Lietuvos leidėjų asociacijos apdovanojimuose laimėjęs kategorijoje „Knyga kaip įvykis“, Giedrės Šmitienės tritomis „Janinos Degutytės laiškynas“ visų pirma yra didžiulis įvykis Lietuvos kreivosios (queer) istorijos tyrimų srityje, nors knyga taip ir nepristatoma.

Poetė Janina Degutytė ir dailininkė Bronė Jacevičiūtė-Jėčiūtė buvo labai artimos. Galima sakyti, kad nuo to laiko, kai 1958 m. susipažino (tuo metu B. Jacevičiūtei buvo 39-eri, o J. Degutytei 30), jos praktiškai nesiskirdavo, leido gyvenimą kartu. O kai tekdavo būti atskirai, pavyzdžiui, B. Jacevičiūtei išvažiavus į Palangą keliems mėnesiams tapyti arba J. Degutytei atsigulus į ligoninę, jos rašydavo laiškus, kartais po kelis per dieną. Nors visą gyvenimą išlaikė atskirus butus (žymiuosiuose Antakalnio rašytojų namuose gyveno vienoje laiptinėje), iš esmės leido dienas kartu: kaimynai net tiksliai negalėdavo pasakyti, ar jos gyvena kartu, ar atskirai ir kuris butas kuriai priklauso. Jos kartu keliaudavo po Lietuvą B. Jacevičiūtės motoroleriu, vasaromis leido laiką jos sodyboje Mazgeliškiuose, kartu pateikė prašymą automobiliui gauti. Kartu jos liko iki pat Janinos mirties, rūpinosi viena kitos karjera, buitimi, palaikė negaluojant, o prieš mirtį J. Degutytė savo butą paliko Bronei, nes ši „30 metų savo gyvenimo atidavė man“. Kas buvo J. Degutytė ir B. Jacevičiūtė viena kitai? Kaip tai galima pavadinti? 

 

 

Bronė Jacevičiūtė ir Janina Degutytė Gagroje 1962 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

 

Literatūrologė Giedrė Šmitienė, kuri jau septyniolika metų nagrinėja J. Degutytės laiškų archyvą ir praėjusiais metais išleido dalį atliktos analizės įspūdingu tritomiu „Janinos Degutytės laiškynas“, savo tyrimu, be kito ko, ieško atsakymo į šį klausimą. Antroji tritomio knyga „Tveriantis ryšys. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Brone Jacevičiūte“ skirta būtent šiam akivaizdžiai išskirtiniam ryšiui poetės gyvenime, ir vis dėlto autorė dvejoja, kaip jį įvardyti. Koks tai ryšys? Ar jos buvo „gyvenimo draugės“, kaip G. Šmitienė rašo pratarmėje? „Artimiausios gyvenimo draugės“ (nors ir su daugiau žodžių, skamba jau mažiau reikšmingai)? Gal jas siejo tik „draugystė“? Galbūt globos santykis, neatskiriamas nuo nepriteklių, ligų, kurių, ypač J. Degutytės gyvenime, netrūko? Rūpesčio santykis, susiformavęs aplinkoje, kurioje reikėjo laviruoti tarp sovietinės nomenklatūros privilegijų ir nerašytų taisyklių, kad užsitikrintum kiek patogesnį gyvenimą ir galėtum kurti? O gal tas ryšys buvo grįstas pojūčiu, kad niekas tavęs taip gerai nesupranta, kad su jokiu kitu žmogumi tavęs nesieja toks stiprus „siūlas“ kaip su tuo vieninteliu? Viską sudėjus, kaip būtų galima pavadinti tokį ryšį? 

Pasakodama apie J. Degutytės ir B. Jacevičiūtės susipažinimą, G. Šmitienė pamini ir žodį iš „m“ raidės, tačiau čia pat atsitraukia: „užsimezgančio meilės santykio buvo neįmanoma atskirti nuo būtinosios pagalbos, atjautos ir rūpesčio“. Toks atsargus tonas išlaikomas ir visoje knygoje, kuri (turbūt tik gerai apmąsčius) pavadinta „Tveriantis ryšys“. Gerai, kad nebuvo pasirinktas kitas eufemizmas – artimas ryšys, kuris pastaraisiais metais įgavo nemalonų atspalvį politinėse diskusijose dėl tos pačios lyties partnerystės įteisinimo. Nepaisant autorės atsargaus įvardijimo, turbūt nepameluosiu sakydama, kad tai yra pirma istorinio pobūdžio knyga Lietuvoje, kurioje siekiama atskleisti, papasakoti apie intymų dviejų moterų santykį. Remdamasi archyviniais šaltiniais, istorijos ir literatūros mokslų metodologija, G. Šmitienė tai daro pagarbiai, detaliai, išsamiai. Knyga nėra tik šaltinių rinkinys – medžiaga kruopščiai atrinkta, sudėta į nuoseklų pasakojimą, kontekstualizuota, iliustruota nuotraukomis, o neaiškios laikmečio ir asmeninės detalės paaiškintos pastabomis. Skaitytojų laukia maloniai skaitoma, tikrai įspūdinga knyga (kaip ir visas tritomis).

Nereikėtų stebėtis, kad ypatingą ryšį tarp šių dviejų Lietuvos kultūrai svarbių moterų sunku įvardyti, – turbūt ir pačios menininkės jo niekada nebuvo tiesmukai įvardijusios. Pagrindinė priežastis, be abejo, yra jų gyvenamasis laikotarpis – dvidešimto amžiaus vidurys, kai homoseksualumas buvo medikalizuotas, stigmatizuotas, neretai kriminalizuotas beveik visame Vakarų pasaulyje (Sovietų Sąjunga šiuo požiūriu pernelyg neišsiskyrė). Tuo metu buvo sunku įsivaizduoti, kad LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių) žmonių teisės taps žmogaus teisių darbotvarkės dalimi. Tos pačios lyties poros tokiomis sąlygomis išgyvendavo tik slapstydamosi, įvairiausiomis strategijomis apeidamos to meto visuomenėje vyraujančias taisykles, – niekas niekada negalėjo būti įvardyta tiesiogiai. Kita priežastis turbūt yra abiejų moterų socialinis statusas ir laikmečiui būdingas noras išvengti vulgarumo. Tad jų santykių pobūdis šifruojamas, maskuojamas net egodokumentuose.

 

Giedrė Šmitienė, „Tveriantis ryšys. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte. II knyga“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025

 

G. Šmitienei teko atlikti didžiulį detektyvinį darbą archyvuose: atsekti, iššifruoti, interpretuoti santykį, kuris buvo slepiamas jame dalyvavusiųjų; kita vertus, ir visiškai neslepiamas – žinomas visuomenėje, artimiausioje aplinkoje. Akivaizdu, kad kūrėjų statusas apsaugojo šias moteris, suteikė joms laisvės gyventi gerokai nekonvencinį gyvenimą. Kaip teigia sociologė Aušra Maslauskaitė, labiau nei bet kuriuo kitu istoriniu laikotarpiu, sovietmečiu santuoka Lietuvoje buvo tapusi būtinybe, neišvengiamybe. Norint pabėgti nuo šios prievolės, reikėjo priklausyti arba visuomenės paribiams, t. y. neturėti artimų šeiminių ir socialinių ryšių, arba kaip tik – pačiai visuomenės grietinėlei. J. Degutytės buvimas „poetu“, B. Jacevičiūtės – „tapytoju“ (būtent vyriškąja forma tuo metu būdavo įvardijamos šios prestižinės profesijos), puikus nomenklatūros mechanizmo išmanymas ir prisitaikymas prie ideologinių reikalavimų leido praslysti visuomenės akyse, suteikė išskirtinę galimybę gyventi kaip dviem nepriklausomoms moterims kūrėjoms. Pakilti virš kasdienybės kitų akyse ir kartu susikurti bendrą kasdienybę, kiek įmanoma patogesnę sovietinio nepritekliaus ir suvaržymų, homoseksualaus santykio diskursyvaus ištrynimo sąlygomis.

Galbūt iš šiandieninės „aktyvistinės“ perspektyvos norėtųsi, kad G. Šmitienė atviriau įvardytų B. Jacevičiūtės ir J. Degutytės santykį. Tačiau tai, ko neįvardija, ji puikiai parodo: per laiškus, eilėraščius, nuotraukas, kontekstinę informaciją. Tad skaitytojai gali pasirinkti, kuriuo iš dviejų būdų skaityti šią knygą: matyti tik dvi artimas drauges ir stebėtis, iš kur tiek prisirišimo, tiek pasiaukojimo, tiek tyros meilės bendražygei; arba galima leisti sau skaityti atsimerkus ir pamatyti labai intymų ryšį, iš pradžių emociškai audringą, o ilgainiui – tvaresnį už daugelį santuokų. Galima pamatyti dar daugiau – B. Jacevičiūtę ir J. Degutytę supusį kitų moterų, irgi gana akivaizdžiai susaistytų ne vien kolegiškais ar draugystės saitais, tinklą. B. Jacevičiūtės laiškai, rašyti J. Degutytei jų bendravimo pradžioje, yra beveik nesuprantami, jeigu neskaitome jų antruoju būdu, – jie tokie giliai ezopiški. Tuos laiškus apskritai įmanoma suprasti tik pripažinus galimybę, kad moterys buvo įsimylėjusios viena kitą. 

 

Prieš kelis metus kažinkas man pasakė: Tau reikia kažko naujo. Man atrodė, kad tai neįmanoma. Ir iš viso viskas – nesusipratimas. Dėlto gal taip viskas ir susimaišo. 

O Tu ką galvoji, pasakyk. Tu sakai, esmė Tau aiški. Aš tau neslėpiau ir nevaidinau. Atėjau tiesiausiu keliu. [...] O paskui mes susikalbėdavom tylėjimu. Dabar prisišaukiam per kilometrus. Tai kas gi tai? (B. Jacevičiūtė rašo J. Degutytei praėjus porai mėnesių nuo pažinties, 44 p.)

 

Istorikų užduotis visgi yra bandyti suprasti praeitį, o atsisakius kreivos interpretacijos šie laiškai skamba kaip žodžių košė. Ką reiškia „kažkas“, „tai“ ir „viskas“, jeigu tai ne pokalbis dviejų įsimylėjėlių, besistengiančių išreikšti viena kitai savo jausmus ir apsispręsti, ką su tuo daryti. 

Pasak G. Šmitienės, B. Jacevičiūtė ir J. Degutytė susipažino 1958 m. gruodžio 24 d. Be daugelio dalykų, jas suartino žavėjimasis kitos moters kūrėjos – Salomėjos Nėries – poezija. Pamačiusi, kaip skurdžiai, dar sunkiai sirgdama širdies reumatu, su girtuokliaujančia motina J. Degutytė gyvena Literatūros fondo palėpėje, B. Jacevičiūtė pakvietė ją persikelti į savo dirbtuves dabartinėje A. Goštauto gatvėje ir ėmė rūpintis buto paskyra. Dažnai šia globos istorija apskritai pateisinamas jųdviejų santykis – taip jį norėjo pristatyti ir pati B. Jacevičiūtė, 2013-aisiais davusi interviu G. Šmitienei. Taip jis, be abejo, buvo matomas, pateisinamas ir aplinkinių žmonių.

Dailininkė tuo metu gyveno kitur, viename bute su tėvu ir dar keliais žmonėmis, tarp kurių buvo artima draugė, redaktorė Tayda Devėnaitė. Su ja B. Jacevičiūtės santykiai pašlijo, ėmus artimiau bendrauti su J. Degutyte, apie tai irgi ezopiškai kalbama laiškuose. 

 

Su T. nesibaram nes nesimatom. Aš pažadu kad nebesibarsim. Aš turiu taip laikytis, kad nekiltų jokie „įsiliepsnojimai“. O ko nebėra, to nebeprišauksi. Kai ką nejučiom pameti, kai ką randi netikėtai. Kai kada buvo labai daug dūšios įdėta ir prisirišta beviltiškai. 

Žmogus jau toks padaras. Kai ateini su „viskuo“ – sako – įkyrėjai, kai palieki „nieką“ vėl būna negera jam iki ašarų. Labai gerai, kad ji gavo kambarį. Taip geriau. (43 p.) 

 

G. Šmitienė nieko primygtinai neinterpretuoja, bet viską parodo, leidžia dėlionę susirinkti patiems skaitytojams. 

 

Bronė Jacevičiūtė, portetinis etiudas paveikslui „Janina su megztiniu“, kartonas, aliejiniai dažai, 66 × 82 cm, 1961. Kupiškio muziejus

 

J. Degutytė naujosios draugės dirbtuvėse gyveno sausio mėnesį, ir jos,  matyt, nemažai laiko praleido kartu, o vasarį išvažiavo gydytis į sanatoriją Druskininkuose. To laikotarpio jų korespondencija yra pati sugestyviausia, ankstesniame straipsnyje G. Šmitienė buvo ją pavadinusi meilės laiškais. Nors iš 1959-ųjų vasario išlikę tik B. Jacevičiūtės rašytieji, knygos autorė puikiai parodo, kaip tos pačios temos ir nuotaikos iki detalių atsispindi to meto J. Degutytės eilėraščiuose. Poetė sanatorijoje rašė itin daug ir eilėraščius, laimei, kruopščiai datavo. Nemažai tų eilėraščių buvo vėliau sudėti į rinkinį „Ugnies lašai“. Dėl jautraus G. Šmitienės tiriamojo ir atkuriamojo darbo knygoje J. Degutytės eilėraščiai ir B. Jacevičiūtės laiškai skamba kaip vientisas mylimųjų pokalbis.

Ankstyvuosiuose B. Jacevičiūtės laiškuose, kurie pateko į knygą, aiškiai išskaitomas kiekvienam kada nors įsimylėjusiam žmogui pažįstamas jausmas, kai kitas užpildo tavo mintis taip, tarsi jaustum jo buvimą šalia net per atstumą. Ypač daug pasako vienas laiškas, kurio G. Šmitienė nekomentuoja, bet įrėmina trimis susijusiais J. Degutytės eilėraščiais. Jame B. Jacevičiūtė mėgina kalbėti apie „meilę, kuri nedrįsta sakyti savo vardo“ (kaip kadaise eilėraštyje įvardijo Oscaro Wilde’o mylimasis) ir kuriai įvardyti trūksta žodžių, tad reikia kalbėti užuominomis.

 

O aš ką veikiu? Gi palindau po abiem kaldrom ir toks jausmas, kad Tu čia pat, tik prasidarys durys ir ateisi ir pasakysi – gerai, kad sušildei patalėlį“...

Miela, jau pradedu visai niekus Tau rašyti. Bet Tu juk turi laiko skaityti! Aš ir tai visą dieną nepertraukiu Tau rašyti. Dar taip nebuvo mano griešnam gyvenime! – Kai pradėjau nuo ryto, tai dabar gulom tęsiu ir negaliu nutraukt. Taip, kaip negalėdavau iš tavęs išeiti ligi 5-tos -- (ir dabar neišeičiau ---). Vaikiuk, o sakai saiko nereikia. O kaipgi reikės dirbti be jo? (43 p.)

 

Po šio laiško, kuriame kalbama greičiausiai apie laiką, praleistą kartu B. Jacevičiūtės dirbtuvėse, sunku J. Degutytės eilėraštį „Tu sakai – aš be saiko?..“ perskaityti kitaip nei prisipažinimą, kad jausmai naujajai draugei peržengė visuotinai priimtinas ribas ir kad to nesigailima: „Taip, Besaikei teko man gimti. / Atmatuoto – nemoku duot. / Atmatuoto – nemoku imti.“ Kam daugiau čia gali būti taikoma frazė „saiko nebuvimas“, jei ne nesuvaldomiems jausmams nusakyti? Beveik stebina, kaip mažai laiškuose ir eilėse yra baimės, kad vyksta kažkas nederamo, – atrodo, abi moterys viena kitai nori parodyti, kad nėra ko gąsdintis.

Sveikatos bėdos trapiai santykių pradžiai suteikia dramatizmo. J. Degutytei 1959-ųjų rudenį besigydant Maskvoje, moterys bendrauja sapnais, mintimis, eilėmis, kalbasi apie kartu rašysimą „knygą“ (greičiausiai tai bendros ateities metafora). Sunkiai valdydama emocijas, tarp kurių – ne tik meilė, bet ir baimė dėl Janinos gyvybės, B. Jacevičiūtė rašo: 

 

Pasiilgau Tavęs, ar žinai? Ateik nors sapne, nors mintyje. Ateik, pabūk kartu. Ateik tokia, kokia esi. Aš nežinau, ar Tu gera ar ne, aš neklausiu šito man vistiek kas esi, esi Tu ir aš to nepakeisiu, nei kas kitas nepakeis. Ir ne už gerumą Tave taip šaukiu. Užtai kad Tu – žalia jūra, Tu – Sietuva. Aš noriu pasinerti kaip žalioj bangoj ir tavo sietuvas pašaukti, kaip gilius požeminius vandenis. (75 p.)

 

Ankstyvuosiuose laiškuose galima įžiūrėti šešėlį baimės, kad šie neįprasti nauji santykiai sukels skausmo, ir to skausmo išties netrūksta, tačiau ne dėl jų ryšio pobūdžio, o dėl J. Degutytės ligos, kuri verčia poetę jaustis našta aplinkiniams, gramzdina ją į depresyvias mintis. 1960-aisiais J. Degutytė mėgina žudytis. Be abejo, vidinės kančios buvo nulemtos ne tik jos lėtinės ligos, bet ir sunkios vaikystės, sudėtingų santykių su smurtaujančia motina, kuriuos G. Šmitienė taip puikiai aprašo pirmojoje tritomio knygoje „Nemeilės šešėly“. Išties, kaip jos tyrimas ir parodo, jokie santykiai neegzistuoja vakuume, jie skleidžiasi bendrame gyvenimo aplinkybių, kitų, dažnai sudėtingų, socialinių ryšių kontekste.

Norėtųsi daugiau cituoti iš knygoje atrinktų laiškų, nes jie savaime iškalbingi, juos nepaprastai įdomu skaityti vis iš naujo, kaskart atrandant vis daugiau prasmių. Galima perklausyti J. Degutytės su B. Jacevičiūte santykių pradžios „garso takelį“ (Franzo Schuberto „Nebaigtoji simfonija“, Ludwigo van Beethoveno „Penktoji“, Fryderykas Chopinas ir t. t.). Galima ilgai tyrinėti nuotraukas ir B. Jacevičiūtės paveikslus (vien ko vertas jos 1959-ųjų sausį tapytas J. Degutytės portretas – „antrininkas“). Kruopščiai ir pagarbiai atskleisti B. Jacevičiūtės santykiai su T. Devėnaite, kuri ėmė tolti, dailininkės gyvenime atsiradus J. Degutytei. 

Artimiausioje orbitoje įdomių moterų buvo ir daugiau, jų tarpusavio santykius turbūt sunku išsiaiškinti iki galo. Kai kurios B. Jacevičiūtės jaunystės nuotraukos darytos jos kraštietės, pastaruoju metu naujai atrastos fotografės ir tapytojos Veronikos Šleivytės. Nacionalinėje dailės galerijoje prieš kelerius metus vykusioje V. Šleivytės parodoje kuratorės Milda Dainovskytė ir Agnė Narušytė šią menininkę labai atvirai pristatė kaip LGBT bendruomenės istorijos dalį – jos tarpukariu darytos nuotraukos su mylimosiomis ir laiškai tiesiog neleidžia interpretuoti kitaip. B. Jacevičiūtės aplinkoje dar buvo tapytoja Lidija Meškaitytė, kurios darbai iki kovo 15 d. kaip tik rodomi NDG parodoje „Nepaprastai daug šakelių“. Ne viena iš šios draugijos susirašinėjo su Paryžiuje gyvenusia Vilniaus žydų gelbėtoja Ona Šimaite. Knygoje rasime ir kitų žinomų vardų. Galimybių kreivosios istorijos, neformalių moterų tinklų tyrimams yra labai daug.

Vėlesniuose laiškuose pirmųjų metų įsimylėjimo ekstazė nuslūgsta, ją keičia intymus artumas, matomas per jaukius kreipinius („akmenėli“, „debesėli“, „sėli“, „Bronusi“, „draugusi“, „gusuti“, „gusiuk“, „vaikiuk mano“, „mažuti“, „žioguti“ ir t. t.), per raginimą valgyti viena ar kita ir nesirgti, per palaikymą puolant nieko neišmanantiems darbų kritikams, per žaismingus grasinimus „lupti“ už netikėjimą savo jėgomis ar kokias buitines nuodėmes. B. Jacevičiūtei ir J. Degutytei buvo gera laiką leisti kartu, jos mėgo keliauti tiek po Lietuvą (motoroleriu ar moskvičiumi), tiek po socialistinį „užsienį“ (kokia graži jųdviejų nuotrauka Gagroje!), turėjo plačius socialinius ryšius (apie juos daugiau rašoma trečiojoje G. Šmitienės knygoje, skirtoje susirašinėjimui su kaimyne Lena Rapaliene). 

Vis dėlto kiti žmonės neatstojo artimiausio žmogaus. 1963-iųjų pavasarį B. Jacevičiūtė rašo J. Degutytei iš Palangoje esančių Dailininkų kūrybos namų: „Aš taip Tavęs pasiilgau, kad viskas nebemiela, pikta, nemiegu, su niekuo nenoriu šnekėti, pasidariau pats nekolektyviškiausias daiktas.“ (153 p.) Nemažai J. Degutytės eilėraščių, G. Šmitienės atrinktų į knygą (tarp jų ir keli nepublikuoti), neabejotinai perskaitomi kaip meilės eilėraščiai, skirti jųdviejų ryšiui: „Dvi pušys – ir šlaitas į gelmę. / Trapūs virpa sparnai. / [...] / Dvi pušys. / Susikibę. / Šakom ir šaknim. / Amžinai.“; „Man čia namai, / Nes ant grindų / Dar tebešiltos tavo pėdos. / Nes Tavo mėlynu žvilgsniu / Čia visos gėlės palytėtos.“  

Skaitant knygą kartais norėjosi aiškesnio, atviresnio įvardijimo, koks vis dėlto buvo tas B. Jacevičiūtės ir J. Degutytės santykis. Kita vertus, dvejoju, ar toks įvardijimas būtų sąžiningas turint galvoje jų gyvenamąjį laikmetį, kuris nepasižymėjo nei aiškumu, nei atvirumu. Ar homoseksualumą aiškiai įvardyti pagal mūsų dienų sampratą nebūtų anachronizmas? Kas mes esame, kad leistume sau šias kūrėjas pavadinti, pavyzdžiui, lesbietėmis ar homoseksualiomis? Ar šie žodžiai, jei kas nors taip jas būtų tuomet pavadinęs, būtų galėję atrodyti kaip kas kita nei apkalbos, siekis įžeisti, įskaudinti, pažeminti? O šiandien? 

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad kolektyvinėje pasąmonėje žodis „lesbietė“ vis dar turi jei ne medikalizuotų, tai seksualizuotų, pornografinių konotacijų. Nors seksualumas yra natūralus dalykas, homoseksualių žmonių seksualumas tampa juos apibrėžiančia, išskiriančia savybe, yra hipertrofuojamas, kartu vis paniekinamai klausiant: „O koks skirtumas?“, „O kam apskritai apie tai kalbėti?“ Vis dėlto skirtumas yra. Ar žinomą lietuvių poetę įvardijus kaip homoseksualią, kam nors nekils mintis pašalinti jos kūrybos iš mokyklinės programos? Ar tą faktą minėti bus galima viešai ir kasdieniškai – taip, kaip dabar minime, kas buvo kieno vyras ar žmona? Galbūt reikia šiek tiek laiko, kad pasikeistų supratimas, kas yra „lesbietė“, „homoseksualumas“, kad šie žodžiai netektų vulgarių konotacijų? 

Įsivaizduoju, kad panašūs klausimai kamavo ir žymiosios suomių rašytojos, dailininkės, „Trolių Mumių“ kūrėjos Tove Jansson biografus. Savo ilgametę partnerę, grafikę ir profesorę Tuulikki Pietilä ji sutiko 1956-aisiais, vos porą metų anksčiau, nei susipažino B. Jacevičiūtė ir J. Degutytė. T. Jansson su T. Pietilä taip pat gyveno atskiruose butuose Helsinkyje, tačiau pakankamai arti, kad galėtų dažnai susitikti, o vasarodavo kartu Suomijos įlankos saloje (ak, kiek daug visos keturios būtų galėjusios aptarti, jeigu būtų netyčia susitikusios!). Šiandien atrodo įprasta vaikų ir suaugusiųjų visame pasaulyje mylimą T. Jansson vadinti lesbiete, tai dažnai paminima anglakalbiuose tekstuose, nors pati ji tokio žodžio turbūt niekada nevartojo.

Suprantama – daugeliui bus sunku patikėti, kad J. Degutytės ir B. Jacevičiūtės santykis galėjo būti kitoks nei platoniškas. Lygiai taip pat sunku patikėti, kad mūsų močiutės ir seneliai užsiėmė kokiais nors nepadoriais dalykais. Ir vis dėlto užsiėmė – įrodymas esame mes patys. O štai kreiva meilė nepalieka daiktinių įrodymų, jos vis reikia ieškoti tarp eilučių, atrasti ją tarp eufemizmų.