Kastytis Sarnickas. „Voyage, voyage“, V.: „Lapas“, 2024

 

Kastyčio Sarnicko romanas – iš tų, kuriuos pelnytai galima vadinti padoria pramogine literatūra; perskaitai greitai, nesikankindamas ir neieškodamas to, ko joje nėra (ir nereikia, kad būtų). Žinoma, šiek tiek paafišuojama sielvartinga pagrindinio veikėjo egzistencinė savijauta („guliu vienišas jau metus ant sofos“, p. 10), bet autorius tuo nepiktnaudžiauja. O juk galėtų! Priežasčių užtenka – vien jau vidutinio amžiaus krizė ko verta, apie „aktualumą praradusią grupę“ (citata iš anotacijos) ir užsiminti baisu: jeigu tu neaktualus, tai tavęs tiesiog nėra. O žmogaus gyvenimo prasmė, kad ir ką sakytum, vis dėlto susijusi su pastebimumu, įvertinimu, priėmimu. Tegu ir kontroversišku ar kiek neadekvačiu. 

Taigi pagrindinis romano veikėjas Guolis, iširusios (bet lyg ir planuojančios vėl susiburti) grupės narys, kankinamas kiaurai persmelkiančio neveiklumo ir neaktualumo jausmo, priima kito grupės nario Pigio pasiūlymą vykti į pramoginę kelionę. Mat Pigis laimėjo „Auksinio proto“ konkursą (sakyčiau, čia ir yra pagrindinis romano „skaudžiai taiklus“ sarkazmas) ir pagrindinį prizą – kelionę į pasirinktą pasaulio šalį. Kodėl į Peru, romane taip ir nepaaiškinama, – gal pats autorius sugalvojo, o gal turinio konsultantai (Alvydas Šlepikas ir Gabija Grušaitė) patarė. Juk  Peru – o ir apskritai Pietų Amerika – tokia vieta, kur ir vaizduotei vietos yra, ir veiksmo beigi egzotikos apsčiai. Ką tu nuveiksi, tarkim, Prano Juozapo žemėje ar Velykų saloje? Nei ten piranijų, nei narkotikų kartelių, nei traukinio, iš kurio šokdamas tarp durų palieki suspaustą konversą...

Atšiaurios ir izoliuotos vietos nuotykiams netinka, išprotėtum ten, likęs su pačiu savimi. Juk šiuolaikinis žmogus – ne viduramžių atsiskyrėlis, vidinį „aš“ jam ištverti sunkiau nei demonų gundymus. Užtat reikalingas toks foninis triukšmas, kuriame „egzistenciniai klausimai“ neišryškėtų, gal tik būtų nujaučiami. Kita vertus, kokie jau ten egzistenciniai klausimai? Jeigu autorius tikrai tokius iškeltų, romaną būtų nuobodu skaityti. Kita vertus, ir siužeto intensyvumas to neleistų. Tik pažiūrėkit – lėktuvai, džiunglės, traukiniai, bėgimas nuo narkotikų prekeivių, kokaino dešros tampymas, šamaniškos arbatėlės gėrimas etc. Kur čia dar liks laiko egzistenciniams klausimams? Vis dėlto vienas – kodėl aš čia? – Guoliui ne kartą iškyla, kaip ir instagramerei Angelei (Pigis, atrodo, visus tuos klausimus jau seniai išsprendęs ir dėl nieko nebesuka galvos). Tiesą pasakius, gal ir keistai atrodytų mąstyti apie gyvenimo prasmę tarp visų tų „zajabys“ ir „pochui“: nederėtų nei su siužetu, nei su personažų charakteristikomis (anava Angelė nekaltai prisipažįsta, kad „nu mano toks darbas, aš negalvojau“, p. 281). O kai negalvoji, užtenka ir jausmų. Ogi jausti visi veikėjai tikrai moka, to iš jų neatimsi.

Imdama skaityti būgštavau, kad neblogo įspūdžio nesugadintų pigūs juokeliai ir keiksmažodžiai, bet autorių gelbsti saikas ir, regis, įgimtas humoro jausmas. Žinoma, ir autoironija, kurioje slypi ne tik šaipymasis iš savęs, bet ir subtilus, vos apčiuopiamas liūdesys, be kurio joks humoras nėra humoras, nei juodasis, nei baltasis. Beje, sarkazmu autoriaus neapkaltinsi, ir tai labai gerai, nes sarkazmas – blogiausia humoro rūšis, gal net išvis ne humoras, mat jis turi savybę giliai ir skaudžiai žeisti. K. Sarnicko romanui iki to ganėtinai toli, sarkastiškas jis gali pasirodyti nebent mimoziško jautrumo skaitytojui.

Trijų pagrindinių veikėjų (Guolio, Pigio ir influencerės Angelės) portretai pakankamai tikslūs, įdomūs, savaip žavūs, nė vienas nepaverstas parodija. Nors atrodė, kad taip atsitiks su Angele, instagramine „išsišiepusia višta“ (p. 33). Jos lėkštumas iš pradžių nervina, bet tose paklaikusiose gaudynėse blaškantis po Peru tarsi nusitrina ir ima atrodyti visai priimtinas. O kai romanui įpusėjus Angelė išdrožia jautrų žmogišką monologą  („jums gal čia koks durnas Vidmanto filmas, kur mes blaškomės po džiungles, miegam su indėnais, pastoviai bėgam, slapstomės, tie narkotikai prezervatyve [...]. Aš pavargau“, p. 209), netgi švelni užuojauta užplūsta. Kaip tai autoriui pavyksta, nežinau, matyt, talento ženklas. Arba įsijungia menininko intuicija – kai leidi personažui ramiai eiti savo keliu, neužkirsdamas jo įsikaltais stereotipais, personažo charakteris paprastai pavyksta. Akivaizdus pavyzdys – Pigis. Pigio personažas apskritai vertas ne tik literatūrinės, bet ir psichologinės, neurolingvistinės ir pan. analizės. Jis labai primena Pierre’o Richard’o personažą iš filmo „Nevykėliai“ (rež. Francis Veberis, 1981): Pietų Amerikos džiunglėse prapuolusią nevykėlę milijonieriaus dukrą, pritraukiančią nelaimes, gali surasti tik toks pat nelaimių persekiojamas nevykėlis. K. Sarnicko romane į tokį duetą šiek tiek panašūs Pigis su Angele. (Ne veltui Guolis kelis kartus pasiteirauja, ar jiedu kartais ne giminės.)

Romanas labai primena įtempto siužeto filmą – tai akivaizdu ir iš personažų traktuotės, ir dialogų, lokacijų ir dinamikos, pagaliau iš vadinamosios dramaturginės kilpos, tyliu, bet įkyriu leitmotyvu einančios per visą siužetą: užuominos apie Galapagus. Atidesnis skaitytojas, žinoma, jį pastebės ir įsidėmės, tad ir romano pabaiga nebus tokia netikėta. Bet ji labai tinka siužetui ir pagrindinei minčiai „užrišti“: kai Guolis suvokia, kad „be muzikos nieko neturiu, be jūsų, be tavęs, be Alkūninio Veleno“ (p. 294), belieka skristi į Galapagus. (Tik nereikėjo patikėti Pigiui nupirkti lėktuvo bilietų.)

Taigi  nėra ko  tikėtis, kad Guolis su Pigiu grįš namo, suburs grupę, lips į sceną. Kad  viskas baigsis gerai ir nuspėjamai. Voyage baigėsi, voyage tęsiamas. Galėčiau teigti, kad čia yra šiokios tokios simbolikos (gyvenimo kelionė – nesibaigianti, tragikomiška, žmogus – aplinkybių ir sutapimų vergas ar pan.), tačiau galbūt autorius rašydamas galvojo visai apie ką kita. K. Sarnicko romano tikslas – ne kelti (juo labiau – spręsti) egzistencines problemas ir ieškoti gyvenimo prasmės, o gal tiesiog „apšildyti“ skaitytoją prieš imantis rimtos literatūros. Tai irgi misija. Todėl smagu, kad tokių knygų yra. Juk ir liūdėti, ir juoktis – vienodai svarbu.