Oksana Lucyšyna – rašytoja, literatūrologė, vertėja, slavistikos profesorė, Ukrainos PEN klubo narė. Esė parašyta pagal šio klubo 2025 m. tikslinę temą „Būti pasaulyje“. Projektas įgyvendinamas su internetinio portalo „Суспільне Культура“, leidyklos „Projector Publishing“ ir meno knygų leidyklos „Telegraf“ informacine parama.

Vertėja

 

Šiandien aiškinti Jungtinių Valstijų studentams, kas yra totalitarinis režimas, yra sunkesnė užduotis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai kurios realijos kelia ne nuostabą, o veikiau yra nesuvokiamos – pavyzdžiui, kaip sovietmečiu buvo gaunami komunaliniai butai ir kaip apskritai veikė būsto rinka. Kai, regis, jau viską paaiškinai, papasakojai apie neprieinamą būstą, apie tai, kad butus skirdavo valdžia (laikotarpis iki kooperatyvų), vis tiek atsiras kas nors, kas prunkštelės ir su žinovo išraiška paklaus: „O kodėl gi jie tiesiog neišsinuomojo sau būsto?“

Prisimenu, kaip kartą pasidžiaugiau gerai paaiškinusi studentams apie žodžio laisvės varžymą sovietinėje Ukrainoje, – sakau, žmonėms buvo draudžiama spausdinti kūrybą, daugelis buvo priversti rašyti „į stalčių“, nes valdžia juos persekiojo už tam tikras temas ir pasisakymus. Bet tada pakilo viena ranka: jei valdžia draudė spausdinti valstybinėse leidyklose, tai kodėl jūsų disidentai nesispausdino privačiose?..

Pasakoju ne todėl, kad man neva nesiseka su studentais, – priešingai, jie daugiausia yra smalsūs ir išprusę. Tai gabūs jauni žmonės. Negana to, suprantu, kad ne taip paprasta suvokti tą gyvenimo absurdą, kuris susiklosto totalitarizmo sąlygomis. Tai tarsi dzenas – jo nesuprasi iš dėstytojo žodžių, jis turi ateiti savaime. O dar sudėtingesnė užduotis – sykiu parodyti, kas yra totalitarizmas ir kas yra šliaužiantis rusiškasis kolonializmas su chtonišku „rusų pasaulio“ lydimuoju elementu; suvokti šį konglomeratą ar bent priartėti prie supratimo – A+ lygio užduotis, ypač turint galvoje, kad Jungtinėse Valstijose toliau klesti susižavėjimas „didžiosios rusų kultūros“ iliuzija, o masinėje sąmonėje rimtai nenukentėjo nei baletas, nei Fiodoras Dostojevskis. Tačiau nuo kažko juk reikia pradėti.

Todėl nusprendžiau, kad pradėsime nuo totalitarizmo, nes jis, kitaip nei kai kurios kolonijinės praktikos, yra akivaizdžiausias. Bent jau aš taip maniau. Tačiau klydau: jis akivaizdus tik tada, kai žmogus, kurį suformavo daug­maž demokratinė visuomenė, skaito apie totalitarizmo visapusiško suklestėjimo epochą. Tačiau jo įsigalėjimas yra ne toks akivaizdus, kaip įsitikinau per pastarąjį dešimtmetį. Ne paslaptis, kad naujasis JAV prezidentas ir jo suformuota vyriausybė priartino šalį prie totalitarinių praktikų, įskaitant prezidento bandymus perimti visišką valdžią ignoruojant konstituciją; represijas prieš imigrantus, net ir legalius; deportacijas; „gulagą“ Salvadore; išpuolius prieš žodžio laisvę ir nepriklausomą žiniasklaidą; paramą baltųjų nacionalistų judėjimams; platų propagandos priemonių naudojimą; o kur dar familiarūs ryšiai su diktatoriumi ir budeliu. Bet ar visi Jungtinėse Valstijose tai supranta?..

Sykį, kalbėdama su drauge iš Ukrainos, kuri manęs pasiteiravo, ar amerikiečiai jaučia, kad jų visuomenėje įvyko labai nedemokratiškų pokyčių, atsakiau, kad žmonės čia pripratę prie viešumo ir skaidrumo. Kitados, prieš kelis dešimtmečius stojant į Amerikos universitetą, mane šis faktas nemenkai pribloškė: kad suprastum, kaip viskas vyksta, užteko mokėti skaityti, o mano gimtajame Užhorodo universitete, norėdama gauti net būtiniausią informaciją, turėjau varstyti dekanato duris, budėti prie auditorijų tikėdamasi, kad kas nors iškabins skelbimą, ir pan. Tačiau niekas nepaskelbia tiesiogiai, kad totalitarizmas tuoj tuoj ateis (arba jau atėjo) į jūsų šalį, – tai ne stichinė nelaimė kaip gaisras ar žemės drebėjimas (nors...). Niekas to nepraneša iš aukščiausios tribūnos paprastais žodžiais. Priešingai, daroma viskas, kad jokie bauginantys žodžiai apskritai niekur neprasprūstų. O tai ir yra vienas pagrindinių ženklų, kad nekviestas svečias jau stovi ant slenksčio. Galima perskaityti milijoną knygų apie totalitarizmą ir vis tiek nepastebėti jo artėjimo.

Rašytojas Antonas Sančenka kadaise pasiūlė labai gerą formulę: kultūra – tai žmonijos bekapas. Šiuo požiūriu literatūros vaidmuo ir reikšmė yra nepakeičiami.

Marija Berlinska mus vadina „vieninteliu suaugusiuoju“ kambaryje, ir ji teisi: mes ne tik išsiropštėme iš po totalitarinio pasaulio griuvėsių, bet ir stojome kovon su beprecedentiškai žiauriu (neo)kolonijiniu monstru, kuris nuo pat pradžių visą laiką mus šmeižė. Monstrui nepavyko užgniaužti mūsų balsų: mūsų bekapas veikia. Ir jis gali suveikti kitiems.

 

Žana Kadyrova, iš serijos „Nerimas“

 

Tiesą sakant, daug ko išmokau iš savo studentų. Galbūt jie ne visada „pagauna“ istorines realijas, bet jiems būdingas suvokimo šviežumas, kurio aš kartais stokoju. Pavyzdžiui, kai su studentais skaitėme Ivano Bahriano „Tigrų gaudytojus“, jie iškart pastebėjo, kad rašytojas savo romane pavaizdavo draugišką, tvirtą ir laimingą šeimą (gyvenančią toli nuo sovietų – paprastas laimės receptas), priešingai nei beveik visos literatūrinės šeimos, apie kurias skaitėme tą semestrą: Valeriano Pidmohylnyj „Trečiosios revoliucijos“ šeima, kurioje per karą vyksta susiskaldymas ir kiekvienas šeimos narys išgyvena savo atskirą revoliucijų ir ideologijų scenarijų; šeimos paramos trūkumas jaunajai herojei Biankai iš Mykolos Chvyliovo „Sentimentalios istorijos“ (žinoma, pačią Bianką galima interpretuoti kaip alegoriją, ypač jei prieš tai perskaitėte Leonido Pliuščiaus „Slaptąją ložę“, tačiau mano auditorija Jungtinėse Valstijose – bakalaurai, kurių specializacija nėra ukrainistika, nors jie ganėtinai susidomėję, jei užsirašo į ukrainiečių literatūros vertimų į anglų kalbą kursą); kenčianti šeima iš Jevheno Paškovskio apsakymo, kurios ne visi nariai išgyveno Holodomorą; Jevhenijos Kononenko herojai ir herojės, susiduriantys su lemtingu būsto klausimu; Marijos Matios „Saldžioji Darusia“, kur šeimai tenka susidurti su totalitarizmu ir kolonijine ekspansija.

Štai čia ir prasideda įdomumas, nes galime brėžti paraleles ir leisti žmonėms pažvelgti į savo visuomenę per mūsų literatūros prizmę, kad ir kaip didaktiškai tai skambėtų. Komunistinė ideologija tampa veiksniu, dėl kurio sūnus iš esmės palieka savo šeimą (V. Pid­mohylnyj), o JAV matome ištisą skyrybų ir šeiminių dramų šleifą, kuris tęsiasi nuo Donaldo Trumpo pirmojo prezidentavimo laikų. Daugelis turi giminaičių ir draugų, su kuriais teko nutraukti ryšius. „Išvystytas socializmas“ ir kūniškumo, ypač moterų kūniškumo, represijos (Oksana Zabužko), – o Jungtinėse Amerikos Valstijose religinė dogma laimi prieš sveiką protą, kai kuriose valstijose uždraudžiami abortai. Yra ir daugiau niuansuotų paralelių.

 

Žana Kadyrova, iš serijos „Nerimas“

 

Ninos Bičujos apsakyme „Akmeninis valdovas“ aprašomos „visaliaudinio“ sielvarto dienos – kabutėmis išskiriu būdvardį, o ne daiktavardį, nes tie, kurie vis dėlto sielvartavo, taip elgėsi nuoširdžiai. Žinoma, pati N. Bičujos herojė nesielvartauja, tačiau tų dienų atmosfera puikiai atskleidžiama. Prisimenu, kad po Kim Čong Ilo mirties draugai amerikiečiai manęs klausinėjo, ką aš, žmogus, gyvenęs totalitarizmo sąlygomis, manau apie žmonių sielvarto mastą: juk jis buvo diktatorius ir jie turėjo jo nekęsti.

Jei dabar pažvelgtumėte į D. Trumpo rinkėjus, jie elgiasi panašiai: jiems buvo pažadėta pigių kiaušinių ir dešros už „du dvidešimt“ – apgavo, kainos ir toliau kyla, o pažangos nėra, šalyje vykdomos represijos, bet jie vis tiek dievina savo lyderį. Čia svarbu paaiškinti, pasitelkiant apsakymo pavyzdį, kad tokiuose scenarijuose įsijungia ne politinės aplinkos, o kulto kūrimo mechanizmai. Kulto lyderis pagal šio žanro dėsnius paprasčiausiai negali padaryti ko nors „ne taip“ – jis yra vienintelis matas, progreso alfa ir omega.

Vienas skaudžiausių tekstų studentams buvo M. Matios „Saldžioji Darusia“, ir tai nestebina. Klausydamasi jų ir tikrindama rašinius supratau, kas būtent juos sukrėtė: be mano pasufleravimų jie patys perskaitė knygą kaip įspėjimą apie totalitarizmo pasekmes. Tada keli žmonės kreipėsi į mane dėl konsultacijų – jie norėjo rašyti apie visuomenės psichinę bei dvasinę sveikatą ir konkrečią žalą, kurią padarė komunistinės Rusijos invazija. Na, kas jau kas, o mental health yra pagrindinė vertybė praktiškoje Amerikos visuomenėje, tiksliau – tam tikruose socialiniuose sluoksniuose, ypač tuose, kurie gali sau leisti įgyti universitetinį išsilavinimą (čia darau pauzę ir iškvepiu, nes kirba pakalbėti apie tai plačiau: per pastaruosius dvidešimt metų JAV gyventojai siaubingai nuskurdo, „vidurinės klasės“ sąvoka yra veikiau mielas pokštas nei tikrovė, „amerikietiška svajonė“ įmanoma, jei tavo tėvai milijonieriai, o skolos už mokslą šiuo metu matuojamos tokiais šimtais tūkstančių, kurių net gydytojams ir advokatams, tradiciškai geriausiai apmokamiems absolventams, beveik nebeįmanoma padengti).

Tačiau grįžkime prie psichikos sveikatos. Atsiliepimų sulaukiau itin emocingų būtent dėl to, kad mano studentams tai yra apčiuopiama tikrovė, kai kas kasdienio, netgi buitiško. Ne visi geba empatiškai suvokti, net ir labai norėdami, kas yra karas, okupacija, namų bei artimųjų netektis. Tai sunkūs ir slegiantys dalykai. O antai psichikos sveikatą, kaip gerovės pagrindą, Jungtinėse Valstijose (tam tikruose socialiniuose sluoksniuose) supranta visi. Ir tai sukėlė virtinę piktų reakcijų – kaip čia taip? Kaip drįsta tie rusų komunistai? Nejau jie nesupranta, kad žmogus paskui negali grįžti į normalų gyvenimą? Užsidirbti pinigų (nepriklausomybė ir one income, one houshold idealas – taip pat didelė vertybė). Kas vėliau išlaikys šiuos žmones? Ar vyriausybė turi mechanizmų? Kaip gyvens tų žmonių šeimos? Juk jie tapo nedarbingi (pirmųjų puritonų kolonistų etika – darbas aukščiau visa ko)! Juk tai grynas visuomenės žlugimas! Pavergimo praktika nustojo būti abstrakti, nes įsikūnijo į konkrečius likimus, ir prieš skaitytojus staiga tarsi atsivėrė bedugnė: žvelgi pasibaisėjęs ir nematai dugno. Štai tokia iliustratyvi fenomenologija. Klausydamasi studentų diskusijų supratau, kad ukrainietės autorės dėka bent jau ši grupė žmonių auditorijoje šį tą suprato apie pasaulį, apie mus ir apie save.

Kai tapo aišku, kad Kyjivas nekrito per tris dienas ir kad nedidelė Ukraina sustabdė milžinišką šalį agresorę, O. Zabužko „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ buvo perskaitytas visiškai kitaip (teisybės dėlei, skaitėme ištraukas – visą romaną skaitome tik su doktorantais). Be to, įtariu, kad studentams visa mūsų Sukilėlių armijos (Ukrainos karinė formuotė, UPA, veikusi 1942–1954 m.; vert. past.) istorija, regis, atrodė kaip ekscentriška egzotika, juk aišku, kad jie nenugalės (ogi pergalė ir pasiekimai, achievements, – tai dar viena svarbi vietinio visuomenės segmento vertybė). Tačiau po 2022 m. tapo aišku, kad tai nėra jokia egzotika, o tiesiog tiesa, kad priešintis, net jei esi mažuma, – įmanoma ir būtina.

Apskritai nuo pat pirmojo D. Trumpo prezidentavimo studentų (ir ne tik studentų) sluoksniuose plito cinizmas: kokia prasmė balsuoti, sistema neveikia, nėra dėl ko kovoti, balsuokime dėl pramogos (pažįstamos pramogos, tiesa?). Mane ir pačią mėgino agituoti malonūs jaunuoliai – mergina ir vaikinas universiteto kavinėje, jie tikriausiai pastebėjo, kad spoksau į lipduką ant vieno iš jų kompiuterių, kuris skelbė maždaug taip: „Sistema vis tiek neveikia, nėra prasmės balsuoti.“ Išvertus tai į karo kalbą, reikštų kažką panašaus į „nėra prasmės kovoti, verčiau pasiduoti, jie stipresni“. Tačiau mes pakeitėme supratimą apie tai, kas yra jėga. Tai buvo smūgis ne tik Rusijos armijai, bet ir pasauliniam cinizmui. Manau, kad mano studentai, skaitydami apie UPA, tai suvokė.

Ir pabaigai: nors mūsų literatūra, išversta į anglų kalbą, vis dar neturi tiek skaitytojų, kiek norėtume, manau, kad vertimai yra nepaprastai svarbus dalykas. Taip, Jungtinėse Valstijose dažnai neturime tvirtos paramos kritikai, mums trūksta populiarinimo, ir apskritai darbas gula ant keliolikos entuziastų pečių... Mūsų nedaug. Bet turime tikėti savo darbu, tęsti jį toliau. Turime leisti anglų kalba ne tik savo amžininkus, bet ir klasikus. Juk mūsų verstinė literatūra – taip pat mūsų bekapas.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė