Maximoj", banke, priešais Seimo langus) lietuvis, ko verkia, nežino (A. Baranauskas). Visa tai žinodamas ėmiau ir perskaičiau įžūliai nerimtą knygą, kurią parašė Rimtautas Rimšas, kuris, nepaisydamas vardo ir pavardės įpareigojimų, rimtas ir graudus būti nenori, nors verk. O tą jo nerimtą knygą perskaitęs pamaniau, kad R. R. „Vyriško torto receptui" nereikia leist pražūt. Kodėl? Labai geras ir rimtas klausimas.

Visų pirma todėl, kad ši knyga atgręžia mus veidu į jūrą, kaip kadaise troško Kazys Pakštas. Nepasakytume, kad atgręžia itin rimtu veidu, tačiau, turint galvoje, kad istoriškai lietuvis stovi atsigręžęs į jūrą pakaliu, istorinė šio „Recepto" vertė garantuota. Toks smagus niuksas užmarinuotoms mūsų, kaip jūrinės valstybės, ambicijoms. Visų antra, tai sveika gydomoji injekcija mūsų merdinčiai marinistikai, kurios veidą anais dešimtmečiais padarydavo teisingą žvaliai-rūgščiai-rimtas sovietinis marinatas. Visų trečia, tai tiesiog kitokia, kitos juoko kultūros knyga, kurią sunku prisaituoti (prašau po truputį jaukintis šį žodį, kitaip teks prišvartuoti) prie kokios nors lietuviškos tradicijos ar mokyklos. J. Gimberis su J. Erlicku čia niekuo dėti. Nedėtas ir A. Valionis, taigi, tokių nedėtų jau susidarytų apytiksliai trys. Nedera į kompaniją nei A. Gricius su A. Pakalniu, nei P. Andriušis su J. Bulota, nei L. Janušytė su V. Žilinskaite anei L. Kiauleikis su A. Tendzegolskiu. Nebent iš tolybių atkumbrinantis Palangos Juzė, lietuviškasis šelmių literatūros pranokėjas, bus kai kur prikišęs savo žirkles ir adatą – idant įbestų į vieną vietą pretenzingam miesčioniškam rimtumui. Pasistengę su šiuo M. Valančiaus kūriniu rastume ir rimtesnių (na, gerai –­ gilesnių) sąsajų – tarkim, tą patį kelionės archetipą (nes aprašomas žygis yra ne tik jūrinė odisėja, bet ir paslėpta kelionė į vaikystę). O vaikiškai nesusikaustę aptiktume ir marinistinių sąmazgų: juk Juzės pačią Domicelę jau galima laikyti jūrinio mentaliteto įkaite, kai ji, viešėdama pas anytą, „tujaus užsigeidė eiti į pajūrį", o ten, „išsėdusi iš ratų, sudrebėjo, klaupės, persižegnojo ir tarė: Oi viešpatie Dieve, kaip tu didis esi, kurs tokius vandenis sutvėrei!" Domicelei jūra atsiveria kaip dieviškoji galybė, mysterium tremendum ir mysterium fascinans vienu metu. Įtariu, tokios sampratos nepultų ginčyti ir pats Recepto autorius, į knygos pabaigą vis dažniau rašydamas ne jūra, o Jūra.

Veiksmo ekspozicija maždaug tokia: nesitenkindami foteliniu-televizoriniu gyvenimo būdu trys vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo, vidutiniais pilvukais bičiuliai – Santechnikas, Bakalauras ir Daktaras – išsiruošia į dviejų savaičių kelionę burine valtimi. Tai nemaža avantiūra, nes vyrukai išplaukia į nežinomus vandenis (naviguoja kaži kur palei Švedijos fiordus) be buriavimo vadovėlio, sėdę į ne pirmos jaunystės burvaltę, nepamirštamu pavadinimu „Kirvis". Juk nėra paprasta, sakysim, plaukti Longhundraledeno kanalu – pamėginkite pirma tą kanalą teisingai išslebizavoti, ką jau kalbėti apie plaukimą (o dar laukia Tjustviksholmenas, Siodergarnsvegenas, Fjortonkastkniolenas...). Čia tau, broleli, ne kumelio juokas. Turint galvoje, kad vyrukai visai neįgudę buriuoti („...neretai kažkokiu mokslui dar nežinomu būdu plaukdami pirmyn nuplaukdavome truputėlį atgal", p. 108), trijulės žygis jau iš anksto pasmerktas išbandymams ir nuotykiams, kurie nesunkiai virsta situaciniu humoru. Padėtį komplikuoja ir kitos iškylančios problemos (jų nemaža), pvz., kaip susigrąžinti katės okupuotą tentą.

Nesunkiai nujaučiama viso šio naratyvo prasmė ir patosas – jūros prisijaukinimas. Ryšys su jūra palaipsniui kinta nuo vangaus baimingumo, kai „jūra mums buvo ne kas kita kaip aukščio baimės kamuojamam žmogui aštri viršukalnė rūkais apmuturiuota papėde, ant kurios jį nežinia nei kaip, nei kas užkėlė" (p. 93), iki pasiryžimo buriuoti naktį, kai buvę žali naujokai tampa (beveik) sąmoninga ir vieninga įgula. Berniukiška svajonė virsta vyriška tikrove. Nors jūrai skirta trečia dalis – trumpiausia (penktadalis knygos), ji – prasminis viso pasakojimo centras, kurio esmę XXXVI skyriuje nusako citata iš A. Strindbergo romano „Atviroje jūroje": „...pirmyn per jūrą, kuri buvo visatos motina ir kurios įsčiose įsižiebė pirmoji gyvybės kibirkštis, pirmyn per jūrą, neišsenkantį meilės ir vaisingumo šaltinį gyvybės pradžią ir – gyvybės pabaigą" (p. 225). Ryšys su jūra laiduoja ryšį su žmogumi. Visas pasakojimas persmelktas patrauklaus vyriškos bičiulystės etoso, tikrinamo juoku. Juk juokas – trumpiausias atstumas tarp dviejų (na, gerai – trijų) žmonių. Kas geba juoktis, geba atleisti. Tasai etosas yra ir vidinis rašymo akstinas.

Yra du komizmo būdai: daryti juokingus daiktus (klounai ir fokusininkai) ir daiktus daryti juokingus (skaitykite „Vyriško torto receptą"). Pvz., gauti giku (tai toks galu prie stiebo pritaisytas įstrižas skersinis burės apatiniam kraštui pritvirtinti) į kaktą šiaip jau nėra savaime juokingas daiktas (ypač gavėjui), tačiau kai šio fenomeno aprašymą skaitai XII skyriuje (apie tai, kaip mokomasi buriuoti be instruktoriaus), verkti nesinori. Ir tai nėra koks nors kutenimas(is), veikiau priešingai: nekutenkite manęs – noriu juoktis pats. Arba tokia fotelinių-televizorinių patirčių padiktuota meteorologinė įžvalga apie vėjo stiprumą: „Sunku ką nors nusimanyti, kai vėjas dažniausiai pučia iš antro dulkių siurblio galo..." (p. 121). Žinia, humoristai dažnai sukeitinėja galus – užtat neskuba jų atiduoti. Pasakotojas instinktyviai jaučia klasikinį komizmo dėsnį – neatitikimą tarp to, kaip turėtų būti ir kaip yra. Toks komizmas atspindi žmogaus prigimties dvilypumą – tuo pat metu ir kedendamas už nukrypimus nuo normos, ir išreikšdamas slaptą troškimą tą normą ar tvarką peržengti.

Akivaizdu, kad šiam pasakotojui artimiausias anglų humoras, kuris šiaip jau reiškia nuotaiką ar savijautą ir yra susijęs su senovės medicinos mokymu apie keturis kūno skysčius – humorus, nulemiančius žmogaus temperamentą: tai kraujas (sangvinikas), flegma (flegmatikas), cholija, arba geltonoji tulžis (cholerikas), ir melancholija, arba juodoji tulžis (melancholikas). Aptariamoje knygoje skysčių proporcijos būtų maždaug tokios: 10 (kraujas) : 0,5 (flegma) : 4 (cholija) : 0, 005 (melancholija). Palyginimui priminsime, kad lietuvių lyrikoje ir epikoje kraujas ir cholija visais laikais tebuvo, marinistiškai tariant, lašas jūroje, o štai flegma ir melancholija (leitmotyvas „Ir smūtna, ir liūdna...") liejosi (tebesilieja) laisvai. Atsisakęs lietuviško drovumo, „Recepto" autorius ir neslepia, dargi pabrėžtinai eksponuoja literatūrinį pavyzdį, kuriuo seka – tai Jerome'o K. Jerome'o „Trise valtimi". Skaičiusieji tą neužmirštamą kūrinį pamena, kad pats Jerome'as savo knygoje labiausiai vertino tai, kas joje beviltiškai ir nepataisomai tikra. Panašaus tikrumo siekis nesvetimas ir lietuviškajam Jerome'o simpatikui. Lygindami abi knygas, aptinkame daug struktūrinių bei stilistinių panašumų: skyrių paantraštės, trys žodžio kišenėje neieškantys vyriškos lyties veikėjai, jų minčių bei veiksmų šaržuotas hiperbolizavimas, nuolatinės kurioziškos scenos ir situacijos, anekdotinės istorijos bei istoriniai-literatūriniai ekskursai, nenuobodus trijulės nuomonių apsikeitimas ir pan. Ne vienas Jerome'o topas (pasakojimas apie Liverpulio sūrius, turinčius 200 AJ kvapą ir galinčius prikelti numirėlius, nakvynė po brezentu, ananasų konservų skardinės atidarinėjimas, istorija apie upėtakį) R. R. rankose tampa vaisingais komiškosios deformacijos modeliais, iš kurių smagiai žiedžiamos atitinkamos lietuviškos lytys. Perimtas ir pasaulėjautos optimizmas, sveiko proto (itin trūktinas produktas šiuolaikinėje Lietuvos vartojimo rinkoje) viršenybė. „Receptas" primygtinai ragina džiaugtis tuo, kad yra taip, kaip yra, o ne raudot, kas būtų, jeigu būtų (žr. p. 136). Pridursime, kad šioji nesielvartinga nuostata yra metodologiškai visiškai teisinga, nes ir Aristotelis juoką kildino iš tokio trūkumo ar bjaurumo, kuris neteikia skausmo ir yra nekenksmingas. Pastarasis anesteziologinis požiūris susijęs su abiem autoriams esmingu maisto klausimu, nes, kaip kasdien pasitikriname, skaniai galima tik juoktis, o ne dūsauti ar verkti.

Suprantama, tarp abiejų opusų esama ir skirtumų. Jerome'o pasakojime dalių nėra, skyrių devyniolika. R. Rimšo – trys dalys, keturiasdešimt skyrių. Pirmajame ketvirtasis veikėjas yra narsus foksterjeras Monmorensis, o antrajame – juodas pūkuotas katinas, tikriau, katė su turtinga praeitimi, nebijanti savarankiškų sprendimų (tarkim, interpretuojanti Santechniko kojines kaip smėlio dėžę). „Trise valtimi" pasakotojas yra vienas iš trijų, o „Recepto" naratorius – vienas trijuose asmenyse, pasislėpęs už kolektyvinio mes (jei reiktų demaskuoti, daugiausia įtarimų keltų Bakalauro –­ A. Strindbergo ir literatūros apskritai fano – kaukė). Kiek skirtingai traktuojamas ir maisto klausimas – anglų džentelmenai labiausiai vertina šoninę su kiaušiniene, braškių uogienę ir airišką viskį (ypač Haris su Džordžu), o lietuvaičiai palankiausiai žiūri į batonus su pienu. Tačiau ir vieni, ir kiti gerbia Karlsono, kuris gyvena ant stogo, gyvenimo taisykles: 1) jei manęs nemaitina – aš nebe aš; 2) reikia, kad valgant būtų linksma ir smagu – kitaip aš nežaidžiu. Išties, ar humaniška būtų geisti, kad žmonės maitintųsi skėriais ir putpelėmis – juk ne į dykumą vyrai išsiruošė... Reikia iš karto pasakyti, kad alimentariniai-kulinariniai šio pasakojimo pamatai (žr. pavadinimą) nepadarytų gėdos pačiam Gargantiua su Pantagriueliu. Be užuominų į Karlsono (tai ne tik A. Lindgren, bet ir A. Strindbergo herojaus) žygius, apstu situacijų, vertų Tilio Ulenšpygelio ar Šveiko garbės bei orumo sampratos. Netrūksta autentiškų meditacijų apie gyvenimą ar tiesiog pamokomų fenomenologinių susimąstymų, pvz.: „Santechnikas galvoja, ką pagalvotų tiedu, jei jis dabar pasakytų, apie ką jis dabar galvoja" (p. 177). Verta pagalvoti ir susimąstyti.

Komizmas paspalvinamas sodraus lyrizmo intarpais, kai, tarkim, pasakojimo subjektu tampa Valtis: „Dar gerai, –­ pamanė Valtis, – kad jie jau pradeda suprasti, jog nepakanka būti gerais draugais, norint būti gera komanda" (p. 101). Ištisus lyrinės savimonės klodus slepia simpatijos paslaptingu būdu valtyje atsiradusiai katei: „Kaži kaip ji ten? – klausia lietaus Daktaras" (p. 152). Daktaro kreipimasis į lietų (nes kreiptis į sėbrus šiuo klausimu reikštų pripažinti savo, nukvakusio kačmylio, nevyriškus sentimentus) – tikras vyriškojo lyrizmo šedevriukas. Beje, faktinis vyrų požiūris į katę paaiškėja iš Okersbergėje nupirktų prekių sąrašo, kur pirkiniai katei, pradedant minkštu vonios kilimėliu ir baigiant dviem dubenėliais, figūruoja keturiose pozicijose (žr. p. 157). Arba kai trys vyrai barščius padalija į keturias dalis (p.161). Arba kai Bakalauras, sužvejojęs savo pirmąją žuvelę, „su visa meškere, su visu kabliuku, dar spurdančią neša katei" (p. 167–168). Lyrine-etine knygos kulminacija galima laikyti XXXVII skyrių, alsuojantį šventa pagarba Valčiai, ypač kai paaiškėja, kad kiekvienas jai yra paruošęs tą pačią dovaną –­ bronzinę aliejinę lempelę su Frenelio lęšiais (p. 228). Čia kalbama apie jų didžiąją „D dieną", kai „kiekvienas matė savo Jūrą" (p. 229), čia suformuluotos pamatinės jachtininkų kodekso tiesos: „Jiems svarbi garbė. Jie laikosi žodžio. (...) Jie be galo myli gyvenimą ir vaikšto ant savo kapų" (p. 230). Taigi, rūstieji agelastai (tai F. Rabelais sugalvotas vardas žmonėms, neturintiems juoko organo), įsikalkite galvon, kad ten, kur smagu juoktis, lengva pamilti (ir sunku, praktiškai neįmanoma, išskysti). Dėl vyriškumo – kuo toliau skaitai, tuo labiau aiškėja, kad mūsų didieji vikingai tėra užsislaptinę romantikuojantys vaikai, o jų kelionė – slaptas grįžimas į vaikystę, pirmapradžio būties džiaugsmo šalį („...buvome susaistyti tik vaikiškų dienų bičiulyste ir noro kartkartėmis sugrįžti į ją", p. 19). .Animal ridens juk pirmiausia žaidžiantis vaikas, juoko ir žaidimo prigimtis ta pati.

Vis dėlto pasakotojas neužsimiršta ir yra, sakytume, labai saikingas lyrikas. Pvz., aprašydamas nirvanišką žmogaus ir laivo susiliejimą į vieną esybę, neužmiršta pridurti, kad „didžiausias mediumas toje materijų sąjungoje yra kartais taip nemandagiai spardoma (dabar jau, lyrikai ir estetai, atleiskite –­ M. Š.) subinė" (p. 170). Beje, apie pastarąją tame pačiame puslapyje (ir dar ne vienoje vietoje, pvz., „laivą reikia jausti savo subine", p. 213) pateikta išties nemaža kvalifikuotų ir empiriškai pasitvirtinančių pastabų), nors pažįstu žmonių, kuriems šios, tegu ir fundamentalios, kūno dalies paskirtis anaiptol neatrodo tokia jau universali. Šiaip ar taip, tai situacinis humoras, skatinamas pačios kalbos syvų: „Ketini šliumperkuoti du kilometrus dėl batono?! – subliuvo 66,6%" (p. 118). Dažnai jį įžiebia dialogai – kandūs tarpusavio traukimai per dantį, pasierzinimai, „atsišpygavimai" (p. 17), kurie įmanomi tik tarp gerų bandžių. Juk esame patyrę, kad vaizdingiausi posakiai randasi iš pakaitinto kraujo. Arba iš kalbos kaitinamos vaizduotės, kaip antai, absoliuti verbalinė tyla, kokia „būna tik tuomet, kai žmonės ieško kažkur nukištų dirbtinių dantų", p. 155). Visiškai nebijoma pasišaipyti iš savęs: „Iš plaukiančių pro šalį jachtų ir katerių į mus buvo žiūrima, tarpusavyje gyvai aptarinėjama ir linksima galvomis", p. 185 (po ne visai sėkmingo bandymo iškelti spinakerį, palikus šią išdidžią sportinę burę padėtyje, kurią seni jachtininkai vadina dešra).

Apie verbalinę humoro išraišką, kalbos dalykus derėtų šnektelti atskirai. Kalbinis R. R. išradingumas akivaizdus: „paleikampios parapijos vargdienyno šėralas" (p. 165) – čia apie šrapnelių, t. y. tam tikrų kruopų, košę. Tarsi derindamas malonumą (rašymo) su nauda (skaitymo) autorius skyrių gale pateikia jūrinių terminų paaiškinimus, tik aiškina ne visus ir, priešingai skaitytojo lūkesčiams, nebūtinai tuos (paprastai būtinai ne tuos), kurie konkrečiame skyriuje pavartoti. Arba, tarkim, pirma pavartoja žodį suvenduoti (p. 98), o tik vėliau (p. 105) ima aiškėti, kad vendas turėtų reikšti posūkis (pateiktame žodynėlyje šio žodžio nerasite. Kartais prideda suinteresuotą kalbinį komentarą, pvz.: „falas – virvė, kuria pakeliama burė. (Turime seną gražų termino atitikmenį – burvilkas)", p. 85. Nevartoja tokių parazituojančių svetimybių kaip prisišvartuoti (plg. „vakar prisirišome iš vidinės krantinės pusės", p. 85; „priraištuota prie bujos", p. 230). Vis dėlto XVIII skyriaus paantraštė yra apie švartavimąsi su burėmis. Suprantu, kad įsivaizduoti saitavimąsi ar rišimąsi su burėmis būtų perdėm siurrealistiška, tačiau žinovai įrodinėja, kad švartuojasi tik rusai ir danai (fortoje), o jūreivystės terminų kalėjai olandai tam reikalui vartoja meren arba vastmaken, anglai –­ to moor, vokiečiai –­ festmachen, prancūzai – amarrer, lenkai – cumowac. Lietuviai gi švarte (nevartotinas germanizmas) vadina žievėtą rąsto šono nuopjovą, papentį. Panašiai ir pirsas (žr. p. 122) esąs rusų labdara, nes jei būtume jį pasiskolinę iš anglų, skaitytume ir rašytume pyras – kaip anglų pier. Juk yra patogi lietuviška prieplauka (kuri nelaikytina niekatrosios giminės sudaiktavardėjusia būdvardžio priplaukęs forma (nors ir pastaroji pradedantiesiems navigatoriams turėtų būti pažįstama), kalbininkai pasirausę dar siūlo senovinę pajūrio tarmybę valgumas, kuri mūsų apetitu nesiskundžiantiems burvaltininkams irgi galėtų būti patraukli. Užtat autorius principingai renkasi jūrinikę vietoj telniažkos, pasisakydamas, kad lietuviškai turėtų būti skeras, o ne šcheras – „viena iš daugelio kalbininkų, sukančių uodegą, kaip pagrįsti savo egzistavimą visuomenės sąskaita, sukurtų nesąmonių" (p. 69). Tačiau pats vartoja grotas (didburė), stakselis (štagburė), rumpelis (vairalazdė). Apskritai toji jūrinė terminija yra dalykas rimtas ir ne kiekvieno galvai ar nosiai – sakykim, jeigu dabar man būtų liepta atskirti švertą nuo šterto ar topenantą nuo topinambo, iškelčiau rankas į viršų nedelsdamas.

Be kalbinių, sužinome ir kitokių buityje pravarčių dalykų – tarkim, paaiškėja, kad batraiščiai visose platumose ir ilgumose sumezgami rifo mazgu ir kad raišioti juos šoto, gelbėjimo ar karvės mazgais nebūtų tikslinga. Bet nemanau, kad buvo tikslinga aiškinti tokius žodžius kaip kontrabanda, navigacija, dreifas, jachta (pastarasis kažkodėl aiškinamas du kartus, p. 153 ir p. 246), kurie priklausytų bendrojo išsilavinimo minimumui. Kalbos klaidų kiekis galėjo būti kuklesnis. Ypač įkyrus netaisyklingas kažkas, kažkoks, kažkaip vartojimas: „O kažkam (= kai kam) kad tik skalbinius padžiaut", p. 63; „Kažkas (= kas nors) turi likti prie valties", p. 118; etc., etc.). Kiti riktai; Tampriai (= glaudžiai) supakuoti batonai (p. 67), Graikiški (= graikiniai) riešutai (p. 122), biblija (= Biblija), p. 200. Apskritai knygos redaktorė galėjo būti atidesnė.

Dar viena kita pastaba žvelgiant iš šono. Kai kurie sakiniai (su gremėzdiškais įterpiniais) taip ištįsę, kad jų pabaigoje jau neatsimeni pradžios („Bakalaurui tai priminė...", p. 62). Nemaža informacijos, kurią teks pasitikrinti enciklopedijose ir žinynuose (nors visos mokslinės-akademinės užmačios čia pat parodijuojamos). Stilius kai kada darosi manieringas, ir čia labiausiai kiša koją tai, ką pavadinčiau frazavimo pertekliumi („...visuotinės darbo prievolės vengimo nuodėmė buvo išpirkta pusryčių nevalgymo indulgencija bei pažadu ištaisyti pietus...", p. 219). Komišką efektą menkina ir kai kurie vis dėlto perdėm specifiniai buriavimo aprašymai (XXXIII skyrius). Taip ir lieki nesupratęs, kada reikia plaukti bakštagu, kada beidevindu, o kada leventiku, kada atleisti spinakerio giko topenantą, o už kiek kabeltovų suhalsuoti į kairiojo halso fordevindą.

Bet gana priekabiauti ir pamoks­lauti. Nes šis buriuojantis rašytojas ir pats žino, kad fordevindas (kursas, kai plaukiama pavėjui), „anaiptol nėra nei pats lengviausias, nei saugiausias" (p. 81). Gana žiūrėti į save ir pasaulį beviltiškai rimtai – o tai ir yra esminis „Vyriško torto recepto" pranešimas ir pasiūlymas, ta geroji profilaktinė naujiena, kurią norėtų nuslėpti visų šalių agelastai. Neišdegs jums, patentuoti nykūnai. To neleis padaryti laisvės dvasia alsuojanti jūra ir vėjas, kurie rašytojui nuo Baltijos teprimena, ką jis jau žino ir moka – niekad nenurimti ir marinisto savyje nemarinti bei... (žr. pavadinimą).