Traukiniai – tokia atskira valstybė. Galėčiau kirsti lažybų, kad einant per vagonus įmanoma atrasti ir peržengti slenkstį, skiriantį vieną traukinį nuo kito, vieną kryptį nuo kitos. Kryptis net nėra pagrindinis jų bruožas. Atvirkščiai – žmonės čia bekrypčiai, jie leidžia sau nebūti nei A nei B, nei Kaune nei Vilniuje, jie pamiršta, kas parašyta jų bilietuose, ir ima gyventi visai atskirą gyvenimą.

Knygos irgi traukiniai.
Knygos irgi žmonės.
Knygos irgi upės.

Eugenijus Ališanka. „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

Dundu traukinuku rytų link, o šalimais sėdi amžinai dvidešimties ir amžinai ilgaplaukis Eugenijus Ališanka, išsiruošęs į „Didįjį tranzą“, irgi amžiną. Jeigu jums netyčia dvidešimt (pagal tikrą ar suklastotą pasą, biografiją, bibliografiją ar sapnininką) – jumis dėta šią esė skaityčiau itin atsargiai. Rizikuojate įsėsti į pirmą pasitaikiusį traukinį („zuikiu“!) ar susistabdyti pirmą pakeleivingą mašiną ir išdumti balažin kur. Jums dvidešimt, ir su tuo reikia skaitytis.
O Ališanka esė rašo kaip ir poeziją – kilometriniais sakiniais, besidriekiančiais į tolius saulės link, tokiais eičiau ir eičiau stebėdama, kaip kinta šviesa, ir pamažu suprasdama, kad šis kelias, lygiai kaip ir senieji piligrimų takai, veda per energetiškai intensyvius erdvės ir laiko taškus, gyvenimo audinio sutankėjimus. Tokius erdvėlaikio žaidimus rašytojas pagauna, rodos, intuityviai, tai tiesiog jo kalbėjimo stilius, klydinėjantis tarp realybės ir jos variacijų (taip atsiranda ir „Jeigu...“!). Traukinio bildėjimas, pralekiančios medžių vertikalės, lango kvadratas ir horizonto linija, kaip ir rašytojo kalba, kuria pasakojimą ir dėl sakinio ritmikos, kartais aiškios ir beveik poetinės, kartais pereinančios į vos juntamą vibraciją, knyga neištyžta į laiko, įvykių, prisiminimų, žmonių ir vietų košę (jeigu manote, kad ištyžta, manykitės sau į sveikatą, bet aš tam nė už ką nepritarsiu! Visos paauglystės meilės truputį idealizuojamos).
Tuo tarpu autorius tik įtariai dėbteli į savo paties tekstą ir, išsiduodamas, kad nebe amžinai ir nebe dvidešimt, suabejoja: „Kaip galima papasakoti visą gyvenimą, kad ir didžiojo tranzo mėnesį, kai Joyce'ui sunkiai sekėsi susitvarkyti ir su viena diena?“ (p. 58). Apie savo darbo bergždumą kalbėti pamėgę rašytojai patys supranta, kad negali taip užsižaisti, tad ir E. Ališanka gana greitai iš akligatvio pasitraukia išmoningu taktiniu manevru: literatūros uždavinys – „išpasakoti ką nors tam, kad liktų tik nepapasakojami dalykai“ (p. 58). Tad rašeivos tuokart gali lengviau atsikvėpti.
O man nusišvilpt, man dvidešimt ir tai dar per mažai, kad kvaršinčiau galvą gyvenimo ir literatūros prasmių paieškomis. Tik neįmanoma nepastebėti, kad šalia kelio horizontalės autoriaus tekstuose atsiranda dar vienas matmuo – gylis, arba kitaip – kalnai. E. Ališanka sakosi kalnus įsimylėjęs nuo jaunystės. Man irgi patinka Jūsų kalnai, p. Eugenijau. Nes retkarčiais esė yra kaip kalnai, o gal greičiau – kaip pasivaikščiojimas tarpekliais ir priekalnėm; čia prityla sakinio ritmas, įvykių grandinė nutrūksta, tik skamba avių varpeliai; Jūs susimąstote, o ir aš susimąstau, užsižiūriu į erdvę, o ir Jūs užsižiūrite: į begalinių erdvių amžinąją tylą, percituojant Pascalį (p. 166). Na gerai, gerai, žinau, kad tas laiškas ne man, bet juk truputį ir man?... Čia viskas truputį ir man: naktimis senu troleibusu keliauju Dzeržinskio prospektu, ir man čia truputį namai, skaitau knygą ir linguoju pritardama, kad bergždžia, o tame lingavime ir mano namai, net žiūrėdama į tą pačią mergaitę-meškiuką, galvoju apie šokantį jos šešėlį, ir kad kitame gyvenime būtinai būsiu toks pats „gašlus pagyvenęs poetas“ (p. 191). Kol kas esu labiau mergaitė, man labiau dvidešimt ir labiau Jus skaitau, Eugenijau Ališanka, o tai irgi visai neblogai, gal net geriau, nei apie Jus rašyti.

Ota Pavel. „Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis“. Iš čekų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. – Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

„Ten rašo apie upę ir upėtakius, ir karšius, ir karpius, apie tai kaip prisilesusios žuvys ima patenkintos kriuksėti lyg paršeliai, kaip berniukai išmoksta žvejoti iš savo tėvelių, o pastarieji iki senatvės mėgina prigriebti savo gyvenimo žuvį ir vieną dieną ji užkimba, bet vadinasi pumprdentlich, t. y. elegantiška dama, įmynusi į krūvelę“, – taip vieną vakarą prieš užmigdama kalbėjau savo žmogui apie žvejybą ir knygas, o knygai – tai puikus įvertinimas, taip ji teka tolyn lyg upė ir galiausiai, kai jos pavadinimo niekas nebeprisimena ir nebežino, kuri istorija nutiko kaimynui Jonui, o kurią Jonas skaitė, ji įsilieja į vandenyną.
Iš dviejų dalių sudėtas lietuviškas knygos pavadinimas (iš tiesų tai ir yra dvi atskiros knygos) niekaip nelindo atmintin, tad kalbėdama apie šią knygą vis sakydavau: „Nu, to žydo knyga apie žuvis“ – štai kokia aš negraži ir nemandagi. Kur kas korektiškiau būtų sakyti: žydų kilmės čekų rašytojo knyga. Bet vyrukas turi kuo puikiausią humoro jausmą, tobulai derantį su beveik neužčiuopiamu, bet viską smelkiančiu liūdesiu. Šioje knygoje tokių tonacinės nuotaikos povandeninių srovių daugybė, bet ant dugno – ne liūdesys, o tikėjimas, šviesa, kurioje blykčioja sidabriniai žuvų pelekai. Ir pokštų apie žydus daug, pavyzdžiui, apie tėvelį, kuris žiūrėjo į žvaigždes, vieną jų, kiek kitokią, buvo įsikišęs į kišenę ir mąstė: „Koks painus ir niekam tikęs šis pasaulis: dar neseniai važiavo šiuo keliu kaip ponas amerikietišku biuiku, o dabar velkasi išklerusiu dviračiu palei skardį tarsi koks nuskuręs žydelis“ (p. 49). Norėtųsi sakyti, kad panašu į R. Benigni’o režisuotą filmą „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bella“), tik labiau gyvenimiška, bet susilaikau, nes jei gyvenimas iš tiesų gražus, tai ką tuomet reiškia „labiau gyvenimiška“?
„Mamytei, kuriai už vyrą teko mano tėvelis“ – dedikacija, galinti būti ir trumpa knygos reziumė. Ota Pavelas atvirai ir naiviai, berniukiškai prisipažįsta, kad tiesiog mėgino paaiškinti, kodėl žvejyba buvo gražiausia, ką matęs gyvenime. O su vienu kolega tekindami šią upę, t. y. knygą, atminties vagomis, prisiminėme epizodą, kai išprotėjęs autorius/pasakotojas (autobiografinių knygų klaustukas) manė, kad padegti tvartą gyvybiškai svarbu, tik prieš tai reikia išgelbėti karves: matote, koks geras žmogus tas Ota Pavelas ir koks gražus – ir rašantis, ir išprotėjęs.
Nežinau, kaip atskirti gerą vertimą nuo prasto, kai originalo neskaitai, o knyga per gera, kad pastebėtum smulkiausius sintaksės niuansus. Rizikuoju tai sakydama, bet vertimas (o vertė Vytautas Dekšnys) turbūt labai neblogas, nes, jei ne nuolat minimi žydai ir čekai, būčiau pamanius, kad skaitau kokį neįtikėtinai laimingą lietuvį žveją: toks natūraliai lietuviškas pasirodė pasakotojo kalbėjimas.
Jeigu užtiktumėt šią knygą knygyne, ramiai galite perskaityti bet kurį skyrių iš bet kurios dalies – jie visi beveik kaip atskiros, savarankiškos istorijos. Jei neturėtumėte laiko, žvilgtelėkite į mažą portretuką, iš kurio jums šypso Ota: tokia ir jo knyga, šypsanti. O jei dar neapsisprendžiate, štai jums: „Unguriai bus tarsi geriausių čekų poetų eilėraščiai. Juose įsikūnys jūra, mėnesiena, upė, mirtis ir neapykantos pritvinkusi saulė. Juose glūdės prabangios puotos drumstomis naktimis, pasninko ir nesibaigiančių kelionių alkis“ (p. 240).

Witold Gombrowicz. „Apsėstieji“. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Tiesiai šviesiai pirmu sakiniu išrėšiu tai, kam vėliau gal pritrūktų drąsos: gera knyga, sumauta pabaiga.
Tai pasakius, likusį laiką leisiu Gombrowiczių girdama. Pirmasis gyrius už tai, kaip meistriškai kuriami charakteriai, kokie jie nuoseklūs, išbaigti, – jauti net mažiausius pokyčius personažų sielose, net nežinai kaip jauti, bet – stebukle! –­ jauti. Visai ne Gombrowiczių kaltindama, o tiesiog iš apmaudo pridursiu, kad jo personažus perprasti lengviau nei save. Jų pasirinkimas ir nuotaikos visada turi priežastį, net jei toji priežastis –­ sumišimas, nežinojimas ar mistiška nežemiškų jėgų įtaka. Sakyčiau, labai puikus romanisto gebėjimas padeda išlaikyti tvirtą gana ilgo romano stuburą, o juk šis romanas didele dalimi ir remiasi vidiniais charakterių pokyčiais, kurie materializuojasi į tam tikrus elgesio, santykių, nujaučiamos lemties pokyčius. Tik numanau, kad už šio charakterių genijaus slepiasi kuklus moralistas, retkarčiais neištveriantis ir pagrasinantis pirštu: matai, matai, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi! Ką pasėjai, tą ir pjausi! Norėjai būt karve, tai duok dabar pieno!
Antrasis gyrius už tai, kaip nuosekliai, sutelktai einama į svarbiausią romano motyvą, nepamirštant tvarkingai suslapstyti visų pagalbinių siūlelių ir kartais prablaškant skaitytoją kokia puošmena ar tiesiog pačiu laiku peršokant nuo vienos gijos prie kitos – ir nepabosta, ir gali justi kylančią įtampą. Į tą patį svarbiausią motyvą nurodo ir pavadinimas: apsėdime ir slypi visa dviprasmybė, visas romano sudėtingumas.
Tad trečiasis gyrius už tai, kaip svarbiausias motyvas komplikuojamas, apverčiamas: mistiškas, piktųjų dvasių lemtas apsėdimas čia tampa apsėdimu savimi ir dviejų personažų neįtikėtinas panašumas juodu veikia kaip veidrodis, dauginantis juos pačius ir jų demonus. Kiti personažai jaučia beveik tokį patį efektą pagyvenę pilyje, kur vienatvė ir atskirtis veikia kaip katalizatorius.
Ketvirto gyriaus nebus, nes labai mikliai priėjome prie pabaigos (nebedrąsu jau sakyti, kaip ją pavadinau...). O kodėl ji tokia? Todėl, kad viską išaiškina ir išnarplioja taip lengvai, kad neįtikina, nors tu ką! Tiek vargta, tiek mistikos, tiek gąsdinimų, o čia – paprasta psichologija?! Ir dar viską viens du reziumuojanti: „Žmogus pats yra savo likimo kalvis. Lemia charakteris, suvokimas, tikėjimas, o ne akli ir tamsūs fluidai“ (p. 377). Štai, štai, juk sakiau – moralistas! Ir dar šitaip, pačiam gale...
Visa laimė, kad lengvas, neįkyrus moralizavimas ir psichologizavimas nėra objektyviai blogi dalykai, kažkam jie, numanau, patiks. O tai gal ir būtų ketvirtasis gyrius – nes vis dėlto ši knyga yra gerai parašytas, tradicinės formos romanas, o tai, kas nepatinka, greičiausiai nepatinka tik tau vienam.