Natalija Arlauskaitė: „Nerašau gražių tekstų“

× Virginija Cibarauskė

 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Natalijos Arlauskaitės, kaip pati teigia, grynąja filologe nepavadinsi. Mokslininkės akademinių interesų spektras itin platus: nuo avangardinės bei klasikinės literatūros iki vizualumo ir kino teorijos, feminizmo, sovietmečio tyrimų. Lyčių studijoms, profesijos įlytinimo problematikai skirta ir kartu su Lina Kaminskaite sudaryta naujausia profesorės knyga „Fokuse: moterys Lietuvos kine“, o 2010 m. pasirodęs „Trumpas feministinės kino teorijos žinynas“, galima sakyti, tapo kultinis.

Kalbamės apie akademinį smalsumą, queer adaptacijas ir kodėl vis dar bijoma feminizmo.

 

Natalija Arlauskaitė: „Nerašau gražių tekstų“
Tomo Laurinavičiaus nuotrauka

 

Disertacijoje tyrinėjote avangardinės rusų poezijos struktūras. Vėliau susidomėjote kinu, vizualumo ir lyčių studijomis. Kaip ir kodėl pasikeitė akademinės žiūros fokusas?

Ruošdamasi interviu peržiūrėjau savo publikacijų sąrašą ir nustebau supratusi, kad mano pirmoji publikacija buvo skirta Vasilijaus Kandinskio paveikslo analizei, ant­roji – Michailo Kuzmino apysakos iliustracijoms. Taigi, galima sakyti, niekada nebuvau grynoji filologė.

Komentuodama posūkį į vizualumo ir lyčių studijas pabrėždavau, kad mane domina reikšmių galimybės situacijose, kai kinta kontekstai arba tekstą suvokti padedančios teorinės prieigos. Tuomet iš tiesų nėra taip svarbu, apie kokius tekstus – rašytinius, vaizdinius ar kt. – kalbame. Tačiau dabar manau, kad vis dėlto turėjau dvi karjeras. Vienos centre yra rašytiniai tekstai, nebūtinai vien literatūriniai. Kitos cent­re – vizualumas: ne tik konkretūs filmai, o vizualinės formos ir tai, kaip jas galima tyrinėti.

Lyčių studijos atsidūrė tarsi per vidurį. Palikusi Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą pradėjau dirbti Lyčių studijų centre. Tuomet beveik nieko nežinojau apie lyčių studijas, nebuvau apmąsčiusi savo santykio su feminizmu. Atsidūrusi naujame kontekste pradėjau ieškoti atsakymų. Be to, reikėjo apsispręsti, ką veiksiu, ką tyrinėsiu dirbdama Lyčių studijų centre. Pirmiausia gilinausi į feministinę kino teoriją, nes jau buvau rašiusi apie ekranizacijas.

 

Taigi į lyčių studijas pasukote tarsi atsitiktinai, dėl profesinio gyvenimo vingių?

Ir taip, ir ne. Lyčių studijų centras nebuvo sąmoningas pasirinkimas – tai buvo galimybė, kurią gavau netekusi darbo Filologijos fakultete ir kurią dėkingai priėmiau. Bet šis atsitiktinumas buvo prasmingas, praturtinęs mane akademiškai.

 

Kai studijavau VU magistrantūroje, jūsų kursai kino ir literatūros sąveikoms labai išsiskyrė bendrame kontekste, nes analizėms rinkotės ir populiariosios kultūros tekstus, queer bei camp kiną. Filologijos fakultete į tokius tekstus ir žanrus buvo žiūrima kaip į nevertus akademikų dėmesio. Ar nesulaukėte skeptiškos kolegų reakcijos?

Nesvarsčiau, ar ši tema padori. Iš pradžių dėsčiau daug literatūros teorijos kursų, todėl galų gale nuo grynos teorijos pavargau. Tuomet ir atsirado kursai apie ekranizacijas ir gotikinę vaizduotę. Nesulaukiau nei skepsio, nei pasipriešinimo gal todėl, kad analizavau kanoninių literatūros tekstų ekranizacijas. Skirtumas tik tas, kad mane domino kuo keistesni filmai. Tarkime, jei ekranizuotas Aleksandro Puškino kūrinys, tai rinkausi pirmąjį suomišką soft porn filmą „Sensuela“. Kitaip tariant, domėjausi kanono interpretacijomis, suprobleminančiomis pačią kanono idėją.

 

Tikriausiai feminizmo teorija, lyčių studijos pakeitė ir jūsų akademinę savivoką? Lietuvos akademinėje bend­ruomenėje su lytimi susijusios hierarchijos ir stereotipai vis dar klesti.

Skirtingai nei jūsų, mano doktorantūros patirtis buvo visiškai laiminga. Turėjau akademinių, bet kartu ir privačių ritualų, kurie dabar nebeegzistuoja. Tarkime, galėjau paskambinti savo vadovei perskaičiusi sudominusį straipsnį ir mes valandą kabėdavome kalbėdamos laidiniu telefonu. Nekildavo klausimas, ar derėtų palaukti konsultacijos – buvo įprasta dalintis intelektualiniais atradimais, džiaugsmais. Galvodama apie savo studentes ir doktorantus suprantu, kad dabar tai jau nebevyksta.

Supratimas apie hierarchijas, kuriose dalyvauja lytis – taip pat ir akademines hierarchijas – atsirado daug vėliau, kai susidūriau su universitetine administ­racija ar tam tikromis darbinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, man trumpai dirbant Kauno humanitariniame fakultete kilo ginčas dėl darbo sutarties. Telefonu kalbėjausi su tuometiniu dekanu dėl papildomų reikalavimų, o jis atšovė, kad galiu savo vyrui aiškinti, ką jis gali ir ko negali reikalauti. Nežinau, ar panašaus tipo, tik subtilesnių pokalbių vyksta ir dabar.

Sunku pasakyti, kaip labai Lyčių studijų centras prisidėjo prie to, kad pradėjau pastebėti lytimi grįstas hierarchijas. Dažniausiai iš pradžių tokių dalykų nematai – ypač kai viskas klostosi gerai. Nelygybę pastebi, kai kas nors sutrinka. Tuomet dažniausiai ir paaiškėja, kad lytis tuose sutrikimuose dalyvauja – lyties kombinacija su amžiumi, su išvaizda ar kitokiais parametrais.

Vis dėlto pastebiu ir teigiamų pokyčių: daug daugiau kolegių labai aiškiai artikuliuoja supratimą apie geras, teisingas darbo sąlygas, priimtiną bendravimą. Nesakau, kad to pakanka, bet situacija keičiasi.

 

Įlytinimui kine, lyties vaidmeniui profesiniame kino kūrėjų gyvenime skirtas jūsų ir L. Kaminskaitės sudarytas straipsnių rinkinys „Fokuse: moterys Lietuvos kine“. Visada džiaugiuosi tokiomis studijomis, bet vis susimąstau, kad moterų kūrybai skirtos studijos, konferencijos, tyrimai neretai apsiriboja moterų auditorija, o moterimis kūrėjomis domisi beveik vien tik moterys tyrėjos. Ir „Fokuse“ vyrų autorių straipsnių nedaug. Ar taip moterų kuriamas menas neuždaromas į savotišką moterų getą? Kitas ne mažiau prob­leminis aspektas: moterų literatūra ar kinas – populiarios sąvokos, bet labai retai kalbama apie vyrų literatūrą, vyrų kiną, vyrų tyrimus. Vyrų sukurti tekstai interpretuojami kaip tiesiog tekstai, tiesiog literatūra ar kinas.

Moterų literatūros ar kino tyrimai naikina pačią universalumo idėją. Tikslas nėra paneigti kanoninių kūrinių vertę, jų gerumą – užginčijamas pats kanono universalumas, klausiama, ar jame esantys tekstai gali reprezentuoti visą žmoniją, tautą, bendruomenę. Todėl nebūtina paraleliai kalbėti apie moterų ir vyrų literatūrą.

O mąstant apie lietuvių akademinį lauką, specifiška, kad moterų literatūros konferencijų organizatorės po kelių dienų neabejotinai rengs konferenciją, skirtą, pavyzdžiui, Alfonsui Nykai-Niliūnui ar Antanui Škėmai. Todėl negalima sakyti, kad vyksta profesinis atsiskyrimas lyties pagrindu.

 

Tačiau menininkėms ar filosofėms skirtose konferencijose vyrai tyrėjai pranešimus skaito retai. Tai labai juntama ir kritikos lauke: vyrai kritikai apie moterų autorių tekstus rašo nenoriai, dažnai motyvuoja, kad nemoka, nežino, kaip apie tokias knygas kalbėti, net jei asmeniškai jos ir įdomios.

Ši situacija tiesiogiai susijusi su mūsų gaunamu išsilavinimu. Atrodo, apie lytį padoru kalbėti tik tiems, kas tuo specialiai domisi, o tarp tokių daugumą sudaro jaunos moterys. Tai pastebiu pagal auditorijos sudėtį mano ir Dovilės Jakniūnaitės dėstomame feminizmo teorijos kurse. Išeitis iš šio akligatvio – įtraukti feminizmą į įvadinius įvairių sričių universitetinius kursus. Tarkime, Vilniaus universitete dėstomame literatūros teorijos įvadiniame kurse feminizmo teorija neaptariama. Feminizmo nėra ir politinės filosofijos istorijos įvaduose, nors, atrodo, jei pradėjome kalbėti apie subjekto kritiką nuo Friedricho Nietzsche’s, tai būtų neblogai parodyti, iki ko ir kokiais kelias ta subjekto kritika mus atvedė.

Tai aktualu ne tik humanitariniams ir socialiniams, bet ir technologijų, biomokslams, kurie domisi gyvybe, kūnu. Svarbu žinoti, kodėl kalbant apie kūną, kūno tyrimus tam tikruose kontekstuose lytis tampa svarbi, o kituose – neaktualizuojama. Kai feministiniai aspektai bus matomi visose srityse, atsiras bendras žodynas, bendras visiems suprantamas žiūros kampas.

 

Gal feminizmo neįtraukimas į literatūros ar filosofijos teorijos kursus susijęs su tuo, kad feminizmas vis dar laikomas teorija, kuri kėsinasi griauti pamatus, vertybes?

Taip. Ir šiais metais kelios studentės minėjo: draugas, tėvas, draugė ar pan., sužinoję, jog buvo pasirinktas feminizmo kursas, perspėjo, kad šiame kurse jos bus indoktrinuojamos, „atverčiamos“. O populiariojoje kultūroje feminizmas tapatinamas su vyrų nekentėjų būreliu.

Tačiau yra ir akivaizdžių pokyčių. Neseniai apsilankiau „Synaesthesis“ koncerte. Nedaug apie šį ansamb­lį žinojau, bet pastebėjau, kad programa ne tik gera – ji sudaryta 50:50 principu, t. y. pusė kompozitorių moterys, pusė vyrai. Paaiškėjo, kad tai sąmoninga ansamblio vadovės Martos Finkelštein pozicija. Atrodo, domiuosi lietuviškuoju feminizmu, tačiau nemažai dalykų nežinau. Feminizmas skleidžiasi įvairiose kultūros srityse, tampa tam tikra kultūrine forma ir norma, ir ji nebūtinai yra tiesmukai deklaruojama.

 

„Fokuse“ esančiame įvadiniame straipsnyje rašoma apie pastangą revizuoti kino kanoną ir parodyti, kas liko šalia jo. Tarkime, niekam nežinomos antrosios režisierės, kurių indėlis dažnai būdavo milžiniškas. Kuo toks kanono revizavimas naudingas mūsų kultūrai išskyrus tai, kad primena pamirštus vardus?

Vienas svarbiausių knygos tikslų – autorystės sampratos permąstymas. Kultūrai tai svarbu, nes parodo, jog autorystės idėja yra politiška, egzistuoja taisyklės, kam gali būti suteikiamos autorystės regalijos. Tarkime, kalbant apie sutuoktinių arba porų bendraautorystę, tiek vyrai, tiek moterys į moters vaidmenį kūrėjų poroje linkę žiūrėti kaip į pagalbinį, nors realybėje gali būti visaip. Kino filmo autorystė priskiriama vien režisieriams. Jų indėlis itin didelis, tačiau kuriant filmą autorystė visuomet išskaidyta, prie galutinio rezultato prisideda daugybė žmonių – ne tik antrasis režisierius, bet ir operatorius, montuotoja(s), scenaristas ar scenaristė etc. Todėl ir reikalinga tokių sąvokų ir sampratų kaip „kūryba“, „meninis darbas“, „autorystė“ ir pan. revizija.

 

Jūsų straipsnis rinkinyje skirtas kintančioms perskaitymo strategijoms: tiek filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967) kūrėjai, tiek pirmieji žiūrovai homoerotinių poteksčių kūrinyje nenumanė ir neįžvelgė, tačiau, kaip parodo jūsų analizė, šiandieniam žvilgsniui jos gana akivaizdžios. Filmo kūrėjų tokia interpretacija nepiktina, jie ja net savotiškai didžiuojasi, bet paprastai būna atvirkščiai, ypač kai netradiciškai interpretuojamas tekstas kultūroje turi kanoninį statusą.

Analizėje atsispiriu nuo pakitusio filmo kūrėjų ir auditorijos suvokimo. Atvejis dėkingas, nes teksto analizė ir recepcija dera. Tačiau nemažai atvejų, kai auditorijos pokyčio dėl kokių nors priežasčių fiksuoti negalime, tačiau matome, kad tekstas, greta įprastos interpretacijos, turi dar ir, tarkime, queer potekstę. Tuomet itin svarbi tampa rišlumo ir jį pažeidžiančio eksceso, nuokrypio idėja. Rišlumo idėja labai aktuali ir tyrinėjant sovietinį kiną, kuriam priskiriamas hipervientisumas. O juk naudinga svarstyti, kiek toks monolitiškas rišlumas išties egzistuoja. Manau, sovietinio kino tyrinėtojai ateityje atras daug skaitymo ir interpretavimo alternatyvų tekstuose, kurie iš pažiūros atrodo labai vientisi.

Ar alternatyvūs perskaitymai leistini? Leistinumo ir neleistinumo, klaidingo perskaitymo idėja susijusi su griežtu struktūralistiniu požiūriu į tekstą kaip į uždarą sistemą. Bet jei kreipi dėmesį į teksto recepciją, svarstai, kad kultūrinės reikšmės gali pasikeisti, tuomet leistinumo ir neleistinumo dilema netenka prasmės. Tarkime, filme „Suaugusių žmonių žaidimai“ rodomi gestai, situacijos 7 dešimtmetyje neturėjo erotinių poteksčių, reiškė vyrų draugystę, sugėrovų šiltus santykius. Šiandien kūno žodynas pasikeitęs ir kultūros istoriko kompetencijų neturintys žiūrovai ir žiūrovės mato tokią kūno kalbą, kokią mato, ir suvokia šią kalbą taip, kaip įprasta dabar. Kitaip tariant, interpretacija yra tokia, kokia auditorija.

 

Kadaise labai nustebau sužinojusi, kad kai kas Fiodoro Dostojevskio „Idiote“ vykstančią koliziją tarp Nastasjos Filipovnos, Michailo Rogožino ir kunigaikščio Myškino interpretuoja kaip meilės trikampį, kurio pagrindinė ašis – visai ne Nastasja, o homoerotiniai Myškino ir Rogožino jausmai. Kai pati skaičiau šį kūrinį (tai buvo seniai, dar universitete), šių poteksčių nepastebėjau. Ir per rusų literatūros paskaitas apie tokius kontekstus nebuvo kalbama. Tačiau iš naujo perskaičiusi „Idiotą“ tokia interpretacija iš tiesų patikėjau.

Nieko šokiruojančio. Literatūros istorikai recepcionistai visuomet kalbėjo, kad literatūros kūrinio istorija gali būti rašoma ir kaip kintančių suvokimų istorija.

 

Lietuvių akademikams dažnai priekaištaujama, kad jie mieliau tyrinėja praėjusias epochas ir mažai domisi šiandiena. Iš dalies pritariu šiai nuomonei. Tarkime, gana retai sulaukiu iš akademikų naujausios literatūros recenzijų, šiandienio literatūros ir kultūros lauko aktualijų refleksijos. Atrodo, mėgstamiausias solidžių literatūrologų žanras – straipsniai, skirti mirusių kanoninių autorių jubiliejams.

Pati dabar visai nemažai rašau apie dailę, parodas. Žinoma, tai tėra tekstas kartą per mėnesį. O apskritai nesutinku, kad akademikai nekomentuoja nūdienos, tik mūsų tiesioginis kontekstas skiriasi. Tarkime, mano kolegos TSPMI nuolat komentuoja šiandienos realijas.

Mąstydama apie savo santykį su rašymu apie aktualijas sugalvojau tokią teoriją. Kai akademikai rašo apie nūdieną, jie kuria dviejų žanrų tekstus: vieniems idealas yra esė arba bent publicistika, o kiti rašo mini straipsnius. Mano atvejis – antrasis. Nerašau gražių tekstų, rašau tokius, kuriuose bandau suformuluoti tam tikrus man rūpimus dalykus. Neretai vėliau šie tekstai tampa didesnių straipsnių dalimi. Iš to, kaip suformulavote klausimą, spėju, tikriausiai teigiate, jog trūksta būtent esė tipo tekstų – stilingų ir sklandžių?

 

Taip, neretai mokslininkų straipsniai ir recenzijos būna itin sunkūs, nespecialistui juos nelengva suprasti ir skaityti. 

Savaime tai nėra blogai, reikia ir tokių tekstų. Be to, nemanau, kad akademiko prievolė užimti viešo kalbėtojo ar kalbėtojos vietą. Neseniai magistrantė norėjo mano vadovaujama rašyti baigiamąjį darbą apie savo mylimus Filosofijos fakulteto dėstytojus, svarstyti, kodėl vieni iš jų tampa viešais intelektualais, o kiti ne. Čia glūdi prielaida, kad gero akademiko idealas – tapti viešosios nuomonės formuotoju.

O aš manau, kad turėtų būti raiškos pasirinkimo formų įvairovė. Be to, mūsų intelektualinės rinkos pasaulis mažas, todėl ir vaidmenų nėra daug. Paprastai tas pats žmogus atlieka kelis vaidmenis, nors iš tiesų linksta prie vieno, tarkime, prie mokslo populiarinimo. Tačiau mūsų sąlygomis užsiimti vien mokslo populiarinimu ar vesti intelektualių pokalbių laidą neturint stabilios akademinės vietos, nepriklausant akademinei struktūrai, beveik neįmanoma.

 

Kokios savybės būtinos geram akademikui?

Tik nemažai padėsčiusi supratau, kad labai geras bakalaurantas nebūtinai taps geru doktorantu ar net magistrantu, nes judėjimas moksle reikalauja skirtingų savybių.

Humanitariniai mokslai yra individualistiniai, reikia mėgti būti vienumoje, net jei linksmos kompanijos irgi prie širdies. Dar akademiniam darbui būtinas apsėdimas ir žinojimas, kada paleisti temą, o kada jos laikytis, net jei kitiems ji atrodo neįdomi – reikia įtraukti, išmokyti kitus ją matyti. Labai svarbu subalansuoti požiūrį į akademinę veiklą kaip į darbą ir kaip į gyvenimo būdą, nes dažnai laisvalaikio ir darbo atskirti neįmanoma. Tai savotiškas privalumas, bet jis greitai gali tapti išnaudojimo šaltiniu, nes daug kam atrodo, kad akademikė gali dirbti visada.

 

Skamba labai kūrybiškai, greičiausiai ir rašytojas ar kitos srities kūrėjas, kalbėdamas apie savo profesiją, pasakytų kažką panašaus. Vis dėlto akademiko darbą pavadinote vienišiaus darbu. Tačiau pirmoji, graikiškoji Akademija (daug kam – vis dar idealas) buvo bendruomeniška: visi susirenka ir vadovaujami Platono ką nors bendrai svarsto. Gal vienatvė būdinga būtent lietuviškajai akademinei terpei?

Taip, ši specifika lietuviška, ją tikriausiai lemia silp­nas mokslinio seminaro žanras. Aišku, net aukšta seminarinio darbo kultūra vienatvės nesumažina, nes didelė akademinio darbo dalis vyksta vienumoje, niekam nematant. Tačiau idealiu atveju individualus darbas turi turėti sau porą – seminarinį darbą. Šia prasme man labai trūksta mandagaus seminarinio intensyvumo. Tais retais atvejais, kai moksliniai seminarai vyksta, jie virsta kritiniais. Norėtųsi, kad seminaruose dominuotų intelektualus dosnumas.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

Draugai