Literatūra, bandydama atskleisti moralės sąrangą, imasi ne tiktai gėrio. Kliaudos skrodimas – pradedant Friedricho Schillerio plėšikų vadeiva, baigiant Roberto Musilio prostitutės žudiku.

Anastasia Meraki nuotrauka iš „Unsplash“

 

Kasdienėje vartosenoje sąvokos „moralė“ ir „etika“ dažniausiai glaudžiai siejamos. Joms būdinga vertinimo, gėrio ir blogio skirties aspektas, tad neretai joms priskiriama arba iš jų tikimasi tam tikro aiškumo. Bet, be abstraktaus skirstymo, moralės saistymo su sprendimu, etikos – su svarstymu, kaip susivokti, kad šitai yra gera (Annemarie Pieper), galima rasti ir gyvenimiškesnį būdą: per žmogiškąją patirtį atskleisti – arba dramatizuoti – „gėrio“ ir „blogio“ sąsają. Tad galima kalbėti apie „literatūros etiką“.

Vienas įtaigiausių ir taikliausių išmėginimų, kaip sparčiai išskysta tariamai aiški „gėrio“ ir „blogio“ skirtis, pateikiamas nebaigtame Gottholdo Lessingo pasakojime apie Faustą. Vienoje išlikusių scenų Faustas vaizduojamas su septyniomis dvasiomis, kitaip sakant, velniais, kurie, panūdę jam tarnauti, paeiliui prisistato. Visos tos dvasios, išskyrus kalbėjusią paskiausiai, atskalūno neįtikina. O anoji, taip sparčiai „nuo gėrio pereinanti prie blogio“, Faustą sužavi: „O tu velnias! Nuo gėrio šitaip sparčiai pereiti prie blogio! – Taip, greitas jis, greitesnis už visus kitus!“ G. Lessingo Faustas, kitaip nei įprastiniai Faustai, laikytinas pirmeiviu, perpratusiu, kad visa, kas savaime suprantama, yra abejotina.

Literatūra yra tokių staigių persivertimų į priešingybę seismografas, ji kaskart vis pateikia mums tokių scenų, kurios verčia suabejoti gėrio ir blogio moraline sąranga ar net ką priešinga išryškina. Tam pasitelkiami ne tokie asmenys, kuriuos galėtum pavadint „gerais“ ar moraliais, o kaip tik tokie, kurie elgiasi neabejotinai amoraliai. Tačiau visuomenės niekinamo ir baudžiamo jų elgesio literatūra tiesiogiai nesmerkia. Negana to, jų įvykdyti nusikaltimai, taigi amoralūs poelgiai, pateikiami kaip patirtis, suardanti gėrio ir blogio moralines sąslūgas. „Geri jausmai kuria prastą literatūrą“, – šią André Gide’o citatą pateikia sociologas Pierre’as Bourdieu.

 

F. Schillerio kuriamas plėšikų vadeivos Kristiano Volfo paveikslas

 

Friedrichą Schillerį visada domino kriminaliniai įvykiai, visose jo dramose yra pasikėsinimų; jis buvo uolus pitavalo (baudžiamųjų bylų rinkinio – vert. past.) skaitytojas. Apsakymą „Praradęs garbę nusikaltėlis“ rašytojas kūrė perteikdamas psichologijos subtilybes, kaip pasakotojas, kuriam šioje neva „tikroje istorijoje“ rūpi „išskrosti kliaudą“:  F. Schilleris čia pasirodo kaip mediciną išmanantis autorius, pirmoje anonimiškai publikuotoje šio pasakojimo redakcijoje jis kalba apie tai, kad svarbiausių gydymo būdų medicina pasisėmė prie „ligonių ir mirštančiųjų guolių“. „Dvasiniai mokymai, moralė, – rašo jis įvade. – Įstatymų lėmėjams derėtų sekti tuo pavyzdžiu ir šitaip iš kalėjimų, teismo rūmų ir nusikaltimų aprašų – kliaudos preparavimo pranešimų – semtis patirties.“

Paskui eina pasakojimas apie Kristianą Volfą, kuris, išstumtas savo aplinkos, nueina klystkeliais, nužudo varžovą, tampa plėšikų gaujos vadeiva ir galiausiai, pakliuvęs į teisingumo spąstus, suvokia, kad bus teisiamas. F. Schillerio pasakojimas itin vingrus, – kad skaitytojas (tikėtina) pernelyg skubotai nepasmerktų šio veikėjo moraliai. Jo pasakojimo slinktį būtų galima pavadinti „etiška“: apie nusikaltėlį rašytojas pirma pasakoja kaip psichologijos vingrybių žinovas, tada jam pačiam leidžia išpasakoti tai, kas jo istorijoje svarbu, o pabaigoje pateikia dialogą, per kurį tas žmogus, policijos sučiuptas, prisipažįsta, kas esąs, ir susitaiko su būsimu nuosprendžiu. F. Schilleris pasakoja dramatiškai stiprindamas įtampą, nėmaž neabejodamas, kad nusikalstamumą paskatino visuomenės sąranga.

 

Voiceko istorija G. Büchnerio požiūriu

 

Georgo Büchnerio „Voiceke“ irgi ryškūs teisiniai ir medicininiai aspektai, kuriais vadovaujantis psichopatiškas mylimosios žudikas spraudžiamas į esamos sistemos kontekstą. Tačiau G. Büchnerio dramoje ne tik apgailima sugniuždyta būtybė, bet ir išreiškiamas priešiškumas jį trempiančiųjų abejotinai moralei. Sugniuždytas kareivis Voicekas teisinasi kapitonui ir gydytojui dėl to, kad su mylimąja Marija susilaukė nesantuokinio vaiko, o į kaltinimą, kad neturįs jokios moralės, jis atsikerta gyvu, miesčionišką moralę pranokstančiu krikščionybės paliudijimu: „Gerasis Dievas žemės kirmio nepasmerks dėl to, kad kuriant jį nebuvo tarta „amen“.“

Proto pairimo ir pavyduliavimo neištikimajai Marijai kankinamą Voiceką teisės ir medicinos šulai nužemina iki bandomojo padaro, kuris tam, kad gautų pinigų, įsitraukia į gydytojo eksperimentą – valgo vien žirnius. Vos išlemenamas jo „mes vargšai žmonės“ – tai prieštara paikam kapitonui, pretenzingai mestelėjusiam tuščią frazę apie moralę: „Moralė – kai esi moralus, tai supranti.“

Kad čia išryškėja žmogaus menkumas, pažeidžiamumas, amoralus jo elgesys praradus viltį ir kad tai yra jį gniuždanti dilema, kuri atskleidžia moralės bejėgystę ir nulemia etinį nuokrypį, akivaizdžiausiai paliudija 1925 m. Albano Bergo operos „Vocekas“ orkestro intarpas žudiko epiloge. Tai, pasak kompozitoriaus, „tarsi kreipimasis į žmonijai atstovaujančią publiką“.

 

R. Musilio veikėjui įprastiniai kriterijai netaikomi

 

Šiuo požiūriu A. Bergas pasiekia tokią moralės bei etikos sampratą, kokia būdinga ir Robertui Musiliui, ir Ludwigui Wittgensteinui. Pastarasis kalba apie tai, kad „etika neturi išraiškos“, o jo tautietis R. Musilis tvirtina, kad „etika“, kitaip nei moralė, paliudija esanti nieko verta. Rašytojas kuo griežčiausiai, mažumą sekdamas Friedrichu Nietzsche, teigia, kad dilema yra kas kita, ir, samprotaudamas apie „moralės moralumą“, konstatuoja jos bejėgystę, jos savivalę.

Medžiagos tam teikia jau F. Schillerio ir G. Büchnerio nusikaltėlių istorijos. O didis romanas „Žmogus be savybių“ R. Musiliui tampa išbandymų lauku atskleidžiant moralumo sąrangą. Nes psichiškai nesveikam prostitutės žudikui Kristianui Mosbrugeriui nei teisės, nei medicinos kriterijai netaikomi, šiurpus 1913-aisiais jo įvykdytas nusikaltimas, nors sujudina žiniasklaidą ir visuomenę, vis dėlto pirmiausia liudija moralinių sprendimų abejotinumą.

R. Musilis, kaip ir F. Schilleris ar G. Büchneris, perteikia savo laiko kriminalinį įvykį: dailidė Christianas Voigtas iš Aukštutinės Frankonijos 1910-ųjų rugpjūtį Vienos Prateryje  nužudo jam pasipainiojusią prostitutę. R. Musilis rėmėsi spaudos pranešimais, bet tekste akivaizdžios sąsajos su G. Büchnerio „Voiceku“. Negana to, ir vardas, kurį iš pradžių norėjo pakeisti, ir nekalta sutrikusi išraiška priartina žudiką prie Kristaus, nesgi jo veide, regis, įrėžti „Dievo vaiko bruožai“.

Amoralaus žudiko paveikslą siedamas su religiniu provaizdžiu R. Musilis sukuria didžiulę įtampą, ir tai yra sprogmuo, detonuojantis sistemos analizę: nei teisės, nei ligos kriterijai Mosbrugerio poelgio nepaaiškina. 1936-aisiais parašytame skyriuje „Apsilankymas beprotnamyje“ per pašnekesį su gydytojais paaiškėja, kad niekas negali žmogaus apkaltinti: „Mes, gydytojai, negalime, nes kaltė, pakaltinamumas ir panašios sąvokos yra ne medicinos srities, teisėjai irgi negali, nes nežinodami svarbiausių kūno ir sielos sąveikų nėra pajėgūs to nuspręsti. Tik religija aiškiai reikalauja asmeninės atsakomybės Dievui už kiekvieną nuodėmę, tad tokie klausimai galiausiai nusėda religiniuose įsitikinimuose.“

 

Apsisprendimas kilti į raganų medžioklės aukštumas

 

Nors Mosbrugeris savo prielankumo „Dievo, o ne psichiatrijos forumui“ ir neišsako, romane vis dėlto išlieka prieštara, nes autoriui artimas veikėjas, svarstydamas apie „šventąjį kelią, klausia, ar juo net automobiliu važiuot galėtum“, – taigi vertina jį tarsi vidury baltos dienos ištinkančią mistiką, kuriai priskirtinas ir šiuolaikinis gamtos mokslas. Ulrichas, kaip teigia pasakotojas, „be jokios abejonės, tikintis žmogus, kuris taigi niekuo netiki“. Su seserimi uoliai svarstydamas apie moralę ir nusikaltimą, jis suvokia, kad pati moralė nėra morali.

Tad Mosbrugerio atveju iškyla dilema: ar šiuo atveju svarbu pseudomoralinis žmonių geranoriškumas siekiant „apsaugoti pabaisą“, ar „gebėjimas atsisakyti apsisprendimo kilti į raganų medžioklės aukštumas“. Moralės nepakankamumas paskatina etinę refleksiją, kuri, kaip liudija F. Schilleris, G. Büchneris ir R. Musilis, pažadina literatūros etiką.

 

Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė

Publikuota 2026 m. liepos 5 d.