Kazlauskaitė G. MENINOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Meninos" –­ antroji Giedrės Kazlauskaitės poezijos knyga. Pirmoji, „Heterų dainos", pasirodė prieš šešerius metus, 2008-aisiais. Šiuodvi knygos savotiškai sukimba opoziciniu principu: heteros – sąlyginai laisvą, nepriklausomą gyvenimą senovės Graikijoje gyvenusios netekėjusios moterys, užsiėmusios meninėmis veiklomis be to, kad teikdavusios kūniškas paslaugas jas išlaikantiems turtingiems globėjams, pavadinkime, meno prostitutės; ir – meninos, Ispanijos ar Portugalijos freilinos, lydėdavusios karališkąją šeimą ir patarnaudavusios jų vaikams (infantams ir infantėms), kurių vardą meno istorijoje turbūt labiausiai įtvirtino D. Velásquezo paveikslas „Meninos". Taigi galime teigti, jog abu eilėraščių rinkinius sieja tarnystės menui gija, tačiau jei heteros savo namų taisykles nustatydavo pačios, buvo laisvos rinktis, su kuo bendrauti, o jų prielankumą reikėdavo nusipelnyti, tai meninos nesirenka, jos paklūsta XVII amžiaus kanonams, yra įspraustos į varžančius korsetus tiek tiesiogine, tiek perkeltine – rūmų etiketo – prasme. Prisimenantiems paveiks­lą iškyla vaizdas: viena menina, paduodama infantei ąsotį su vandeniu, priklaupia ant kelio, kita pritupia pagarbiai nusilenkdama. Dailininko dirbtuvės gilumoje – veidrodis, kuriame atsispindi karališkoji šeima, stebinti tapomą dukterį. Karalių pačiame D. Velásquezo paveiksle nėra, tik atvaizdai, išduodantys aukščiausios galios buvimą. Kodėl nuo to pradedu? Nes vėlgi matau jei ir ne tiesioginį, tai gal labiau pasąmoninį ryšį su veidrodiška pirmojo G. Kazlauskaitės rinkinio struktūra: jame eilėraščiai buvo padalyti į dvi dalis: „Grafomanės pamokymai mažulei" ir „...ir atvirkščiai". Antrąjame rinkinyje skyriai jau keturi: „Infantei pina kasas", „Infantė pozuoja dailininkui", „Infantė koplyčioje", „Pažas". Antrąjame skyriuje randame eilėraštį „Meninos" –­­ rinkinio raktą:

Tas nežinomas žodis, lyg nuo „menas",
lyg reiškiantis freilinas, lyg mergaites portugališkai;
o infantė tai jokiu būdu ne paprasčiausia princesė –
veikiau nuo žodžio „infantili", kuriuo tiek buvo plojama,
kad be paniekos susitapatinta.
P. 47

Atrodo, jame (ne vien šiame tekste, bet ir rinkinyje/-uose) bandoma nustatyti savo (eilėraščių subjektės) santykį su menu. Atrodo, tas santykis priverstinis, tarsi taip būtų susiklosčiusios aplinkybės – mokykloje įvykęs atpažinimas, tačiau ne tik paveikslo („Meninų"), bet ir savęs tame paveiksle – lyg žvelgiant į veidrodį ir iš visų jėgų bandant kurti ironišką distanciją su neišvengiamai įtraukiančia literatūros tradicija:

Tie nereikšmingi sapfizmai, kurie neišgelbės teksto;
ta niekam neįdomi, neliteratūriška mergina ir draugai,
kurie figūruoja kaip sociumo galios balastas;
ta erzinanti šeima, kurioje
visi serga patologišku sentimentalumu –
manau, jūs gyvenat Meninų paveiksle.
P. 49

Kalba yra vienintelis pastovus objektas kintančiame pasaulyje („su kuria (labiau, negu su meiluže), / ne tik gyvenama, bet ir miegama, sapnuose / nuolat gludinant savo sakinius", p. 50). Nieko nepadarysi, mus visus veikia aplinka, kurią paverčiame tekstu ir apipiname kontekstais, agresyviai primenančiais apie save neparašytų disertacijų pavidalu.

Priminsiu ir aš savąją tyrinėjimų sritį – psichoanalitinę literatūros kritiką, padedančią pažvelgti į literatūrinę kūrybą kaip į tam tikras subjekto pasąmoninės veiklos manifestacijas. Suvokti, kaip pradeda formuotis subjektas, leidžia viena svarbiausių Jacques'o Lacano įvestų sąvokų − „veidrodžio pakopa". Kūdikis nuo 6 iki 18 mėnesių jau ima reaguoti į savo atvaizdą veidrodyje ir identifikuoti jį kaip save, būtent tuo metu pradeda formuotis ir jo kalba, kuri, anot to paties J. Lacano, nėra pavaldi jos turėtojui subjektui, o veikiau jį valdo. Pirminės nesąmoningos autorystės apraiškos stebimos ankstyvojoje vaikystėje: kurdamas naujadarus, vaikas suteikia žodžiui reikšmes. Ši autorystė yra represuojama socializacijos, nes egzistuoja tam tikra diskurso tradicija. Tik prisitaikęs prie diskurso tradicijos, subjektas tampa visateisiu intersubjektyvios kalbos vartotoju ir gali išreikšti save literatūroje. G. Kazlauskaitės eilėraščių subjektės asmenybę galime suvokti kaip skilusią į meninas (eilėraštyje tai „nežinomas žodis, lyg nuo žodžio „menas") ir infantę, kurios kalba turi vedančią galią, kaip teigiama viso rinkinio dedikacijoje: „Vaikui, tamsiausiojo slėnio vedlei". Vaikas gali vesti per tamsiausią slėnį – pasąmonę. Tik kažin, ar išves?.. Pirmąjame G. Kazlauskaitės rinkinio eilėraštyje („Mergaitė balta suknele Europos aikštėj...") vaikas žino atsakymą į klausimą, kur yra poezija:

Savo eilėraščiuose
jie kelia esminį, patį svarbiausią
mums klausimą, išblukinantį
dangų ir visas morales (kvailų žurnalistų lūpomis
jį postuluoja): kur ta poezija?
į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia.
P. 10

Vaiko žinojimas kyla iš apčiuopiamos patirties – žaidimo ant Europos aikštės skulptūros blokų, kurie stebinčiai žaidimą kalbėtojai kelia asociacijų su „antkapiais" ir kreipia į egzistencinius apmąstymus. Tačiau G. Kazlauskaitės eilėraščiuose nuolatos šmėstelinti mergaitė į konkretų vaiką mažiausiai panaši – tai veikiau simbolis, viename tekste įgaunantis eilėraščių subjektės vaikystės bruožų, kitame reprezentuojantis vaikiškąją (ironiškai – „infantiliąją") jos asmenybės dalį arba pasirodantis augančios dukters pavidalu. O galiausiai − kas mums draudžia subjektą, kurį regime skaitydami grožinį kūrinį, paklausti: „Kas manaisi esąs?.." Krykštaujantis vaikas, išmokęs atpažinti save veidrodyje, ar skaitytojo atspindys tekste?

Tekstas kaip veidrodis kuria sukeistinto pasaulio atvaizdą-miražą, iškylantį mums prieš akis metaforomis, kurias J. Lacanas vadina ypatinga kalbos struktūravimo forma –­ tvirtovės, apsaugančios nuo įsivaizduojamą grėsmę keliančio realaus pasaulio, statymu. Subjekto elgseną veikia gynybos mechanizmai, kurie išstumia nerimą keliančius geismus, vaizdinius ir mintis. Tačiau išstumtasis turinys nuolatos stengiasi kokiu nors pavidalu patekti į sąmonę – bent jau neigimo pavidalu:

Nebetrokštu patirti daugybės dalykų, kurių taip ilgėjaus –
jūros man nebereikia, šalių svetimų, namų
(...)
Visos didžiosios aistros jau pragyventos, ir nieko didingo
po saule jau nebebus: žinoti arba suprasti
irgi atrodo gviešimasis į nuosavybę.
Nebetrokštu mylėti Dievą visa širdimi, neabejoju jo buvimu,
nesilaikau
jo įsakymų: nesiekiu naujų žvaigždučių savo milinės antpečiuose
nelaukiu, kad drąsiai atjotų pavasaris
P. 14

Vėlgi į tekstą įsiterpia mūsų literatūros klasikos kontekstai – transformuotos S. Nėries eilutės „Ir vienąkart, pavasari, tu vėl atjosi drąsiai..." – ne tiek svarbu, sąmoningai ar ne, svarbiausia, reikalaujantys iš eilėraščių subjektės savo dalies: įmesta į meną (kaip į upę) taip lengvai neišsikapstysi, tad tenka deklaruoti: „ir toliau piktybiškai / rašysiu eilėraščius, / jie vieninteliai / neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką / nesižemina, išmaldos neprašinėja" (p. 16). Šis veiksmas – rašyti eilėraščius – tampa vieninteliu įmanomu būdu atsilaikyti prieš sistemą:

Nieko dramatiška neįvyko – tu nepasikeitei statuso,
neatsiliepei į aktualią diskusiją, neišėjai į gatves
su transparantu, nevirtai blizgiųjų viršelių heroje
P. 17

Viskas būtų neblogai, bet... tokia menininko pozicija nėra nauja. Nėra nauja, žinoma, ir menininko-visuomenininko pozicija. Istorinių ar socialinių pervartų laikais dažnai viršų ima pastaroji, t. y. atsiranda autorių, linkusių reaguoti į visuomeninius įvykius menine kalba. Nes jie tai gali ir žino būsią išgirsti. Ir yra menininkų, kuriems tokios reakcijos neatrodo priimtinos, kurie primygtinai pozicionuoja savo atsiribojimą nuo likusio pasaulio, nes iš esmės juk gyvenime nieko nėra svarbiau už savus rūpesčius:

Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė
ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu
atrodė juose apgailėtinai. Jie tuokėsi barikadų fone, jie
ėjo su veidrodžiais prieš Berkutą; vaikas vėlavo kalbėti,
ir mes tąsėme ją pas daktarus, kurie negalėdavo
pasakyti nieko, tik tiek, kad reikia turėti vilties.
P. 17

Turbūt čia ir yra eilėraščių subjektės drama – matyti, kas vyksta, bet nenorėti turėti su tuo nieko bendra („...prieblandos reikia mano eilėraščiui", p. 19). Tylėti, nes asmeninės paslaptys atrodo didžiausios. Vaiko (ne)galia tylėti: tarsi liga, bet tylintis vaikas nepapasakos apie pavojingą ryšį. Taip tos baimės perkeliamos į sapnus („Sapnuodavau, kad ji suseka, / kaip mes gyvenam – smerkia, reikalauja skyrybų") ar į agresyvaus šuns – namų sergėtojo –­ metaforą („dėl to šuns / nenorėjome prakalbėti", p. 18).

Išorinis pasaulis karnavališkai kičinis, vienodai netikras tiek interneto kuriamoje artimų santykių iliuzijoje („vis vien kompiuteris tiksliai žino, su kuo aš miegojau – / tie žmonės nuolat dega žalia šviesa, jie online", p. 26), tiek profaniška, komercine švente tapusioje Kaziuko mugėje, kur viskas suplakta į viena ir vienodai nereikalinga:

Meduolinės širdys ir krišnaitų pyragai,
iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų peiliai,
bjaurios veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto –
štai ir visa, ką siūlome vieni kitiems.
P. 27

Socializacija − kiti kaip priešai − apsupa subjektės vidinę pilį, įkalina ją kūrybos labirinte, iš kurio neįmanoma išeiti, tik kartkartėmis pro šaunamąją angą mesti į kovotojus žeidžiantį tekstą. Nesvarbu, ar pataikys, svarbiau pareikšti –­ aš gyva, nors užsibarikadavau, tad ir matau ne kažin ką. Legitimuojama kūrėjos teisė būti narciziška, atsiriboti nuo bet kokių įtakų, sąsajų ir autoritetų:

Mano kambaryje tuo laiku nebuvo jokių portretų, tik veidrodis.
Visos knygos lentynose, kad nestebėtų manęs
autorių nuotraukomis, atsainiai paguldytos kniūbščios.
P. 34

G. Kazlauskaitės eilėraščių subjektė savo tekstais tarsi šaukia: žinau jus, skaitau jus – bet man neįdomu, man nuobodu, mane užkniso visas šis kultūrinis perteklius, iš esmės reiškiantis tik tai, kad vieni kitiems demonstruojame savo išsilavinimą, akademinius pasiekimus, už kuriuos reikalaujama atsiskaityti ne eilėraščių, o disertacijos, ar bent jau straipsnių pavidalu („Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, artodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus", p. 34). Tačiau būtent jos pačios (ne kieno nors kito!) rašomas eilėraštis ir yra neginčytina, net už Dievo sukurtą realų drugelį, vertesnis objektas:

Įstabaus Dievo kūrinio, kuriame užrašytas pasaulis
aš negelbėjau, negalėdama atsitraukti
nuo eilėraščio, nors jis daug negražesnis
net jei gyvens kiek ilgiau.
P. 37

Tik sugebėjimu transformuoti realybę į kūrybą čia matuojama gyvenimo vertė: „Ko verti mano baisiausieji, įspūdingi sapnai, / jeigu jie netaps literatūra? Ko vertos visos stipendijos, už kurias / įsirengiau galvoje vargonus?" (p. 41). Egocentriškas yra žiūrėjimas į veidrodį, žiūrėjimas į savo parašytą tekstą – taip pat. Akivaizdus ir noras (žinoma, daugelyje vietų pridengtas apsimestinai atsainia savi­ironija), kad tie tekstai išliktų ateities kartoms: „Kaip norėčiau, kad ji / perskaitytų šias eilutes, kai užaugs" (p. 10). Kad išliks – neabejoju, nes G. Kazlauskaitės rinkinys stiprus. Tinkamas analizuoti per paskaitas, pritaikyti įvairias literatūros mokslo teorijas, ne tik psichoanalitinę, leidžiančią atpažinti šiuose eilėraščiuose paskiras susiskaidžiusios asmenybės dalis – vaikiškąją (infantės), paklūstančiąją (meninų) ir represuojančią galią (karalių, žvelgiančių iš į rinkinio intertekstus įtraukto D. Velásquezo veidrodžio) atstovaujančią visuomenei, nuo kurios taip stengiamasi atsiriboti neigiant ją narciziškai hermetiškais eilėraščiais. Ir tas hermetiškumas sukrečia. Jei „Heterų dainose" dialogas dar kuriamas, šiame vyrauja karališkojo vaiko – infantės –­ tyla ir vienatvė. Pasirodantis paskutiniame skyriuje pažas nebegali būti žaidimų draugu. Atsiribojama ir nuo tradicinės šeimos „idilės": „Tesudūžta veidrodis su tėvų atspindžiais: juk sukūrė tave ne jie, / o dailininkas skeptišku veidu" (p. 94). Tačiau lieka perspėjimas – lyg nuojauta – kad infantės gyvenimas meno pasaulyje vis dėlto nėra saugus: „Dabar nekvėpuok, oras gali būti aštrus, / veidrodžio šukele įpjauti į plautį" (p. 95).