Ruth Hogan. „Pamestų daiktų saugotojas“

Debiutinį Ruth Hogan romaną „Pamestų daiktų saugotojas“ tiksliausiai nusako epitetas „literatūrinis limonadas“ – šią frazę ištaria vienas veikėjas, apibūdindamas optimistinius ir lengvo turinio pasakojimus. Literatūrinio R. Hogan limonado receptas primityvus: gana stereotipiškos meilės istorijos atskiedžiamos lašeliu mistikos – taip pretenduojama į maginio realizmo paradigmą. Vis dėlto neapsiverčia liežuvis teigti, kad romanas yra geras maginio realizmo pavyzdys – antgamtinės būtybės atsiradimas veikiau kelia šypsnį, nei įsuka į maginį verpetą. Mistinė linija turėjo praturtinti prėską pasakojimą, tačiau jį dar labiau subanalino ir pavertė literatūriniu kiču.

Romane išsiskleidžia kelios plotmės: rašytojo Antonio Perdiu, kolekcionuojančio pamestus žmonių daiktus, meilės ir praradimo istorija susipina su jo pagalbininkės Loros, bandančios iš naujo kurti gyvenimą po skyrybų, linija. Kita siužetinė gija nusidriekia per knygų leidėjo Čarlzo Bramvelo Broklio ir jo darbuotojos Eunikės platoniškos meilės istoriją. Ši istorija išplėtota dar silpniau už pirmąją, veikėjai primena konstruktus, o ne psichologinius individus, todėl jų, kaip ir daugelio kitų romano personažų, vidinės motyvacijos ir veiksmai itin nuspėjami. Kita vertus, nuspėjamas visas knygos siužetas, todėl įpusėjęs skaityti pradedi įtarti, kokia bus pabaiga – naratyvas konstruojamas pagal laimingai pasibaigsiančios pasakos modelį.

Ruth Hogan. „Pamestų daiktų saugotojas“. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartienienė. – V.: BALTO leidybos namai, 2018.

Pagrindinės temos – atmintis, ištikimybė, kūryba. Centrinė romano figūra – rašytojas Antonis – pameta mirusios sužadėtinės Terezos jam dovanotą medalioną, todėl po kurio laiko pradeda rinkti ir kolekcio­nuoti žmonių pamestus daiktus tikėdamasis, kad vieną dieną atras, kam šie priklausė. Formuluojama idėja, kad inspiruoja kurti ne vidiniai resursai, bet išorinis pasaulis – Antonį rašyti įkvepia rasti daiktai, o Laurą sugrįžti prie rašymo įkvepia Antonio istorija. Iš nuspėjamų veikėjų kiek išsiskiria personažė Porcija, kurią galima interpretuoti kaip groteskišką originaliosios literatūros išsisėmimo idėjos įsikūnijimą, – moteris leidėjams pateikia rankraščius, kuriuose komiškai perrašyti klasikiniai literatūriniai siužetai.

Vertingiausi romano aspektai – pagauli kalba ir itin nuspėjamo siužeto kontekste netikėti palyginimai: „Nerimas ir abejonės, kuriuos dienos darbai laikė atokiai, nakties prieblandoje pritykindavo iš naujo, kapnodami jos patogaus gyvenimo sruogas kaip kandys kašmyro megztinį“ (p. 30). Ko gero, neblogą romano kalbą galima laikyti šiokia tokia kompensacija už sugaištą laiką, skaitant banalią, limonadinę pasakaitę.

Lina Ever. „Neišryškinta juostelė“

Linos Ever romanas „Neišryškinta juostelė“, kurį, kaip ir „Pamestų daiktų saugotoją“, reikėtų dėti į tą pačią popromanų lentyną, siūlo daug kokybiškesnį literatūrinį limonadą su aromatingu poskoniu. L. Ever kūrybos recepcija menka, todėl dera akcentuoti, kad „Neišryškinta juostelė“ yra jau ketvirtasis romanas, taigi autorės vardas prozos lauke nėra naujas. Recepcijos nebuvimo faktas rodo, kad lietuvių kritikos lauke populiarioji literatūra vis dar marginalizuojama, apie ją kalbama vangokai, nėra išsamesnių publikacijų. Tačiau „Neišryškintą juostelę“ apžvelgti verta: knygos stiprybės – pagavus siužetas, nelėkšti veikėjų paveikslai ir išlaikoma intriga, todėl šį popromaną vertinu teigiamai.

Lina Ever. „Neišryškinta juostelė“. – V.: „Tyto alba“, 2018.

Pradėta skaityti knyga primena eilinį romaną apie santuokos krizę ir moters bandymą iš jos išsivaduoti, tačiau atsiradus pagrindinės veikėjos Dalios tėvo – Antano – linijai tampa aišku, kad kūrinys aprėpia gerokai daugiau. Romaną galima skaityti kaip praeities restauravimo istoriją: į komą nugrimzdus Antanui, jo namuose dukra randa daugybę negatyvų, slepiančių kitą, nežinomą tėvo gyvenimo pusę, kurią ji ketina išsiaiškinti. Varomoji spartaus siužeto jėga susijusi su atrandamomis paslaptimis. Veiksmui įsibėgėjant mažėja nežinomųjų, pildosi Antano gyvenimo kontūrai, centre atsiranda mįslinga mylimoji Maja, įsukusi jį į obsesinės meilės verpetą. Nors tėvo linija intriguoja ir įtraukia skaitytoją į praeities dėlionę, paraleliai plėtojama pačios Dalios meilės su graiku Kristu istorija atsiduoda pigaus kurortinio romano tvaiku. Klišių gausą sustiprina ne tik neįtikėtinai banalūs jųdviejų dialogai, bet ir Dalios pasaulėžiūros dominantės – vyras stereotipiškai suvokiamas kaip būtina užuovėja: „Nenorėjo jo mylėti, nenorėjo ir prarasti. Norėjo jį turėti šalia, kaip patogų fotelį, kuris visada priima į savo glėbį. Kaip šuniuką, kuris visada vizgina uodegą. Norėjo, kad jis stovėtų šalia kaip uola nieko iš jos nereikalaudamas“ (p. 227). Negailestingai šabloniška Dalios ir Kristo istorija demonstruoja, kad romanas neišnaudojo galimo potencialo.

Kita kūrinio problema laikyčiau gana nenatūralias, tarsi muilo operų schemos kartojamas situacijas. Ironiška, tačiau fiktyvumas punktyriškai pažymimas net metalygmens perspektyvoje – veikėjai ne kartą jaučiasi pakliuvę į banalaus filmo rėmus: „Kažkodėl jaučiuosi kaip holivudinėje romantinėje komedijoje, kuri artėja prie finalo“ (p. 328); „Melodramos kažkokios! Jaučiausi kaip žodžius pamiršęs muilo operos aktorius“ (p. 363). Iš šių rėmų išsiveržia tik toksiškos meilės modusus atverianti Antano ir Majos istorija – netikėtą ir stiprią jos atomazgą laikau geriausia knygos vieta. L. Ever geba generuoti paveikų naratyvą, nors romanas pernelyg ištęstas, o pabaiga nusaldinta. Tačiau populiariosios lietuvių literatūros kontekste (Irenos Buivydaitės, Elenos de Strozzi ir kiti panašūs atvejai) „Neišryškinta juostelė“ gravituoja daug kokybiškesnio popromano link.

Tommi Kinnunen. „Šviesa tavo akyse“

Tommi’o Kinnuneno „Šviesa tavo akyse“ yra tarsi debiutinio, į lietuvių kalbą išversto romano „Namas kryžkelėje“ tęsinys: po didinamuoju stiklu abiejose knygose atsidūrė Lioutiovaros šeima, skiriasi tik tematiniai aspektai ir fokusuotė – naujojoje knygoje centriniais veikėjais tampa Helena ir jos sūnėnas Tuomas. Be to, autorius išlaiko minimalistinį stilių, kurio pagrindinis bruožas – minties tikslumas ir skaidrumas vartojant kuo mažiau žodžių. Tekstas itin išgrynintas, nėra patoso ar perdėtos patetikos. Puikiai susitvarkoma su kulminaciniais epizodais: nors dramatizmas sąmoningai mažinamas, emocinis krūvis išryškėja protagonistų vidujybėse.

Mano galva, romano įdomumą pirmiausia atskleidžia struktūra: pasakojimas kaleidoskopiškas, nenuosek­lus, suaustas iš nutylėjimų, todėl skaitytojas įpareigojamas iš fragmentų sudėlioti visumos vaizdą – sulipdyti aiškų šeimos paveikslą. Idėjinis „Šviesa tavo akyse“ branduolys susijęs su kitoniškumu, kuris, prisiminus pirmąjį romaną „Namas kryžkelėje“, regis, įrašytas į Lioutiovaros šeimos DNR. Helena akla, o Tuomas – homoseksualus, todėl abiem nesvetima marginalizacija, jie priversti susidurti su visuomenės normų generuojamais iššūkiais. Ir Helenos, ir Tuomo linijos veda į išsilaisvinimo ir individualumo magistrales, kurias veikėjai tikisi pasiekti. Helenos istorijoje puikiai išryškinta fizinio ir dvasinio regėjimo dichotomija: fiziškai akla moteris puikiai regi pojūčiais (itin paveikūs epizodai, kuriuose aprašoma, kaip dar maža Helena išgyvena ją supančią šeimos aplinką). Tuomo dramos epicentras – vidinė kova tarp geismo ir noro pritapti, neatskleisti tikrosios tapatybės, maskuoti ją: „Jis pats jau išmoko meluoti šeimai, ko nors paklaustas, nuomotis pašto dėžutę tuo metu, kai gyvena su draugu, įsivesti dvi telefono linijas, kad kiekvienas atsilieptų tik savo telefonu. Jis susikūręs pavyzdinį gyvenimą“ (p. 231). Tuomo išbandymo atomazga – susitaikymas su savo lytine orientacija nuplėšiant susikurtas kaukes.

Tommi Kinnunen. „Šviesa tavo akyse“. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – V.: „Alma littera“, 2018. Lina Ever. „Neišryškinta juostelė“. – V.: „Tyto alba“, 2018.

Itin svarbi veikėjų priklausymo bendruomenės grupei ašis. Šeima – pradžios ir išeities taškas, lemiantis kiekvieno jos nario gyvenimą, todėl romaną galima skaityti kaip priklausymo bendruomenei refleksiją. Nors fiksuojama mintis, kad šeima – saugumo lopšys („Jie jusdavo turėsią priebėgą prisiglausti, jei vieną dieną gyvenimas taptų nebepakeliamas. Priebėgą, kuri radosi dar prieš jiems ateinant ir kuri niekur neprapuls, kai ateis laikas jiems išeiti“, p. 117), šeima nėra besąlygiškai idealizuojama. Pabrėžiama įtampa tarp individualumo ir bendruomeniškumo (tai ypač ryšku Tuomo linijoje), punktyriškai dekonstruojamas giminystės kaip savaiminės vertybės modelis – veikėjams šeima tampa ne tik saugumo oaze, bet ir įtampos šaltiniu.

Knyga nėra ypač originali, skandinaviškų sagų gerbėjai joje nesunkiai atras jau skaitytas siužetines schemas. Tačiau organiški veikėjų paveikslai ir poetiškas stilius garantuoja skaitymo malonumą, o be dramatizmo papasakota dramatiška šeimos istorija intriguoja.

Panos Joannidis. „Suvestos sąskaitos“.

Apžvalgą pradėjusi nuo menkaverčio literatūrinio limonado, užbaigsiu rekomenduodama sodrų ir daugiaprasmį Pano Joannidžio romaną „Suvestos sąskaitos“. Džiugu, kad lietuvių skaitytojai supažindinami su reikšmingu Kipro kūriniu – romanas apdovanotas Kipro nacionaline literatūros premija. Tenka pripažinti, kad šis romanas ne tik pateisino nemenkus lūkesčius, bet ir juos viršijo – ypač įdomus simbolinis lygmuo, aktyvuojantis temų polifoniją ir įsukantis į idėjiškai daugialypį pasakojimą.

Pagrindiniai veikėjai – karo žurnalistas Josifas ir sunkiai serganti jo žmona Marija. Apsigyvenę Spilios kaimelyje, jie patiria tai, ką būtų galima pavadinti ribiniu susidūrimu su savimi: iš misijos grįžęs Josifas pradeda kvestionuoti savo darbo prasmę ir žurnalistikos etiką, išgyvena egzistencinę krizę, save suvokia kaip nuteistą „neatšaukiamai pražūčiai“ (p. 86). Apokaliptinės (nebūtinai vien fizine prasme) tonacijos jaučiamos nuolat, jos gaubia ir Josifo žmonos Marijos figūrą – sirgdama vėžiu moteris pastoja. Idėjinį knygos pagrindą persmelkusi „gyvenimo kape“ (p. 98) metafora: veikėjams nesvetimos pasaulio beprasmybės ir absurdiškumo pajautos, gilinančios stagnaciją, susvetimėjimą.

Romanas atmeta realistinį kodą – jį uždengęs tvirtas, metafizinį reljefą formuojantis simbolinis emalis. Sekama bibliniais topais: Marijos ir Josifo figūros nukreipia į Mergelės Marijos ir Juozapo istoriją, kuri romane gerokai transformuojama. Marija pastoja ne nuo Šventosios Dvasios, bet dėl įsiplieskusios aistros paslaptingam atvykėliui Michailui. Geismas konotuoja gyvybę, kuri per lytinį aktą simboliškai grąžinama Marijai. Gyvybės užmezgimas vaizduojamas kaip apoteozinis: „Ir pasigręžusi ji pabučiavo jam akis, ir ištarė: „Mylimasis.“ Ir dailu-sis kuokelis makštyje iš-si-išsi-išsiskleidė, virsdamas piltuvu, didele fanfara, tūba, ir vienu prisilietimu prie lūpų, vienu stipriu krūtininiu pūstelėjimu išliejo į ją visas didžiulių sėklidžių sėklas (...). Ji sugėrė viską iškart, kaip ištroškusi, išdžiūvusi žemė sugeria pirmąjį lietų... „Palaiminta esi!“ (p. 152) Įsimintina gimdymo scena – Marijai gimdymas lemia pražūtį, tačiau atneša palaimingą prisikėlimą Josifui.

Panos Joannidis. „Suvestos sąskaitos“. Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė. – V.: „Alma littera“, 2018.

Romaną galima skaityti ir kaip universalią istoriją apie vidines prieštaras ir nusivylimus, kurių priešnuodis – kurianti galia. Knygos vertėja Dalia Staponkutė teigia, kad „Suvestos sąskaitos“ yra ir „pasakojimas apie įsibėgėjančią šiuolaikinės globalizacijos pradžią, kuri tebėra susijusi su senosiomis tradicinėmis vertybėmis“ (p. 201). Temų spektras – nuo sociumo kritikos iki egzistencinių dramų pasažų – romaną daro heterogeniškį ir nevienaprasmį, todėl itin atvirą skirtingoms interpretacijoms. Negalima neatkreipti dėmesio ir į poe­tišką stilių: kartais pasakojimas tampa itin fragmentiškas ir pabiras, jis turi lyrinį ritmą, grįstą pabrėžiamais kulminaciniais taškais ir pauzėmis. Temų variacijos ir idėjiškai tvirtas pagrindas „Suvestas sąskaitas“ leidžia laikyti brandžiu romanu, galinčiu tapti tikru atradimu tiems, kurie mėgsta filosofiškus kūrinius.