Martynas Pumputis. Eskalatorius į žemutinius poezijos aukštus

Visos šiame tekste aptariamos poezijos knygos sulaukė bent vienos recenzijos ar apžvalgos. Bėda, kad dauguma tų recenzijų ir apžvalgų analitinio pobūdžio: skaitytojas sužino, ką knygoje galima aptikti, jam ar jai paaiškinamos filosofinės potekstės, interpretuojama. Tačiau nėra vertinimo, lyg knygos (ne)gerumas būtų nesvarbus. Todėl kviečiu leistis šia apžvalga-eskalatoriumi į žemutinius poezijos aukštus atsisakius akių dūmimo apie filosofines idėjas, kolektyvinius archetipus, egzistencinius išgyvenimus ir pan.


Ramūnas Čičelis. „Siena“

Ramūno Čičelio eilėraščių rinkinys „Siena“ pristatomas kaip sakralios poezijos knyga. Tačiau ir autentiško sakralumo, ir poezijos joje nedaug. Vyrauja minimalistinis stilius, fragmentiškumas, asociatyvinė raiška. Eilutes sudaro vos vienas ar du žodžiai – net avangardistai retai taip persistengdavo. Netikiu, kad kiekviename žodyje atsiskleidžia ypatinga prasmė, kurios neliktų, jei eilutės būtų skaidomos kitaip. Todėl tokie eilėraščiai primena „Solo ansamblio“ dainos „Dansingas“ parodiją su šiokiu tokiu naratyvu. „Gud­rus / Kabliukas. Triukas. / Rulete. / Korta. / Bilietas / Į pragarą“ (p. 43); „Alus / Vydūnas / Iksas“ (p. 50). Tereikia įdainuoti pasitelkus monotonišką instrumentalą ir išleisti kaip riboto tiražo 7 colių singlą...

 

Ramūnas Čičelis. „Siena“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2022.
Ramūnas Čičelis. „Siena“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2022.

 

Apsivalydamas nuo kalbos balasto autorius apsivalo ir nuo poezijos. „Siena“ – daug iš skaitytojo reikalaujanti knyga, nes poeziją tenka kurti pačiam. Lipdyti reikšmes ant fragmentiškų griaučių. Toks sumanymas būtų vykęs, jei „Sienoje“ būtų tikro, gilaus sakralumo, leisiančio skaitytojui intymias tikėjimo patirtis sieti su tekstais. Deja. Nežinau, kas suklaidino Tomą Vyšniauską, tačiau jis recenzijoje „Atokiose stotyse“ (2022 12 14) teigė, kad „Siena“ – „knyga, pasižyminti skausmingu ir tuo pat metu subtiliu dialogu su Dievu“. Matyt, minimalizmas ir fragmentiškumas poetui-apžvalgininkui sukėlė subtilumo iliuziją, nes komunikacija su Dievu „Sienoje“ įkyriai bado akis. Sakralumo apraiškos prasideda įvardžio „tu“ rašymu iš didžiosios raidės, religiniais įvaizdžiais, o baigiasi garbinimu, banalybėmis apie kūrėjo gerumą, Gerąją Naujieną: „Aukščiausia Tavo mintis“ (p. 9); „Myliu // Tave, // Viešpatie!“ (p. 14); „Seniausias / Išminčius – / Tu“ (p. 46); „Tu – / Dangiška / Šypsena“ (p. 48). Oho, kokie subtilūs, filosofiški dialogai su Dievu! (Kvestionuoju ne autoriaus religingumą, o religingumo raišką kūriniuose.)

Tarp neįdomių, mažai pasakančių nusižeminimų, garbinimų, paviršutiniškai perteikto religingumo paskęsta keli įdomesni rinkinio aspektai. Yra vietų, kuriose galima įžvelgti tikėjimo reikšmę lyrinio subjekto gyvenime: „Tai įvyko vasarį. Išdaviau. / Beprotybė – balsai. / Klykiantys – anapus. / Ja sergantis Jis. Rankos, lendančios į vidurius. / Tamsa. // Tariamas nusilenkimas ir išsivadavimas. / Iš minties kalėjimo. / Ramybė“ (p. 7); „Vynas / Ant stalo. Pajusiu Tavo prisilietimą – / Atstumsiu / Dėl Tavęs“ (p. 60). Ir vidinį konfliktą dėl tikėjimo: „Kai apleidau // Tave“ (p. 17); „Netikiu / Tavim. / O raštas / Sako: / „Tikėk!“ (p. 29) Tačiau ir šioms eilutėms trūksta gylio. Tai konflikto fiksavimas, o ne analizė, galinti rezonuoti dievoieškos apimtam žmogui.

Kaip ir T. Vyšniauskas, „be abejonės šešėlio“ patvirtinsiu anotacijos teiginius. „Siena“ tikrai vientisa knyga – vientisai monotoniška. Tikrai sakrali – daug religinių įvaizdžių, bet mažai gilios religinės minties. Rinkinys nukenčia tiek dėl formos, tiek dėl turinio.


Nijolė Daujotytė. „Aiški linija“

Analogiška eilėraščių forma pakenkia ir Nijolės Daujotytės knygai „Aiški linija“. Joje eilučių skaidymas taip pat ne visai motyvuotas: „šaltam / bet saulėtam / balandžio / vėjy / šiūruoju / senąsias / mūsų kėdes“ (p. 51); „vakare / išsuka / varžtelius / ir išnyksta / tamsoj“ (p. 64). Dar gerai, kad prielinksniai ir jungtukai neperkeliami į atskiras eilutes. Juokauju, perkeliami: „jis nenorėtų / o ir negali // bet // kaip radom / taip palikim“ (p. 36–37); „dainomis / ir / pagrabais“ (p. 51). Tačiau, skirtingai nei R. Čičelio „Sienoje“, N. Daujotytės eilėraščių strofos – ne sakinių fragmentai, pavieniais žodžiais kuriamos asociacijos, o įprasti sakiniai. Todėl dar sunkiau paaiškinti tokį skaidymą. Pasikartosiu: netikiu, kad kiekviename žodyje atsiskleidžia ypatinga prasmė, kurios neliktų, jei eilutės būtų skaidomos kitaip. Galbūt tai iliuzija, kad pasakoma daugiau, nei norima pasakyti? Dirbtinis minimalizmas?

 

Nijolė Daujotytė. „Aiški linija“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2021.
Nijolė Daujotytė. „Aiški linija“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2021.

 

Laimei, eilėraščių istorijos užbaigtos, kai kurios – įdomios (eil. „Kaip mes sprendėm Dievo klausimą“, „Gėlių vaikas Česiukas“). Aiški mintis, nereikia pačiam jos susikurti. N. Daujotytės istorijos perteikiamos lakoniškai, nedaugžodžiaujant. Kai kurie tekstai primena socialiniuose tinkluose skelbiamą autorefleksinę poeziją. Įsivaizduoju vidutinio žinomumo instagramo vartotojas, kurioms pasidalijimas lengviau įkandama poezija ar dainų eilutėmis siejasi su asmenybės gyliu. Šios vartotojos galėtų prie keliamų nuotraukų pridėti užrašą: „pirmąkart / įsipilu į kavą pieno // ar tai reiškia / kad gyvenimui / pagaliau / leidžiu / būti / neaštriam / nerūgščiam / nesprangsiam / nedeginančiam?“ (p. 8) O soc. tink­lų istorijose paskelbti: „sutikti tavęs / nenoriu / bet noriu // širdis / kaip nemylimas / vaikas / eina sau / kur geidžia“ (p. 19). Arba susimąstyti, ar jų kraujas neužnuodytas (p. 28). Gražu, nuoširdu, suprantama, gan universalu, bet banaloka, nepaveiku, pilka, nepaisant spalvingų gamtos įvaizdžių.

N. Daujotytės linija aiški, tačiau neryški, neįsimintina. Trūksta aštrumo, ambicijos. Kaip ir R. Čičelio atveju, rašoma poezija yra gera autorei, tačiau ne tokia gera skaitytojams (-oms). Vis dėlto iš šioje apžvalgoje aptariamų knygų „Aiški linija“ yra geriausia.


Gintaras Bleizgys. „Procesija“

Gintaro Bleizgio knyga visai kitokia nei jau aptartų autorių. Daugžodžiauti jis mėgo, mėgsta ir, spėju, mėgs. 128 puslapių redaktoriaus (-ės) nepaliestas eilėraščių rinkinys išbando ištvermę – vos įveikiau šią procesiją. Daugžodžiavimo temų laukas – gamtos vaizdai, gyvenimo įvykiai. Ar yra nutikimas, iš kurio G. Bleizgys nebandytų sukurti eilėraščio?

Pamenu, kai „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ išgirdau autorių skaitant eilutes „vėjas draiko gelsvus tavo plaukus // (...) // tavo džinsai aštriai / įsispraudę į tavo putę“ (p. 46), iškart supratau, kad privalau šią ir visas kitas knygoje esančias nesąmones perskaityti. Prastų pavyzdžių ieškoti nereikėjo. Pačiame pirmame eilėraštyje – nuobodžios asmeninės istorijos. Jos skatina kelti nuvalkiotus egzistencinius klausimus („kiek formų turi gyvybė?“, „kas aš esu?“) arba tokius, į kuriuos atsakymus poetas galėjo tiesiog pagūglinti („kas lemia cheminių elementų konsteliacijas? / kodėl rožynams reikalingas arklių mėšlas?“, p. 7). Akis vartyti skatina dirbtinė išmintis: „net jeigu girdėtum kaip šuo / vis tiek / būtum kurčias“ (p. 16). O apie beprasmiškai ištęstą istoriją „tiksi senelės laikrodis“ net kalbėti nesinori: „bandžiau jam paaiškint / kad mes visi / visą gyvenimą su kaukėmis / o dabar yra galimybė / apsimesti kad kaukės / nenešioji // (...) // jis norėjo / uždėti man antrankius // tada mečiau kozirį: / kad aš pirmas jį surakinsiu / įkalinsiu / nesusprogdinamoj eilėraščio cypėje“ (p. 71–72). Ach, tos banalybės, ach, tos poe­zijos klišės...

 

Gintaras Bleizgys. „Procesija“. Dailininkė Augustina Gruzdytė. – V.: „Slinktys“, 2022.
Gintaras Bleizgys. „Procesija“. Dailininkė Augustina Gruzdytė. – V.: „Slinktys“, 2022.

 

Suprantu, kodėl G. Bleizgys nenorėjo redaktoriaus. Man irgi būtų nemalonu klausytis siūlymų iš rinkinio mesti ištisus eilėraščius ar bent jų dalis. Ateityje patariu išmesti eilėraščius ir jų dalis, 60 puslapių rinkiniui – pats tas.

Savo santykį su poezija autorius atskleidžia pats: „bet keistas yra mano džiaugsmas / kurs varsto mane ir verčia / dėlioti šį rašinį“ (p. 12); „anksčiau mokėjau rašyti eilėraščius / paskui išsisėmiau – ruduo / mane pagraužė nenoriu / tylėt“ (p. 37). Ar tik neužsimenama apie grafomaniją? Neringa Butnoriūtė „Procesijai“ skirtą recenziją pavadino „Apie vandenį, verčiamą poezijos vynu“. Jei G. Bleizgio rinkinyje vanduo vynu ir virsta, tai nealkoholiniu. Bet vis tiek sukeliančiu pagirias.


Martynas Pumputis – literatūros kritikas.