Prudencija Po. Dvasingumo erdvės

Dalia Jazukevičiūtė. „Jo vardas Sibiras: romansas". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Kai prozos kūrinio žanras taip netradiciškai įvardijamas, iš pradžių kyla įtarimas, ar tik čia nebus korektūros klaida. Įsivėlė viena papildoma raidė – ir kas čia stebėtina, dar ne to prisiskaitai, o ir televizijų eilutės jau su klaidomis ima bėgti, piktindamos reiklias akis. Tačiau perskaičius kūrinį, tenka pripažinti, kad autorė su skaitytoju nekoketuoja ir, sąmoningai pasirinkusi romanso, o ne romano žanrą, visai neblogai išpildo jo reikalavimus. Tenka pripažinti ir kita –­ kad romanui to, ko gero, būtų neužtekę. Romansas visgi yra lyrikos žanras („jausmingas dainuojamasis eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus", – Vikipedija), o romanas –­ nuobodus loginis konstruktas, kuriame jausmingos lyrikos protrūkiams išreikšti dažniausiai užtenka gamtos aprašymų. Dabar, beje, romano sąvoka gerokai praturtėjo, ypač aprašymais, kuriuos galima skirstyti jau į atskirus porūšius (kulinarinius, architektūrinius, istorinius, kostiuminius, sportinius, erotinius ir kt.), kuriems dažniausiai ir kuriamas siužetas bei personažai.
Tačiau Dalios Jazukevičiūtės kūrinys –­ ne romanas, ir man dėl to lengviau ant širdies. Koks kritikas, skaitydamas knygą, ant kurios viršelio aiškiai parašyta „romansas", ims bambėti ir ieškoti žiedinės ar linijinės kompozicijos, nuoseklaus personažo psichologinio portreto skleidimosi ar, neduok Dieve, kokių nors specifinių kūrinio suvokimo instrumentų?.. Avigalvis, ne kitoks. Kaip teigia toji pati Vikipedija, „svarbiausi romanso motyvai –­ kitam atiduota širdis, pradingusi meilė, ryžtas amžinai mylėti, mirties su mylimuoju pasirinkimas". Užtat kritikui patartina mesti šalin visas literatūros teorijas ir prisiminti legendomis ir gandais apaugusius XX a. pradžios lietuviškus romansus ir jų sukeliamą įspūdį, kuris ilgam lieka atminty, pamažu pereidamas į pasąmonę. Man iš vaikystės kaip kirviu įsikirto viena gūdi daina, kurią mergaitės dainuodavo mokyklos tualete, patylom, kad neišgirstų pionierių vadovė – apie neištikimą moteriškę, kuriai apgautas mylimasis paleido šūvį širdin. Net vardą tos nelaimingosios atsimenu – Valė, toks proziškas, lyg ir nevertas dramatizmo...
Neišvengiamai prisiminiau šios dainos sukeltą įspūdį, skaitydama D. Jazukevičiūtės romansą – lyg panirtum į nesąmoningą ir baisų pirmykštės aistros pasaulį, kuriam neegzistuoja Dekalogas. Lyg meilė ir neapykanta būtų dvi neatsiskyrusios chaoso dalelės, ir nežinia koks teigiamas ar nei­giamas krūvis padaro taip, kad tos dalelės arba viena kitą pragaištingai traukia, arba negailestingai tolsta viena nuo kitos. Kur netgi vaikystė nėra nekalta, kad ir nekaltume slypi pavojus (kaip tai skleidžiasi D. Jazukevičiūtės kūrinyje, Jūratė Baranova rašė straipsnyje „Ne froidiška" vaiko seksualumo studija" – „Literatūra ir menas", 2013 03 15). Kad ir kaip juokingai šiandien atrodytų visos tos dainos apie šūvius širdin, nukirstas galvas ar pakaruoklius, tačiau pasąmoninė atmintis instinktyviai sako, jog autorė, šiaip jau mėgstanti provokuoti, šįkart neprovokuoja. Romanso situacija (mažos mergaitės meilė suaugusiam vyrui) nėra ekshibicionistinė, ir jei autorė ją dramatizuoja, tai ganėtinai saikingai (kiek žanras leidžia). Šio kūrinio situacija, tegu ir nelogiška, yra tikra ir nemeluota būtent savo nelogiškumu. Pamilti žmogų iš plūstelėjusio kvapo, iš šmėstelėjusio vaizdo, iš garso, balso, netikėtai, stichiškai – tai jau tarsi nebe žmogaus, apdovanoto pasirinkimo galimybe, valioje, o archajiško tvarinio, kuris valdomas į vieną grandinę susipynusios meilės ir neapykantos jausmo.
Knyga sudaryta iš nedidelių fragmentų, matyt, taip autorės sąmoningai pasirinkta –­ kai kurie fragmentai savo struktūra primena atsikvėpimus prieš aukštesnę gaidą, veikiausiai juos galima būtų analizuoti ir kaip muzikinius vienetus. Romanso liūdesys gana įtikinamai pinamas su jo siaubu, šiurpu, fatališkumu (diedukas atidaro laukujes duris ir įsileidžia savo grįžusį sūnų į namus – „įleido sielvartą į namus", p. 17). Romansai iš esmės nėra juokingi. Jie nešvyti Dievo dovana – juoku, gal dėl to, kad meilė romansuose yra ne atperkanti ir gelbstinti, o veikiau pražudanti, fatališka jėga (J. Miltono ir C. S. Lewiso kūriniuose rasime ne vieną Šėtono kaip „romantiškos" figūros, Sielvartingosios Vizijos apibūdinimą). Prisiminus dainuojančias mergaites mokyklos tualete dabar juokinga, bet ne dėl kraujais ir ašaromis plūstančio romanso, o dėl to, kad inertišką pasąmonę jau stelbė švytintis „Don Kichotas", gaivališkas Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis", knygos, kurios atskleisdamos žmogaus silpnumą ištiesia giją, jungiančią su dangumi – juoką.
O žodis „Sibiras" pavadinime nuteikia savotiškai. Vos tik išgirdusi šios knygos pavadinimą, pagalvojau, kad bus apie tremtį. Dviprasmiškumas išliko iki šiol: gal autorės to ir siekta. Juk romanso pagrindinis tikslas – „sugraudinti, sujaudinti" (Wikipedija), o kas gali būti labiau jaudinančio ir sentimentalesnio už kriminalinę romantiką. Nors gal ir klystu. Gal tai tik skonio reikalas. Kraujo ir ašaros skonis panašus.

Julius Sasnauskas. „Pagaunama ir nepagaunama". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Savaip man šios knygos pavadinimas primena Henriko Radausko eilėraštį „Pasaka". „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą / Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. / Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu". Komercinė pasakų pramonė, neaplenkdama nė profesionalaus meno rinkos, nuvalkiojo pasakos sąvoką tiek, kad ši virto pašaipos objektu, įkūnijančiu ne tiek žanro, kiek turinio krizę. Iš sacrum –­ į profanum. Kaip ir krikščionybė, kurią, vadinant pasakomis, stengiamasi išstumti ir iš intelektualinės, ir iš meninės aplinkos, ir apskritai iš kasdienio žmogaus gyvenimo kaip susikompromitavusį reiškinį ir nemalonų reliktą, primenantį, kad ne viskas šiame pasaulyje žmogui galima ir leista. Todėl minėtasis H. Radausko eilėraštis ir jo semantiniai simboliai – pasaulis, pasaka, tinklas, lakštingala, juokas ir giedojimas, klausymasis – savaip asocijuojasi su J. Sasnausko knygos pavadinimo simbolika: kas gi yra pagaunama tais tinklais, kas nepagaunama ir kas čia mums suokia visą laiką saldžiais balsais apie geresnį gyvenimą ir rūpinimąsi žmogumi (seniau sakydavo – liaudimi).
Matyti natūralus tęstinumas, lyginant su ankstesne J. Sasnausko knyga „Malonės akrobatika" („Alma littera", 2006). Knygas jungia vieno kūrinio paralelė – prancūzų rašytojo Georges'o Bernanoso „Kaimo klebono dienoraštis". „Viskas yra malonė", – mirdamas šnabžda G. Bernanoso romano herojus, kaimo klebonas, kurio kunigystė, rodos, buvo nelabai laiminga ir sėkminga" („Malonės akrobatika") ir: „Nekelk be reikalo gailestingumo vėliavos", – G. Bernanoso „Kaimo klebono dienoraštyje" sako vienas to romano herojus" („Pagaunama ir nepagaunama"). Malonė ir gailestingumas – sąvokos, kurioms reikia tokios gyvenimo patirties, situacijų, pagaliau – gal ir prigimtinės genetikos, kažkokio gelminio džiaugsmo ir skausmo natūralumo jutimo, kad laikytumei juos stebuklais, iš Dievo srūvančiais žmonėms ir sudarančiais apytakos ratą nuo gelmės iki viršūnės. Nes kitaip visai nesunku palaikyti malonę ir gailestingumą politiškai ir socialiai korektiškomis sąvokomis, įsikūnijančiomis įvairiomis programomis, akcijomis, vajais, žvaigždžių labdaros vakarėliais ir panašiai, žodžiu, tuo, kas teikia žmogui pasitenkinimą ir sutvirtina įsitikinimą, kad jis yra malonės dalytojas. Bet kaži ką pasakytų koks liberaliai nusiteikęs lėkštas optimistas, jeigu jam kaip malonė būtų pasiūlytas skrandžio vėžys? (taip nutinka G. Bernanoso romano veikėjui). Skurdas, apleistumas – kaip malonė?.. Juk tai neatitinka logikos kriterijų, tai prieštarauja sveikam protui. Bet juk sveikam protui prieštarauja ir tikėjimas visokiausiais prietarais ir jų praktika – pavyzdžiui, kad skiepai nuo tymų ir kokliušo yra blogis, užtat reikia užsirašyti tai ant kaktos ir visur demonstruoti. Tačiau prietarų sritis yra labai palanki žmogui kaip malonių dalytojui, todėl ir toleruojama, o kartais netgi paslapčia skatinama.
J. Sasnausko knygos nesinori narstyti ir analizuoti, knibinėtis po teorines smulkmenas. Ieškoti literatūrinių atradimų ir gudrybių. Gal dėl to, kad knyga primena veikiau pašnekesį, dialogą, apmąstymą nei kuriamos realybės ir personažų pasaulio situacijas, kuriose to pasaulio tvarką lemia autoriaus ego. J. Sasnauskas, puikiai jausdamas žodžio spalvą ir kiekvieno kalbos segmento svarbą, nekuria iš to literatūros. Žodžiai jam – kaip malonė, kurios dėka galima paveikiai išsakyti tai, kas autoriui svarbu ir ne itin svarbu, bet gal – gražu ir tikra. Štai citata: „Man patinka situacijos, kai žmonės, laikomi stipriais, galingais, įtakingais, staiga kokių nors aplinkybių ar apreiškimo padaromi maži ir silpni. Matai jų bejėgystę ir jauti didžiulę simpatiją. Paskui vėl viskas grįžta į vėžes, vėl jie stiprūs ir nepažeidžiami." Toji galingųjų bejėgystė sukuria labai svarbų dalyką –­ padeda atsikratyti neapykantos jiems. Ir posakis „Mylėk savo priešą" įgauna tikrą, o ne išgalvotą dimensiją, nes paliudija žmogiškumą.
Kita vertus, autorius labai sąžiningai atsako į klausimą, ar kultūra yra savotiška religija ir ar ji gali būti gyvenimo prasmė. „...kai žodis „dvasingumas" yra pakraunamas kultūros turinio, man regis, tai tik savęs apgaudinėjimas, ėjimas tolyn nuo tikro atsakymo. Jėzus nėra kultūros veikėjas. Rodos, kultūros žmonės – tai tie, kuriems šie dalykai turėtų labai rūpėti, bet taip nėra. Nežinau, gal ten padidėjusios puikybės zona, o gal protarpiais taip apankama, kad imama manyti, esą koks nors tekstas ar paveikslas garantuos tau nemirtingumą. Kartais ne taip sunku tuo patikėti" (p. 196). Kultūros erdvė siejama su chtoniniais žemės ir augimo simboliais, kuriuose daug archaikos, prisitaikančios prie šiuolaikinių kultūros ir meno formų bei jų raiškos. Tai liudija ir  šio žodžio šaknys (lot. cultura):  viena iš jo reikšmių įkūnija  augimą, plėtrą, brandą, glaudžiai  susijusią su žeme, požemiu, dirva, paviršiumi. Kultūra yra žemė, yra kasdienybė, praeinanti ir praeisianti. Vegetacinis brendimo ir skleidimosi ciklas, nuostabus ir žavintis, bet ne amžinas. Ne veltui Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Rojus", einant į amžinybę, požemiui atiduodama ir kultūra – knygos, paveikslai, veidrodžiai, visa kita. Žinoma, labai keista ir šiurpu įsivaizduoti metafizinę erdvę tokią – be knygų, be visko, kas įprasta, tarkim, literatui. Bet ar ne keisčiau būtų, jei ten rastum visa, ką palikai?.. M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita" garsiąją frazę „Rankraščiai nedega", kurią savo kūrinių amžinumo paliudijimui vėliau pasičiupo ir kino, ir kitų menų kūrėjai, ištarė taigi Šėtonas. Galbūt Pragaras yra mūsų rankraščių saugykla – juk niekas kitas taip nepakrautas „dvasingumo" turinio kaip ši erdvė.