Noria Adel (g. 1980) – poetė, fotografė, vizualiųjų menų atstovė. Alžyro dailės akademijoje baigusi meno studijas išvyko į Damaską, Siriją, kur gyveno iki 2011 m. Daugelio poezijos rinktinių autorė ir bendraautorė, įvairių poezijos festivalių dalyvė. Dabar gyvena Vokietijoje kaip laisva rašytoja.
Esi berberė. Ar galėtum trumpai apibūdinti berberų tautą ir kultūrą, kaip tautiečių suvokiama tu ir tavo poezija?
Man nuolat kyla klausimas, kokia mano ir mano kuriamo meno vieta patriarchalinėje bendruomenėje. Gimiau konservatyvioje šeimoje, kurios požiūriu, menas, literatūra ir moteris nedera, todėl turėjau išsikovoti sau erdvę. Tai, kad susidūriau su šeimos ir bendruomenės kuriamais trukdžiais, tam tikra prasme atspindėta mano poezijoje, ypač pirmoje knygoje „Youss veillera le marais, acte poétique d’un gardien“ (2009), kurioje rašiau apie individualią emancipaciją per meną ir literatūrą.
Berberai yra etninė mažuma ir pirmieji žmonės, apsigyvenę Šiaurės Afrikoje. Jie žinomi vardu „amazigh“ (tariama „amazir“), o berberų kalba vadinama „tamazight“. Kalba skiriasi priklausomai nuo valstybės, kurioje berberai gyvena, taip pat skiriasi ir kalbos pavadinimai: Alžyre ji vadinama „kabyle“ arba „taqbaylite“, – pavadinimas kilęs iš žodžio „qaba’il“, kuris arabiškai reiškia „gentys“. Berberų kultūra – didelis turtas, ypač dėl gilios santarvės kultūros, mat mes vienodai vertiname ir gerbiame tiek žmones, tiek alyvmedžius. Drauge tai įvairialypė kultūra, ką rodo mūsų tautiniai kostiumai. Kažkas gražaus ir mistiška slypi Kabilijos kalnuose, plytinčiuose vakarų Alžyre, kur berberų daugiausia, – šito neįstengsiu nupasakoti. Manau, būti berberu yra nuostabus dalykas, tuo didžiuojuosi ir noriu perduoti savo sūnui, kurio antras vardas yra Amazighas. Žodis „amazigh“ prilygsta laisvo žmogaus, maištininko sąvokai.
Ką poezija dabar reiškia berberams?
Amazirų poezija yra kalbos ir kolektyvinės atminties puoselėtoja, taip pat iš naujo kuria tautinę tapatybę. Pateiksiu pavyzdį, puikiai parodantį, kokia poezija svarbi vykstant visuomeninėms permainoms. 1980 m. didis Alžyro rašytojas, kalbininkas ir antropologas Moloudas Mammeri (1917–1989), 1969 m. paskelbęs iškilaus berberų poeto Si Mohando Ou Mhando (1836–1901) eiles, per paskaitą Tizi Uzu (Kabilijos sostinė) universitete norėjo pristatyti seną Kabilijos, t. y. berberų poeziją, bet paskaitą uždraudė meras. Tai davė pradžią įvykiams, kuriuos dabar vadiname Berberų pavasariu – berberų studentų protestams, įsiplieskusiems daugelyje miestų, nuo Tizi Uzu iki Alžyro. Šie įvykiai, kuriuos kasmet prisimename, yra tas istorinis atspirties taškas, kai žmonės pagaliau gali išreikšti savo tautiškumą ir reikalauti išsaugoti savo kalbą nesibaimindami politikos, neteisybės ir rasizmo.
Kodėl ir kada pradėjai rašyti poeziją? Kurie poetai ir poetės tau padarė didžiausią įtaką?
Neprisimenu, kada pradėjau rašyti eiles. Bet vieno nutikimo niekada nepamiršiu. Pirmais metais studijuojant Dailės akademijoje Alžyre, arabų kalbos profesorė (ji buvo ir vertėja, poetė bei tapytoja) per pratybas davė įdomią užduotį – parinkto paveikslo motyvais parašyti eilėraštį. Paveikslo autorius buvo austrų architektas ir tapytojas Friedensreichas Hundertwasseris, pagrindine kūrybos tema pasirinkęs gamtą, organiškus pavidalus ir spalvas, o tai yra nepaprastai įdomu, nes jo meno teorija vadinasi Transautomatism ir didesnį dėmesį skiria žiūrovo interpretacijai, bet ne menininko intencijai. Išvydusi paveikslą, kuriame pavaizduota valtis, sukama vandens verpetų, per kelias sekundes parašiau eilėraštį. Iš pradžių profesorė pamanė, kad neįstengiu nieko parašyti, o kai nustebusi pamatė, jog jau parašiau, pakvietė perskaityti garsiai. Tai buvo mano pirmas viešas skaitymas ir nuo tada visą laiką rašau.
Joks poetas manęs nepaveikė, galiu kalbėti apie begalinio užsidegimo akimirkas, tekstus, kuriuos aptikau atsitiktinai, ir tekstus, kuriuos į savo gyvenimą įsileidau palengva. Tačiau yra keli poetai, prie kurių nuolatos grįžtu: Rimbaud, M. Darwishas ir didis sirų poetas Mohammedas al-Maghoutas.
Kam rašydama skiri daugiau dėmesio – formai ar turiniui? Kaip tavo kūryba keitėsi bėgant metams?
Kurdama stengiuosi pasiekti pusiausvyrą tarp paprastų, greitai suprantamų žodžių ir tam tikro gilesnio poetiškumo. Geriausias pavyzdys yra mano knyga „Youss...“. Joje atskleidžiama, kaip regiu savo rašymą ir koks jis turėtų būti: tai begalinis eksperimentavimas žodžiais, jų talpumu, eksperimentavimas, nesilaikant poetikos taisyklių ar rimų. Metams einant, mano poezija tapo labiau fragmentuota, spontaniškesnė, susitelkiu į kalbos kūniškumą, nuo kaulų iki odos; man tai būdas nuskaidrinti mūsų fiziologinę tapatybę, mūsų kūną, kuris kartkartėm atrodo mums svetimas, ypač visuomenėje, kurioje kūniškumas uždraustas, kūnas uždengtas. Šis aspektas mane domina ir kaip menininkę. Dailės studijas baigiau darbu „Kūno reprezentacija arabų ir musulmonų pasaulyje“. Ši tema man buvo kuo tikriausias iššūkis, nes reikėjo prabilti apie religinius, seksualinius ir politinius tabu, viešpataujančius visuomenėje, kurioje gimiau. Didžiausias iššūkis, jog kaip žmogus ir kaip menininkė privalėjau būti ypač nuoširdi ir pripažinti sau, kad sėkmingos studijos, darbas ir atpažįstamumas visuomenėje nieko nereiškia, jei nesame iš tikrųjų laisvi. Apie tai kalbu ir savo eilėse, dėl to ir išvykau iš Alžyro.
Studijavai vizualųjį meną. Kokių regi meno ir poezijos skirtumų ir panašumų? Kaip pradedi rašyti eilėraščius ir kaip kuri vizualųjį meną?
Ne vienerius metus studijavau Dailės akademijoje, kur mokiausi lipdyti skulptūras, mokiausi meno istorijos, bet kai pradėjau kurti šioje srities darbus, poezija tapo svarbia mano vizualiojo meno projektų dalimi. Išskyrus medžiagą, esminio skirtumo tarp eilėraščių ir vizualių objektų kūrimo nematau, abiem atvejais stengiamės išreikšti savo jausmus, idėjas ir nagrinėjame svarbias temas. Menas yra poezija, poezija yra menas.
Baigusi studijas, persikėlei gyventi į Siriją. Kodėl pasirinkai Siriją? Kokia tada tai buvo šalis, kokią ją matei kaip jauna poetė ir menininkė?
Baigusi studijas, turėjau galimybę važiuoti į Prancūziją tęsti studijų, bet nutariau keliauti, panūdau semtis žinių ne studento suole, o tiesiogiai iš gyvenimo. Šitaip apsisprendžiau patraukti ne į Europą, o į Artimuosius Rytus, toks sprendimas atitiko mano studijų objektą ir klausimus, kylančius man, kaip menininkei.
Siriją pasirinkau trumpai čia apsilankiusi su drauge. Planas pabūti porą savaičių virto kelerių metų kelione. Iš pradžių verčiausi įvairiais trumpalaikiais darbais, paskui dvejus metus dėsčiau dailę ir prancūzų kalbą. Tai buvo intensyviausias ir turiningiausias mano gyvenimo tarpsnis, susipažinau su daugybe žmonių, pakeičiau daug butų, tad teko pagyventi įvairiuose miesto kvartaluose, turėjau galimybę keliauti po visą šalį ir daug ko išmokti. Sirija, o ypač Damaskas, poezijos prasme nepaprastai įkvėpė. Damaskas buvo atviras, multikultūrinis miestas, alsuojantis mečečių ir bažnyčių, naktinių klubų ir taksistų ritmu, kupinas gyvenimo ir šurmulio. Daug rašiau, pradėjau naują knygą, taip pat įgyvendinau labai svarbų fotografijų projektą „Penktadienio gatvės kronikos“, savotišką gatvės, kurioje gyvenau, fotodienoraštį. Labai gaila, kad šiandien tos nuotraukos įgijo kartų prieskonį, vis savęs klausinėju, kas nutiko žmonėms, kuriuos paveikslavau, ir gatvei, kurioje gyvenau, mieste, kurį taip mylėjau.
Apgailestaudamas turiu tavęs dar štai ko paklausti: kaip suprasti karą Sirijoje? Kaip jį supranti tu? Kaip tas kraupus karas veikia tave ir tavo kūrybą?
Padėtis Sirijoje nepaprastai sudėtinga, į konfliktą įsivėlę daug šalių, o tiesą apie karą gaubia perdėm didelės baimės, emocijų migla, todėl manau, niekas tiksliai negali atsakyti į šį klausimą. Gaila, kad kiekviena nauja diena pasiglemžia vis naujas aukas, atsiranda vis naujų pabėgėlių. Tai mane labai jaudina, mąstau apie daugelį projektų, kurie padėtų tuos jausmus įkūnyti vaizdais ir žodžiais, ypač dabar, kai Vokietijoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, esame supami pabėgėlių, kurių kiekvienas atsinešė savo istoriją, savo viltį.
Rašai prancūziškai. Ar kada nors pagalvojai, kad galėtum rašyti berberų kalba? Kaip suvoki santykį tarp poezijos ir kalbos? Ar poezija yra kalbos dalykas, ar kažkas kita, ne kalba?
Niekada nesu pagalvojusi, kad galėčiau kurti ne prancūziškai. Man rašyti ir kalbėti prancūziškai yra natūralus dalykas, nes tai yra kalba, kuria išreiškiu savo idėjas, mintis, pasaulio suvokimą.
Kiekviena kalba suteikia poezijai kažką ypatinga, savitą skambesį, kalba byloja ir apie kalbėtoją, ir apie adresatą, kurie ją vartoja. Tyla yra poezija, veidai yra poezija, muzika, maistas – viskas yra poezija, taigi nebūtinai ji turi būti kalbos dalykas, ji geba egzistuoti ir už kalbos ribų.
Kalbėjomės apie „mažumos literatūros“ savitumą; Deleuze’as ir Guattari aiškino, kad ji randasi ne iš literatūros, parašytos „mažumos“ arba kitados kolonizuota kalba. „Mažumos literatūra“ veikiau yra ta, kuri parašyta daugumos arba, buvusių kolonizuotų šalių atveju, kolonizatorių kalba. Kita „mažumos literatūros“ savybė, anot jų, yra ta, kad ji politiška. Šie mąstytojai teigia, jog visa toje literatūroje politiška. Ar sutinki su tuo? Koks, tavo manymu, politikos ir poezijos santykis? Vakaruose daugelis poetų sako, kad poezija tėra estetikos dalykas...
Keblu atsakyti, ypač žinant, jog Kafka, kalbėdamas apie žydų literatūrą Varšuvoje ir Prahoje, sakė „Kleine Literaturen“, taigi turėjo omeny „mažą“, o ne „mažumos“ literatūrą. Tai svarbus skirtumas, mat Deleuze’as ir Guattari žodį „Kleine“ išvertė „mažuma“ („mineures“), o ne „mažas“ („petites“).
Kaip Alžyro poetė frankofonė, kilusi iš valstybės, kurioje valstybinė arabų kalba nuolat kovoja su visur vartojama prancūzų kalba, iš valstybės, kur „tamazight“ kalba kovoja dėl savo vietos po saule, manau, kad kalbą arba literatūrą daro didelę tai, kiek svarbios jos mūsų kasdienybėje ir ką iš jų paimame, – tai gali būti tautiška, tarmiška arba kolonializmo palikimas.
Manding, poezija, priklausomai nuo jos istorinio konteksto, susisiekia ir su politiškumu, ir su estetiškumu. Kiekvienas poetas apibrėžia savo kūrybos gaires, formas, kurios gali būti politiškos arba ne. Jeigu rašydamas poeziją, dekonstruoji eilėraščio formą arba gvildeni kontroversišką temą, atlieki drauge ir politinį, ir estetinį veiksmą. Manau, poezijoje visų pirma svarbus inovatyvus balsas, ir nebūtinai jis turi būti politiškas. Kartais užtenka vien rašyti, juk ir pats rašymas yra politinis aktas, net jeigu rašai apie gėles.
Kalbėjosi Peteris Semoličius
Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė
Poezijos platforma www.poiesis.si