× Anna Siedyh

Monika Kompaníková – slovakų rašytoja, publicistė. Interviu Ukrainos žurnalui „Craft“ ji pasakoja, kaip kultūros bendruomenė regi Slovakijos politinį gyvenimą, taip pat dalinasi įžvalgomis apie slovakų literatūrą ir kūrybą.

 

 

 Monika Kompaníková. „Craft Magazine“ nuotr.

 

Skaičiau jūsų straipsnį, publikuotą „The Guardian“, kuriame užsimenate, kad Slovakija yra demokratinė valstybė, kurioje iki šiol nėra kilę smurtinių riaušių. Ar manote, kad egzistuoja reali grėsmė, jog Slovakija praras savo demokratiškumą?

Manau, kad tokia grėsmė visada išlieka, ypač dabar, kai viskas taip greitai keičiasi. Šiuo metu politinė Slovakijos situacija stabili, bet pasaulis mainosi kiekvieną dieną. Lyg važinėtume linksmaisiais kalneliais. Akivaizdu, kad po Šaltojo karo nusistovėjusi tvarka kasdien keičiasi. Ir šie pokyčiai nenuspėjami.

Todėl nepuoselėju iliuzijų, kad niekada neprarasime demokratiškumo. Slovakija yra demokratinė valstybė, mūsų laisves garantuoja konstitucija, bet iš tikrųjų regime, kaip keičiasi kultūra, kaip politikai manipuliuoja žmonėmis, apeina įstatymus, išnaudoja kiekvieną spragą, net akiplėšiškai juos laužo – ir nieko nenutinka. Vyriausybė kontroliuoja policiją, teismus ir juos prižiūrinčias institucijas. Tad nesijaučiu galinti ką nors pakeisti. Kaip pilietė jaučiuosi bejėgė. Vis dėlto tebesu aktyvi, dalyvauju protestuose, balsuoju, darau viską, ką galiu daryti nepažeisdama įstatymų.

Kai tavo oponentas naudojasi institucijomis ir apeina įstatymus, šantažuoja ir grasina, kova nelygi. Nuo praėjusių rinkimų matome sistemišką bandymą užčiaupti arba silpninti opoziciją – ne tik politinę, bet ir aktyviąsias, į valstybės gyvenimą įsitraukusias visuomenės grupes. Žmonės išvargę. Kuo toliau, tuo dažniau klausiame savęs, ar tai verta dedamų pastangų. Kas savaitę išeiname į gatves, organizuojame protestus ir diskusijas, teikiame peticijas, rašome straipsnius, imamės naujų iniciatyvų, tačiau darbo vaisių nematome. Nieko nepasiekėme – tik pralaimime.

Pamenu, kaip būdama Žilinos literatūros festivalyje laukiau rinkimų rezultatų. Tuo metu apklausos prognozavo opozicijos pergalę. Atmosfera buvo įelektrinta, visi jautėsi pakylėti ir kupini vilties. Tačiau po kelių valandų paaiškėjo, kad apklausos klydo ir laimėjo Robertas Fico.

Gerai pamenu tą rytą. Taip pat pamenu, kokią neviltį jautėme po prezidento rinkimų. Kai laimėjo Peteris Pellegrini, supratome, kad viskas baigta, – kamuolys jų pusėje.

Tada užplūdo didžiulis nusivylimas ir bloga nuojauta. Bet to, kas iš tikrųjų nutiko, nebūčiau susapnavusi net baisiausiame košmare. Negalėjome nuspėti, kokiu mastu, kaip greitai ir sistemiškai jie puls viską griauti, pavyzdžiui, kultūrą. Kultūra čia niekam niekada nerūpėjo; politikams ji visada buvo paraštėje. O tada lyg niekur nieko prieš pusantrų metų jie pradėjo apie ją kalbėti ir iki šiol apie nieką daugiau nekalba. Naikinimo mastas toks didelis, kad, kai bandžiau nupasakoti užsienio žurnalistams arba sudėti į straipsnius, jie manimi nepatikėjo. Jiems nesuvokiama, kad tai iš tikrųjų gali vykti.

Kai apie Slovakiją kalbu su kuo nors užsienyje arba Ukrainoje ir paminiu, kokia nekompetentinga yra šalies kultūros ministrė, paprastai ši problema jiems suprantama. Nes daugelyje šalių būta kažko panašaus. Tačiau kai paaiškinu, kad už kultūros finansavimą atsakingi žmonės neturi jokio supratimo, ką daro, nesuvokia, kas yra menas, arba kad kultūros ministrė nepaisydama teisės aktų atleidžia svarbių institucijų vadovus ir į jų vietas paskiria dezinformacijos ruporus, net prastą Claude’o Monet paveikslo kopiją pristato kaip savo originalų darbą, – kyla daugybė klausimų. Kodėl valdžia naikina kultūrą?

Viena vertus, gali pasirodyti kad tokio piktavalio žmogaus kaip Martina Šimkovičová paskyrimas kultūros ministre tėra atsitiktinumas. Jei ji nebūtų ministrė, būtų niekas – nevykėlė televizijos laidų vedėja, atleista iš darbo dėl rasistinių pasisakymų. Tačiau dabar ji mėgaujasi užimamos pozicijos teikiama galia. Tas pats pasakytina ir apie kitus paskyrimus, įvykdytus nesąžiningais ir neteisėtais būdais. Jie visi būtų tušti nuliai. Pavyzdžiui, Slovakijos nacionalinės galerijos vadovas Jaroslavas Niňajus, tarptautinio vaikų meno centro BIBIANA vadovė Petra Flack ar Gustávas Murínas, Slovakijos literatūros centro vadovas, – jie yra niekuo nepasižymėję asmenys, kurie įprastomis aplinkybėmis niekaip nebūtų gavę šių aukštų pareigų.

Vis dėlto kažkokiu būdu jiems pavyko, ir negaliu suprasti, kaip jie gali tuo mėgautis. Galbūt jie įsivaizduoja kažko pasiekę.

Taigi, tai tėra sutapimas?

Galbūt ne. Nes daugeliu aspektų kultūros bendruomenė yra garsiausia ir radikaliausia visuomenės grupė, pasiruošusi už save pakovoti. Ir mes tai matome. Yra daugybė kitų profesijų atstovų, kurie lygiai taip pat piktinasi susiklosčiusia situacija, bet jų balsai garsiai neskamba. Galbūt jie labiau baiminasi, galbūt neturi įrankių efektyviai komunikuoti, o gal tiesiog nesugalvoja kūrybingų protesto formų. Tačiau menininkai gali kalbėti garsiai – toks jų darbas: kurti, lipdyti idėjas, suteikti joms formą. Jų balsai aiškiai girdimi, o tuos, kuriuos galima išgirsti, būtina nutildyti.

Kai kurie visiškai palūžo, kiti tiesiog pavargo. Daugelis šiuo metu sprendžia egzistencinę dilemą: likti ir dirbti su tokia vadovybe ar išeiti? Ar prižiūrimi psichopatės turėtų ir toliau palaikyti sistemos mechanizmą Slovakijos nacionalinėje galerijoje, ar pasitraukti ir leisti sugriūti projektams, kuriems paskyrė dešimt­metį. Turiu draugų abiejose pusėse. Nuolat apie tai kalbamės. Matau jų nuovargį ir jaučiu jų nusivylimą. Jie nerimauja dėl galerijos kolekcijų, finansavimo ir vykdomų projektų. Ir tai tęsiasi jau pusantrų metų.

Tuo pačiu metu visuomenėje justi ir ryžtas. Mes žinome, kad gerai atliekame savo darbą ir kad nėra daug tokių žmonių kaip mes. Nors esantieji galios pozicijoje teigia, kad profesionalus galima pakeisti, tai netiesa. Tikrai nėra tiek daug ekspertų. Kad galėtum sėkmingai dirbti Slovakijos nacionalinėje galerijoje, turi būti labai kompetentingas. Nenoriu pasakyti, kad regionų galerijoms nebūtini profesionalai, bet Nacio­nalinė galerija yra reprezentatyvi institucija. Neįsivaizduoju, kad Londono nacionalinei galerijai galėtų vadovauti žmonės, neįveikę griežtos oficialios atrankos procedūrų arba neturintys platesnės profesionalų bendruomenės pripažinimo.

Manau, vien tai, kad dabar žmonės elgiasi taip piktavališkai ir kerštingai, daug ką pasako. Šios emocijos glaudžiai siejasi su pasislinkusiomis ribomis: ką galime daryti, kaip galime save išreikšti viešose erdvėse. Žmonėse tai pažadina kažką, kas paprastai glūdi giliai paslėpta.

Bijau dar blogesnių scenarijų. Pasiekėme tašką, kai mumyse tūnantis blogis kyla į paviršių dėl labai paprastos priežasties, – nes gali. Tai vyksta, nes politikai tai leidžia ir net skatina. Ir kol tai tęsis, kol jie vulgariai elgsis, skleis paskalas ir šantažuos, žmonės seks jų pavyzdžiu.

Nustebau išgirdusi protestuotojų šūkius „Bratislava yra Europa“, „Prešovas yra Europa“, skanduojamus kiekviename miestelyje. Mintimis iškart grįžau į Maidaną Ukrainoje. Kodėl buvo pasirinkta tokia formuluotė?

Visai neseniai vienas Slovakijos politikas pareiškė, kad atėjo laikas svarstyti pasitraukimą iš Europos Sąjungos ir NATO. Jo žodžiai sukėlė vieną didžiausių protestų. To labiausiai ir bijome. Didesnė Slovakijos gyventojų dalis nenori grįžti į Rusijos sudėtį. O jei tokių ir yra, vadinasi, jais manipuliuojama arba jie laikosi įsikibę nostalgijos laikams, kai buvo jauni ir viskas atrodė paprasta. Tačiau tai tik iliuzija. Jie tiki tuo, ko niekada nebuvo.

Anksčiau į protestus susirinkdavo daugiau žmonių, bet skaičiai ėmė mažėti. Ar manote, kad tai atspindi platesnę tendenciją? Kaip manote, kokios to priežastys?

Regis, kad tradicinės protesto formos – susirinkti aikštėje, sakyti kalbas, kol minia skanduoja, – nebeveikia. Su kolegomis organizavome protestą Modroje, mažame vyndarystės miestelyje netoli Bratislavos, prie mūsų prisidėjo daug žmonių. Dėl protesto vyndariai net padarė pertrauką skindami vynuogių derlių. Tačiau dabar tarpusavyje kalbamės, ką daryti toliau. Rengti dar vieną protestą? Bijau, kad tai nieko nepakeis, nes esantiems valdžioje tai paprasčiausiai nerūpi.

Kita vertus, protestai nėra rengiami tik tam, kad išsakytume savo nepasitenkinimą. Tai proga susiburti, pajusti bendrystės energiją ir dar kartą įsitikinti, kad negalime pasiduoti.

Šiuo metu svarstome, kokių naujų pavidalų galėtų įgauti protestai. Galbūt organizuoti diskusijas, pakviesti žmones pasikalbėti, stabdyti poliarizaciją ir drauge rasti būdų, kaip jai pasipriešinti kasdienybėje. Taigi, svarbiausias klausimas mūsų aktyvistams yra toks: kaip dar, be sambūrių aikštėse, galime išreikšti savo nepritarimą?

Ar jau turite minčių?

Be to, kad diskutavome apie poliarizaciją, taip pat rengėme kūrybines dirbtuves, kur aiškinomės, kaip komunikuoti susiskaldžiusioje visuomenėje, kaip bendrauti kasdienėse situacijose, kai šeimos byra dėl skirtingų politinių pažiūrų, ką daryti pamačius išpuolį prieš netradicinės orientacijos žmones. Ketiname suorganizuoti bendruomenės susitikimą miesto centre – prie vieno ilgo stalo, kur žmonės galėtų susitikti, pasikalbėti, dalintis vaišėmis, vynu arba tiesiog kartu praleisti vakarą.

Kaip šį tamsų debesį gali išsklaidyti kultūros žmonės ir literatai?

Kai parašiau straipsnį į „The Guardian“, kilo nemažas sujudimas. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kas vyksta. Sulaukiau užklausų iš Škotijos, Danijos ir kitų šalių žiniasklaidos atstovų. Tada supratau, kad žmonės domisi mano šalies reikalais ir nerimauja dėl susiklosčiusios padėties. Kai Europos šalis, net ir maža, pakeičia politinę kryptį, gyvenantieji kitapus jos sienų įžvelgia grėsmę.

Gali pasirodyti, kad esame maža, nesvarbi šalis. Mus tikrai kamuoja nevisavertiškumo kompleksas. Įsivaizduojame, kad jei čia bus užgniaužta demokratija, tai niekaip nepaveiks Europos. Bet nemanau, kad tai tiesa, taip nemano ir daugybė europiečių. Tai akivaizdu Vengrijos atveju – šalis dažnai blokuoja svarbius ES sprendimus. Jei tai sukels domino efektą ir padėtis kitose Europos šalyse toliau prastės, tai gali reikšti visos Europos pražūtį.

Galime toliau apie tai rašyti, galime ieškoti būdų, kaip į tai, kas vyksta, atkreipti tarptautinių kanalų dėmesį. Nesvarbu, kas mūsų laukia, – mes norime parodyti pasauliui, kad Slovakijos pilietinė visuomenė yra stipri. Tikiu, kad ji išliks gyvybinga ir apėmus nuovargiui. Be to, ji yra sukaupusi didžiulę turtingą patirtį.

Dar vienas geras ženklas: Slovakijos žmonės toli gražu nėra apatiški ir jais nėra lengva manipuliuoti, – ne taip, kaip Rusijoje.

Krizė suvienija.

Tikra tiesa, krizė vienija, stiprina ir kuria naujus saitus.

Kriziniai laikotarpiai gali priversti pasijusti taip, lyg būtum praradęs balsą. Neretai kritinėmis akimirkomis tampa sunku rašyti ir savo veikloje įžvelgti prasmę. Ar jums rašymas padeda išgyventi tamsius laikus?

Pastaraisiais metais šiek tiek pakeičiau kryptį ir neberašau grožinių tekstų. Daugiau dėmesio skiriu žurnalistikai ir psichologijai. Galbūt dėl to, kad esu negrožinės literatūros leidyklos redaktorė. Ėmiau skaityti daugiau dalykinės nei grožinės literatūros.

Gal įtakos turėjo ir tai, kad neradau pakankamai stiprios temos, kuriai galėčiau skirti dvejus metus. Supratau, kad parašyti romaną užtrunka kelerius metus, nes tam būtinas visiškas atsidavimas. O šiuo metu tokios svarios temos neturiu. Dabar rašau daug esė, straipsnių ir esu tuo patenkinta. Žinau, kad skaitytojai iš manęs laukia dar vieno romano, bet pati tokio poreikio nejaučiu. Neseniai parašiau knygą, kurioje nugulė pokalbiai apie tarpusavio santykius, ruošiu dar vieną. Jaučiu, kad tokia literatūra turi praktinės reikšmės.

Ukrainoje daugybė rašytojų taip pat ėmė rašyti reportažus ir dokumentuoti įkalčius.

Galbūt todėl, kad istorijos, kurios klostosi prieš mūsų akis, – tikros istorijos, – atrodo labiau išgalvotos nei tai, ką būtume galėję įsivaizduoti.

Labai gaila, kad Ukrainos žmonės tiek mažai žino apie slovakų literatūrą. Pastebėjau, kad esame linkę ignoruoti kai kurias kaimynines šalis, ir toks selektyvumas mus skurdina. Ką jums reiškia slovakų literatūra? Ką ji gali pasiūlyti pasauliui?

Tas pats vyko ir Slovakijoje. Labai ilgai ignoravome Ukrainos literatūrą. Pažinojome keletą Vengrijos, Lenkijos autorių ir daugelį čekų. Paradoksalu, kad karas mus supažindino su Jurijumi Andruchovičiumi, Serhijumi Žadanu, Ostapu Slivinskiu. Išleista daugiau knygų, bet iš esmės tai Ukrainos kultūros diplomatijos nuopelnas. Be finansinės paramos būtų buvę daug sunkiau.

Tai ir yra Slovakijos literatūros problema. Dar nesupratome, kaip ją garsinti ir kuo svarbi kultūros diplomatijos infrastruktūra. Ji niekada nebuvo iki galo išplėtota, o dabar net tai, kas buvo, yra griaunama. Esame priversti pradėti nuo nulio.

Papasakosiu asmeninę istoriją, padedančią suvokti kultūros infrastruktūros svarbą. Maždaug prieš dvidešimt metų turėjau progą išvykti į Gracą. Man buvo suteiktas būstas, gavau stipendiją, gyvenau mažame namelyje pilies parke. Štirijos literatūros centre dirbančių žmonių paklausiau, kodėl jie taip daro – kodėl keliskart per metus pasikviečia autorių, rūpinasi juo ir nieko už tai neprašo. Jie atsakė: „Nes jei rašytojams čia patiks, jie grįš.“ Būtent taip ir nutiko. Dažnai ten lankausi ir palaikau artimus ryšius su autoriais, kuriuos ten sutikau.

Po kiek laiko užsukusi į Užhorodo universiteto Slavistikos katedrą, auditorijoje pamačiau paltais apsimuturiavusius studentus. Buvo šalta, patalpos nešildomos – universitetas tam neturėjo lėšų. Netoliese stovėjo naujas vengrų kalbos ir literatūros filialas. Atrodė kaip iš kito pasaulio – modernus ir erdvus. Akivaizdu, kad Vengrija į jį daug investavo. Tada pasakiau sau: jei būčiau studentė ir rinkčiausi tarp vengrų kalbos (žinodama, kad galėsiu naudotis nauja biblioteka ir viskas bus tiesiog kito lygio) ir slovakų (suprasdama, kad greičiausiai teks kęsti šaltį toje auditorijoje), gerai pagalvočiau. Mano sprendimą galėtų nulemti ir praktiniai aspektai. Vengrija daugelyje šalių investuoja į savo kultūrines institucijas. Vengrai supranta, kad reklamuoti šalį per kultūrą apsimoka – investuoti pinigai galiausiai sugrįžta.

Bet Slovakija to dar nesuprato. Todėl ir atsimušame į sieną ieškodami, kas išverstų ir išleistų mūsų knygas. Slovakijos literatūra sunkiai pritraukia dėmesį užsienyje. Iš dalies dėl to, kad nedaug žmonių kalba slovakiškai, – tai bendras iššūkis visoms mažoms šalims. Kita vertus, tam paprasčiausiai neturime infrastruktūros. Slovakijoje nėra nė vienos autoriams atstovaujančios organizacijos ar bent kokio agento. Turiu nemažai vertimų, bet rinkoje man niekas neatstovauja.

Mūsų šalyje pastebiu pokyčius. Karas Ukrainoje – kad ir kaip keistai tai nuskambės – paspartino tam tikrus procesus ir pakurstė mūsų literatūrinį smalsumą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.

Karas padėjo suprasti, kad kultūra ir literatūra yra tos linijos, kuriose galime pasipriešinti. Kad už šalies sienų gyvenantys žmonės pajustų su ja ryšį ir norėtų ją remti, pirmiausia turi apie tą šalį kiek nors išmanyti.

Bet kaip tai padaryti, jei joje neturi pažįstamų ar kitų asmeninių saitų? Per literatūrą, kiną ir kultūrą. Tai vienintelis būdas pažinti svečią šalį ir užmegzti su ja bent kokį ryšį, – kad vėliau galbūt pajustum norą už ją pakovoti.

Ką Slovakijos autoriai mums pasakoja apie savo šalį?

Kad Slovakija kažkodėl yra liūdna, subliuškusių iliuzijų šalis, pilna nutrūkusių ryšių ir socialinių problemų (juokiasi). Mūsų literatūroje tik visai neseniai imta tyrinėti kitus žanrus ir temas. Kartu galiu prisipažinti, kad kartais nustembu perskaičiusi gerai žinomą pasaulinį bestselerį ir paklausiu savęs – tikrai? Tai bestseleris? Manau, dažnai nuvertiname savo pačių literatūrą. Ji nuo kitų neatsilieka. Tiesiog esame sau pernelyg kritiški.

Kurie slovakų rašytojai padarė jums įtaką?

Prisipažinsiu, kad labai ilgai pernelyg nesidomėjau slovakų literatūra. Turiu nemažai pasivyti. Iš tikrųjų slovakų autorių kūrybą atidžiau sekti pradėjau tik pradėjusi su jais bendrauti. Taigi didesnę įtaką man padarė užsienio literatūra. Pavyzdžiui, Ágota Kristóf visiškai pakeitė mano suvokimą, kokia gali būti literatūra ir kokias technikas galiu naudoti. Iki tol skaičiau Gabrielį Garcíą Márquezą ir labiau dekoratyvinę prozą. Ir staiga Á. Kristóf savo paprastumu ir radikalumu atvėrė man akis. Arba Georges’as Simenonas, Belgijos detektyvų rašytojas, – jis taip pat padarė įtaką. Skaičiau ir kolekcionavau jo romanus. Man patinka jo stilius. Tačiau, pradėjusi bendrauti ir dirbti su slovakų rašytojais, pradėjau skaityti ir jų kūrybą.

Labai įdomu – manau, kad Ukrainos literatūriniame lauke viskas kiek kitaip. Mums visada buvo svarbu palaikyti dialogą su kitais autoriais, tai tarsi platesnio rašymo proceso dedamoji. Dažnai girdžiu slovakų rašytojus ir kritikus sakant, kad Slovakijos literatūrai kažko trūksta, – ji vengia aktualių, rimtų ir sukrečiančių temų. Taip pat pastebiu, kad ji dažnai lyginama su čekų literatūra. Ar jums atrodo, kad slovakų literatūrai kažko trūksta?

Nežinau. Kai kas nors sako, kad turėčiau apie kažką rašyti arba ką nors daryti, visada norisi paklausti...

O kam?

Būtent, o kam?! (Juokiasi.)

Rašome apie tai, ką mums atrodo svarbu išsakyti plačiajai visuomenei arba išsiaiškinti patiems. Manau, kad literatūra vystosi labai natūraliai, tad jokie dirbtiniai bandymai įsikišti nesuveiks. Be abejo, visada galima pateikti paraišką ir parašyti kokį feministinį kūrinį. Tarp kitko, manau, kad slovakų literatūroje ryški feminizmo linija. Bet jei tam tikros temos bus brukamos dirbtinai, viskas, ko galime tikėtis, – tai dirbtini kūriniai. Mano nuomone, tai nėra siekiamybė. Tegu visi rašo apie tai, kas jiems patinka ir, jų manymu, yra svarbu.

Užsiminėte apie feministinę literatūrą. Papasakokite plačiau.

Slovakijos rašytojos – įdomus reiškinys. Ne tik knygų autorės, bet ir muzikos, vizualiųjų menų, kino kūrėjos. Pastaraisiais metais vis atkreipiu į tai dėmesį. Įvairių konkursų rezultatai aiškiai rodo, kad moterys kūrėjos matomos vis dažniau. Manau, tai nuostabu. Jos turi kovoti. Joms daug sunkiau, nes turi nuolat gintis, bet jos puikiai su tuo susitvarko, o jų darbo rezultatai be galo įspūdingi. Kita vertus, vyrai atrodo kiek sutrikę.

Kas tai lemia?

Mes, moterys, turime daug labiau stengtis. Nuolat jaučiuosi taip, lyg turėtume teisintis. Kai yra dėl ko kovoti, kai turime aiškų tikslą, išaiškėja ir turinys, ir forma. Nors tai paradoksalu, manau, kad moterys yra geresnėje pozicijoje, nes mums lengviau paaiškinti, už ką kovojame ir kokio gyvenimo siekiame. Juk prieš save turime sieną, kurią reikia pastumti. O štai vyrai sutrikę blaškosi. Jie nesupranta savo vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje, savo tapatybės, ko iš jų reikalauja visuomenė ir kas jie turėtų būti.

Moterims jų tikslas aiškus. Mane supa begalė nuostabių moterų, esu priblokšta jų pasiekimų, jos išsilavinusios, užsispyrusios ir kūrybingos. Net augindamos vaikus sugeba dirbti. Vyrai niekaip negali jų pasivyti. O jei tie vyrai augo girdėdami, kad turi būti agresyvūs, stiprūs, neverkti, neparodyti jausmų ir silpnumo, jie neturi ryšio su tikrove. Jie neleidžia sau būti savimi.

Neabejoju, kad taip atsiranda inceliai^* ir tokie veikėjai kaip Andrew Tate’as. Mūsų dienomis vyrai neturi tvirto pagrindo. Tai, kas anksčiau buvo aišku: koks turi būti vyras, koks jo vaidmuo šeimos ir visuomenės gyvenime, – neteko prasmės.

Grįžtant prie politinės situacijos: visi tie savimi pasitikintys baltaodžiai vyrai, užimantys aukštas pareigas, iš tikrųjų ne taip savimi ir pasitiki. Jie tik atsidūrė tokioje padėtyje, kai tenka nenoromis visiems priminti apie savo nekompetenciją. Jie visais būdais bando įsitvirtinti jėga, į antrą planą nustumdami moteris. Manau, visa tai labai glaudžiai susiję. Jei į politiką eitų daugiau moterų ir apskritai brandesnių žmonių, kurių neslegia nenusisekę, nelaimingi gyvenimai ar santykiai, pasaulis būtų daug gražesnė vieta gyventi.

 

Šių metų sausio 25 d. apie 60 000 slovakų susirinko Bratislavos centrinėje aikštėje protestuodami prieš prorusišką premjero Roberto Fico politiką. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Aš irgi dažnai apie tai pagalvoju. Slovakijos kultūros centre į rezidencijas taip pat pretenduoja daugiausia moterys. Pažvelkime į nacionalinių premijų laureatus: „Anasoft Litera“ apdovanojimą už geriausią prozą pelnė Ivana Gibová, o „Zlatá vlna“ apdovanojimą už poeziją – Míla Haugová. Pastarųjų metų nugalėtojomis taip pat dažniausiai tapdavo moterys.

Užtenka užmesti akį į protestuojančius žmones. Anksčiau prie tribūnos stodavo tik vyrai, o moteris geriausiu atveju sudainuodavo kokią dainą. Tačiau dabar jų balsas skamba garsiai, dažniausiai būtent jos ir organizuoja tuos protestus. Dabar moteris girdime aiškiai, nuolat, ir jos kalba užtikrintai. Vyrams tai dažnai atrodo nepriimtina.

Prasidėjus plataus masto invazijai, slovakų rašytojas Marekas Vadas parengė skiltį nepriklausomam leidiniui „Denník N“, kurioje rašė, kad Slovakijoje visai nėra ukrainietiškų knygų ir kad tai turi pasikeisti. Paskui jūs su kolegomis leidykloje „NPress“ pradėjote lėšų rinkimo Ukrainos literatūros vertimams kampaniją. Nuo tada ši leidykla išleido keletą romanų. Susidomėjimą Ukrainos literatūra ėmė rodyti ir kiti leidėjai. Pavyzdžiui, „Dajama“, anksčiau leidusi tik knygas apie turizmą Slovakijoje, netikėtai pristatė visą seriją knygų apie Ukrainą. Ar manote, kad imate geriau pažinti Ukrainos literatūrą?

Be abejonės. Leisti ukrainietiškas knygas buvo apgalvotas ir natūralus sprendimas. Tai dar vienas būdas padėti, palaikyti, išsakyti savo poziciją. Jei ką nors gerai pažįsti, – neskriausi. Taip ir mes geriau pažinę savo kaimynus nenorėsime jiems pakenkti. Apie Ukrainą galime daug sužinoti iš literatūros ir dailės.

Visai netrukus jūsų romaną „Penktasis laivas“ ukrainiečių kalba išleis leidykla „Komora“. Jame pasakojama apie mergaitę, kuri pagrobia dvynius tikėdama, kad juos gelbsti. Romano veikėjos vaikystė bėga sudėtingomis socialinėmis aplinkybėmis: mama alkoholikė, mergaite niekas nesirūpina, tad ji priversta išmokti gyventi savarankiškai. Šis romanas sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Pagal jį Slovakijos teatruose jau pastatytas spektaklis, o kino filmas pelnė apdovanojimų ir sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose. Be to, knyga gavo prestižinį Slovakijos apdovanojimą „Anasoft Litera“ ir pateko į trumpuosius „Angelus“ ir EBRD literatūros premijų sąrašus. Knygos vertimai taip pat buvo ne kartą nominuoti įvairiems apdovanojimams. Kaip paaiškintumėte tokią romano sėkmę?

Jis sulaukė sėkmės todėl, kad aprašomi įvykiai gali nutikti bet kur. Įsitikinau tuo, kai pasirodė pirmieji vertimai ir turėjau progą lankytis keliose Europos šalyse, dalyvauti diskusijose. Kalbėjome, kaip tėvai mato savo vaikus, apie tai, kad, nors vaikai gali būti stiprūs, suaugusieji juos dažnai nuvertina: kokie jie ištvermingi ir kaip skirtingai kartais gali matyti tam tikras aplinkybes. Ši tema aktuali visur, nes visi kadaise buvome vaikai. Kai kurie dabar esame tėvai. Arba esame ir tėvai, ir vaikai tuo pačiu metu. Tokios situacijos mums pažįstamos. Ar bent pažįstame panašiose situacijose atsidūrusių vaikų.

Taigi, ši tema atliepia daugumos žmonių patirtį. Ko gero, taip paaiškinčiau knygos sėkmę.

Kita vertus, manau, kad tai netikėta ir patraukli istorija. Galbūt to ir trūksta Slovakijos literatūrai – istorijų. Daugybė knygų čia rašoma kaip naratyvas be siužeto. Tačiau mano istorija turi pradžią, pabaigą ir tam tikrą dinamiką. Manau, tai ir suveikė.

Šia knyga iškeliate labai svarbią problemą ne tik Slovakijoje, bet ir daugelyje šalių. Romanas pasirodė 2010 m. Ar manote, kad visuomenė pasikeitė?

Manau, taip. Jaučiu šiuos pokyčius kaip mama. Pastebiu, kad vis daugiau tėvų lanko tėvystės įgūdžių užsiėmimus. Jie nori būti kitokie tėvai nei jų pačių. Jaučiu šiuos pokyčius ir kaip redaktorė. Stebiu, kokios knygos leidžiamos ir perkamos. Knygos apie vaikų auginimą, psichologiją ir saviugdą yra labai populiarios. Žmonės nori būti geresni, brandesni ir nugyventi gražesnį gyvenimą.

 

*      Incel (angl.) – asmuo, dažniausiai vyras, besilaikantis celibato, nes jį atstumia moterys, ir dėl to patiriantis psichologinių sunkumų (vert. past.).

 

Iš anglų kalbos vertė Evelina Salvinskienė