Šiais metais „Poetinį Druskininkų rudenį“ galima būtų pavadinti ilgosios vasaros užbaigtuvių švente. +27 °C. Įdomu, ką pats švedų astronomas pasakytų apie temperatūros pokyčius. Džiugu, bet ir labai neramu. Kaire ausimi girdėjau, kad dėl visuotinio atšilimo kaltas ne tik žmonijos neatsakingumas, bet ir kažkur nukrypusi Žemės ašis. Jeigu jau taip atsitiko su planeta, tai mūsų vidinės ašys turbūt dar labiau išsikraipė, ir realybė, su kuria poetai ir šiaip sunkiai susigyvena, išslys mums visai iš po kojų. Kokios pasekmės? Kas ten žino: gal nebematuosime savo poetinio pasiutimo jokiais poetiniais laipsniais ir tapsime tokie „normalūs“, kad leng­vai prisitaikysime prie bet kokių realybės slinkčių? 

Patinka man žodis „slinktys“. Ypač todėl, kad atsirado taip pavadinta leidykla. „Slinkčių“ knygos, kiek teko paskaitinėti ir pavartyti, pateisina pavadinimą: struktūrinės minties plokštės viena kitą užkloja, bet neuždengia, o kaip tik paryškina. Slinkčių sąsiuvinėlyje „Literatūrinės slinktys 2023. Jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūryba“ Ievos Vaitkevičiūtės ir Teodoros Juraitės-Šukaitienės išgyvenimai gražiai susišaukia su vizualizuota atmintimi. Juliaus Barzdaičio pjesė ir Dianos Remeikytės tapyba viena kitą papildo. Silvijos Zujūtės eilėraščiai gąsdina Šarūno Baltrukonio paveikslus (o gal atvirkščiai), tačiau abu autoriai mums, skaitytojams ir žiūrėtojams, siekia kažką priminti. Verdenė Monika Valkiūnaitė bando prisidengti išrautų medžių šaknim, bet Klaido Paškevičiaus tapyba ją atidengia. Lilija Rakova virsta krištolo taure, o Raminta Stasaitytė į ją lieja gyvybę. 

 

manipuliacija.lt nuotrauka.

 

Visa tai kūrė leidėjas Juozas Žitkauskas, kuris tarsi dirigentas paskirus balsus paverčia orkestru. Ir šių metų „Poetinį Druskininkų rudenį“ šis žmogus sustygavo, savimi įprasmino. Žinia, būta ir kitų dirigentų. Niekas nenuneigs ilgamečių festivalio organizatorių Kornelijaus Platelio, Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, Uršulės Gedaitės darbų svarbos, bet jų atvertame lauke J. Žitkauskas švystelėjo šiemet kaip kryptį įgavusi kometa. Jo išleistas Gvido Latako eilėraščių ir piešinių rinkinys „Salos“ pelnė Jotvingių premiją. Būtent šis leidėjas prirėmė prie sienos kitą įdomų autorių Ričardą Šileiką ir verste privertė surinkti į vienį išsibarsčiusias poetines nuojautas bei nuotaikas, sudėtas į rinkinį „Pertrauka“. J. Žitkauską matau kaip naujo tipo leidyklos įkūrėją, įteisinusį menininko ir leidėjo koreliaciją. Panašiai elgiasi ir „Kitų knygų“ leidykla, bet jie telkia patiems patinkančius, kartais į paraštes nustumtus autorius, o J. Žitkauskas pasirenka pasakotojo perspektyvą, kurią dėl vitališkos asmenybės valdo eksplicitiškai. Tiksliau, viską valdo gyva dzūkiška prigimtis. 

Festivalyje knygas pristatinėjo du jauni Mantai – Tamošaitis ir Toločka. Abu žarstėsi generatyvinio pobūdžio teiginiais, leidyklų atstovai (mano manymu, irgi labai jauni) jiems nenusileido – visiems smagiau, kai poetinėje žemėje verda aistros. Tada nebaisios smegduobės.

Vakariniuose skaitymuose dominavo svečiai. Išskirčiau du autorius, palikusius neišdildomą įspūdį. Tai lietuvis Ramūnas Liutkevičius ir kanadietis Adamas Dickinsonas. R. Liutkevičiaus skaitymuose teksto autorius ir atlikėjas susivienija paslaptingai susijungus žodžiui, šokiui ir melodikai. Prieš žiūrovo akis iš žodžio kyla judesys, atliepiantis ir savaip įprasminantis performerio veiksmą bei žiūrovo lūkesčius. Įtampą augina ne vien žodžiai, bet ir sintezė. Žiūrovas, įtrauktas į jautrų autoriaus atsivėrimą, savo buvimu stabilizuoja ir įprasmina trapią, besiformuojančią čia ir dabar teksto interpretaciją. Be didelio patoso, pasitelkus labai savitą stilistiką atveriamos jautrios patirtys: „sveikstančios sielos, niekada nepagysiančios sielos klaidžioja sudaužytų likimų namuose, jas reikia sulipdyti iš naujo, pažirusią dėlionę surinkti į vientisą paveikslą“ („Poetinis Druskininkų ruduo“, „Vaga“, 2023, p. 122). Tai ir daroma. Pasaulis tveriamas iš naujo.

Kanadiečio A. Dickinsono eilėraščiuose susipina bio­logija ir mikrobiologija, chemija ir anatomija, žodžiu, visas gyvosios materijos tragizmas žlugimo akivaizdoje. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Sveikinimas“ su skaitytoju labinasi išvirtę albatroso viduriai, kuriuose gali įžiūrėti ir paukštį pražudžiusį žiebtuvėlį. Labinasi ir kietaodis vėžlys, „mėnesį šikęs virvės kaspinais“ (p. 63), ir poli­etileno akmenėliai, randami „sudžiūvusių kupranugarių užkimštose žarnose“ (p. 63). Jogos tamprės, poliesterio vilna, jūroje besirangančios tinklinės kojinės ir kitos XXI a. vartotojiškumo realijos A. Dickinsono kūryboje veliasi į gniutulą. Eilėraščiai baisūs ir net atstumiantys, nes bado akis mūsų neatsakingumo ir paviršutiniškumo pasekmėmis. Kita vertus, iš ryškių pasaulio kasdienybės detalių formuojasi iliuzinis žavesys, tarsi žiūrėtum į spalvingą realybės mozaiką, sunarstytą iš šiukšlių ir dar nemalonesnių nūdienos artefaktų.

Jaunųjų skaitymai visada išsiskiria ypatingu jauduliu. Vieni autoriai mikrofono link eina linkstančiomis kojomis, kiti, tik ir laukę savo eilės, mėgaujasi trumpa žvaigždės valandėle. Vieni skaito klumpančiu iš jaudulio liežuviu, kiti geba susikurti kone pranašo įspūdį. Norėčiau išskirti Uršulę Toleikytę, buvusią klaipėdietę, dabar gyvenančią Vilniuje. Jau kelerius metus stebiu jos poezijos kelionę filosofijos kryptimi ir džiaugiuosi ramiu, bet tvirtu žingsniu. Vieną iš jaunųjų kasmet savo įsteigta premija apdovanoja poetas Antanas A. Jonynas. Šiais metais laurai teko Alinai Borzenkaitei, visus nuginklavusiai aiškia eilėraščio mintimi ir kone vaikišku nuoširdumu. Išskirčiau ir Liną Daugėlą bei jaunatviškai patriotišką jo eilėraštį „We are lithuanians“, kuriame lengvas pasišaipymas dera su nesumeluotu didžiavimusi savąja tauta. Įspūdingas buvo ir Dominyko Andriuškevičiaus pasirodymas, prikaustęs dėmesį ne tiek žodžiu, kiek vizualiniu jo apvalkalu. D. Andriuškevičius tiesiog scenoje lipdė vientisą poetinį įvaizdį tarsi teigdamas, kad pats ir yra poezija. Tiesa, šiais metais jaunieji man pasirodė pernelyg sušukuoti, tvarkingi. Pasigedau daugiau jaunatviškos provokacijos.

Poetų ir klausytojų pamėgti dviejų eilėraščių skaitymai, kuriuos paprastai veda Dainius Gintalas ir R. Šileika, vyksta taip: vieną eilėraštį poetas pasirenka iš mėgstamų autorių kūrybos, o kitą skaito savo. Šiais metais skaitymus pradėjo klaipėdietė Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaip vieną mėgstamiausių ji skaitė Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį, nes šių dviejų poečių pasaulėžiūra ir temos panašios – abi ieško poezijos kasdienybėje. Savo eilėraštį Daiva skyrė Jonui Mekui ir pavadino „Kaktusas Mekui“. Savus eilėraščius poetai vis dažniau kažkam dedikuoja. Pavyzdžiui, Elena Karnauskaitė eilėraštį dedikavo paukščiui. Dviejų eilėraščių skaitymo formatas suteikia galimybę poetui ir į save, ir į kitą pažvelgti atsitolinus, ir save, ir patinkančią poeziją įvertinti tam tik­rame kontekste. Visada stebiuosi, kokiomis skirtingomis kryptimis galime judėti ir vis tiek susikalbėti. Pavyzdžiui, po D. Molytės supoetintos kasdienybės Dainiaus Dirgėlos skaitytas Charleso Bukowskio eilėraštis, o ir jo paties dedikacija poetui gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti intersubjektyvi. Bet tai tėra kitas žiūros kampas, kita žmogiškojo skausmo pusė – ne tik kurianti įtampą, bet ir išsprendžianti kai kuriuos kalbinio apsimetinėjimo, perdėto įsijautimo ryšius. Užsienyje gyvenančių lietuvių pasirinkimai kitokie: vienų labiau nostalgiški (Diana Paklonskaitė), kitų, atvirkščiai, pasaulinių literatūrinių vėjų perkošti, naujų poetinės kalbos implikacijų paveikti (Rimas Užgiris). Negaliu nepaminėti Olitos Dautartaitės, skaičiusios ir Paulių Širvį, ir Joną Meką, kurio eilėraštyje be menkiausio patoso pasakojama apie draugo žmonos laidotuves. Vyras prarado žmoną ir nebežino, kaip savo skausmą suvaldyti. Draugai jam padeda, nepalieka vieno, kolektyviai skandina liūdesį aluje, bet tai menkai tegelbsti, todėl susėdę po žydinčia liepa svarsto, ką dar galima padaryti, kad skausmas pasitrauktų. Gal, sako, užkalkime kaimyno namus? Bet viskas baigiasi tiesiog sėdėjimu ir žiūrėjimu į žvaigždes kartu su vos nenukentėjusiu kaimynu. Ir tiek šiame paprastame tekste – ir jo skaityme! – gelmės, kad imi suprasti dalykus, kurių nė vienas filosofas išaiškinti nemokės.

Festivalio pabaigoje nusirita padėkų ir apdovanojimų banga. Šiais metais Jaunojo jotvingio premiją pelnė Birutė Grašytė-Black už taupų ir talpų žodį eilėraščių knygoje „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Negalėdama dalyvauti renginyje, savo padėką už įvertinimą įrašė ir atsiuntė. Na, o pagrindinę premiją pelnė G. Latakas už eilėraščių knygą „Salos“. Laudaciją skaitė knygos leidėjas J. Žitkauskas – akcentavo gruboką ir talpų, tarmybėmis bei senoviškais žodžiais praturtintą žodyną, šių dienų mitologijos kūrimą. O naujasis Jotvingis dėkodamas už tai, kad buvo pastebėtas ir išrinktas, visų atsiprašė, kad apdovanojimą gavo jis, o ne kažkas kitas – auksinis žmogus tas Gvidas, labai didelės širdies, be menkiausio falšo. Jotvingis perskaitė eilėraštį, kuriame sakoma, kad kiekvieno vyro galvoje yra moters formos žvakė, o jei ir ne moters formos, tai kitokia žibelė visgi turi būti. Smagūs buvo ir anoniminių eilėraščių rinkimai bei skaitymai – net po du apdovanojimus pelnė Sara Poisson ir R. Užgiris. Vyko ir ap(si)dovanojimai, kuriuose prieraišumą ir meilę galėjai išreikšti laisvai. 

Tačiau išvažiuojant širdyje kirbėjo nerimas. 30 metų poetus glaudusi vila „Imperial“, mums geriau žinoma tiesiog kaip „Širdelė“, laukia permainų, gal net fatališkų. Visi fotografavome medinių raižinių stebuklą, kurio gal visai neliks. O taip norėtųsi, kad mūsų „Širdelė“ atgimtų kaip feniksas iš pelenų, kad pakiltų iš užmaršties dulkių ir vis dar gyvų prisiminimų.

 

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.