x Saulius Vasiliauskas

Su Rolandu Rastausku 2020-ųjų pradžioje susirašinėjome el. laiškais apie jo jaunystės, pirmųjų publikacijų metus ir kultūrinę, literatūrinę aplinką.

Ši tema man rūpėjo dėl tuo metu rengiamos disertacijos („Jaunieji rašytojai sovietmečio literatūros lauke: institucinių darinių vaidmuo“, LLTI ir VU, 2021), juoba kad R. Rastauskas sovietmečiu dar spėjo padirbėti ir Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Buvo smalsu, kiek tokios institucijos kito, kaip jų veikla atrodė Nepriklausomybės priešaušriu, kiek apskritai rašytojui svarbu įvairios literatūrinės draugijos, sambūriai, bičiulių rateliai.

Sutarėme, kad pokalbį skelbsiu disertacijos prieduose. Per kažkokį neapsižiūrėjimą tas neilgas tekstas taip ir liko archyvuose, tad skelbiamas pirmąsyk.

 

Rolandas Rastauskas, 2017 m. Dovilės Dagienės nuotrauka

 

1970-aisiais, mokydamasis Palangos vidurinėje mokykloje, tapai Respublikinio jaunųjų literatų konkurso prozos laureatu: „Pirmoji vieta atiteko palangiškiui devintokui Rolandui Rastauskui. Jis konkursui pateikė ne tik apsakymų, bet ir pjesę „Ant betono gėlės neauga“, kurią, vertintojų žodžiais tariant, nebūtų gėda siūlyti ir rimtam teatrui.“[1] Ar konkurse dalyvauti paragino mokytoja? Prieš dalyvaudamas tikėjaisi laimėti pagrindinį prizą?

Pasukti dramaturgijon mane paskatino artima pažintis su turbūt svarbiausio to meto Lietuvos rašytojo Juozo Grušo šeima. Jam esu dėkingas už tai, kad tapau tuo, kas esu. Seneliai dažnai nusiveždavo į Klaipėdos ir Panevėžio dramos teatro spektaklius. Scenai rašyti skatino ir Gytis Padegimas, jaunystėje man padaręs didžiulę įtaką. O iš minimos pjesės netrukus išsirito ir legendinis „Lenktynių aitvaras“.

Palangoje M. Gedvilo vidurinėje mokykloje veikė literatų būrelis, kuriam vadovavo mokytojas lituanistas Jonas Brindza. Prisimindamas būrelio veiklą jis išskiria tave kaip vieną gabiausių narių. Kada į tą būrelį nuėjai ir ką prisimeni iš dalyvavimo jame?

Nuėjau dėl savo to meto guru Antano Vaišnoro, kuris mokėsi aukštesnėje klasėje ir buvo mano literatūrinis mentorius. Joną Brindzą matydavau per pamokas, tad būrelyje jis turbūt svarbesnį vaidmenį suvaidino kitiems mokiniams. Sykiu būtina pabrėžti, kad mokytojas buvo itin tolerantiškas „netradicinei literatūrai“. Tokių tada buvo nedaug. Antaną kiek vėliau išmetė iš VVU dėl vienuoliktoje klasėje Palangoje ant kamino iškeltos trispalvės[2]. Jo gyvenimas susiklostė fantastiškai – ilgainiui jis atsidūrė Sibire, Evenkų apygardoje, Tunguskos meteoro rajone, ten vedė, susilaukė vaikų ir tapo medžiotojų ūkio viršininku. Tokia postmodernistinė autotremties forma! Kita išskirtinė asmenybė – poetė Jūratė Šilgalytė, kuri anksti pagimdė, turėjo mesti mokyklą, vėliau gyveno Vilniuje, bet, regis, rašė vis mažiau. O gaila, nes buvo išties gabi. Pamenu, kaip ramiai ir įtaigiai ji skaitydavo Marcinkevičių ir Degutytę.

Būrelis leido rankraštinį savo narių kūrybos almanachą „Jaunystė“. Kaip tik pavarčiau bibliotekoje „Aitvarą“, J. Brindzos išleistą 2000-aisiais ir sudarytą daugiausia iš publikacijų tame almanache. Ryškiai išsiskiria tavo novelės. Ar „Jaunystė“ buvo vietinio pobūdžio leidinys, ar kaip nors viešintas plačiau?

Tai buvo koridorinis ranka perrašytas sienlaikraštis. Galimas daiktas, kad mokytojas vėliau iš geresnių tekstų sudarydavo ir almanachą. To jau nepamenu.

Esi rašęs: „Tais laikais [turima galvoje 8-ojo dešimtmečio pradžia – SV] turėjau vos vieną rimtą konkurentą – Saulių (dar ne Tomą) Kondrotą“[3]. Ar draugavote su Sauliumi? Kokios dar bičiulystės buvo svarbios jaunystėje?  

Gerai pažinojau dvi to meto mokyklinės literatūros, kurios buveinė buvo Algimanto Zurbos redaguojamas „Moksleivis“, žvaigždes – Kondrotą ir Liutaurą Degėsį (jie buvo artimi draugai). Aukštaūgiai arogantiški vilniečiai pajūrio paaugliui darė milžinišką įspūdį. Stengiausi jiems prilygti. Kiti du mano bičiuliai gyveno Kaune – tai Petras Galpernas (vėliau Izraelyje jis tapo Pinchu, o dar vėliau Bostone – Peteriu), grojęs gitara legendinėje grupėje „Bildukai“[4], ir mano svarbiausio literatūrinio trenerio Juozo Grušo anūkas, velionis architektas Algis Kančas. Labai svarbi buvo draugystė su Romualdu Lankausku, kuris tada atrodė vienišas prieš vėją besiiriantis lietuvių moderniosios prozos vilkas su pypke dantyse ir Hemingvėjaus tomeliu lietpalčio kišenėje[5]. „Lenktynių aitvaras“ jau Vilniuje katapultavo mane į naujas orbitas – ten visada galėjau kliautis artima pažintimi su Mykolu Sluckiu, Stasiu Krasausku, Vytautu Kalinausku, Vincu Kisarausku, Aušra Marija Sluckaite, Juozu Budraičiu, Vladislovu Žiliumi, Kaze Zimblyte ir kt. Ilgainiui dailininkų draugystė tapo svarbesnė nei literatų.

Pirmąsias pjeses parašei dar mokykloje („Lenktynių aitvaro“ premjera įvyko Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre 1972 m. kovo 26 d.). Klausimas gal ir banalus, bet kaip sekėsi derinti skirtingus žanrus – dramaturgiją, prozą, poeziją?

Poezija mano gyvenime atsirado kaip vienintelė išeitis po cenzūros uždraustos pjesės „Talmantas Žuvėdra“. Ta istorija detaliai aprašyta knygoje „Bermudų trikampis: teatrinės istorijos“.

1972-aisiais įstojai į Vilniaus universitetą, anglų filologijos specialybę. Ar prisidėjai prie literatūrinio universiteto gyvenimo, dalyvavai literatų būrelio veikloje? 

Literatų būrelyje nedalyvavau. Į bendrąsias paskaitas irgi vaikščiodavau retokai. Su A. A. Jonynu, Josifu Josade ir kitais leidome sienlaikraštį „pegasas!“ (mažoji p), kuriame debiutavo Juozas Erlickas. Tarp autorių – Saulius Kondrotas, Liutauras Degėsys, Aivaras Mockus, Vytautas Rubavičius, Kęstutis Rastenis, Nijolė Miliauskaitė ir kt. To leidinio, laiptinėje po Rimtauto Gibavičiaus mūzomis, skaityti ateidavo daugelis. Ne vieną numerį nuostabiais piešiniais iliustravo Vladas Žilius. Su minėtais poetais taip pat rengdavome neformalius pasirodymus įvairiose Vilniaus vietose – Konservatorijoje, Universiteto laiptinėse etc.

 

Rolandas Rastauskas (kairėje) po „Smėlio klavyrų“ premjeros 1990 m. rudenį.

 

Kada ir kaip (kieno nors paragintas ar savo noru?) įstojai į Vilniaus jaunųjų rašytojų sekciją? Kas iš to laiko įstrigo labiausiai? Kiek nuo sekcijos pirmininko priklausė jos veikla, susirinkimų atmosfera?  

Jau nepamenu, kaip ten atsidūriau. Lankiausi retai, atmosfera buvo slogi. Pamenu tik Vaidotą Daunį, su kuriuo netrukus ėmiau artimai bendrauti. Įtariu, kad jis mane ir pastūmėjo stoti į tą būsimųjų tarybinių lietuvių rašytojų kalvę.

1986-aisiais grįžai gyventi į Palangą, tapai Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Kas tuo metu dar priklausė sekcijai? Kiek ji buvo aktyvi? Iširo natūraliai, prasidėjus Sąjūdžio metams?

Pirmininkavau trumpai ir itin „laisvamaniškai“ (tą neformalų stilių siekiau išsaugoti ir kituose savo veiklos – dėstymo ir darbo teatruose – baruose), bandžiau suburti gabiausius. Marijus Šidlauskas (tada dar Jonaitis), Edmondas Kelmickas ir Sigitas Poškus ateina į galvą pirmiausia. Sąjūdžio vėjai sekciją nupūtė, daugelis tapo jau nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos nariais.

Kada parengei poezijos rankraštį? Kaip prisimeni pirmosios eilėraščių knygos „Albumas“ (1987) pasirodymo aplinkybes? Ar neplanavai sudaryti novelių rinkinio?

Sudariau gan lengvai, kai tapo aišku, kad ji turi vilčių pasirodyti „Vagoje“. Pamenu triuškinamą Sigito Gedos recenziją rankraščiui. PK serijos knygelę gana „atsipūtęs“  redagavo Antanas Jonynas, o pirmus gerus žodžius išgirdau iš Juozo Macevičiaus – visai kitokios krypties poeto. Man palankus buvo ir Mykolas Karčiauskas. Ir didžioji Vilniaus poetė Judita Vaičiūnaitė. Tada buvau įtikėjęs, kad gan opoziciškai nusiteikusiems autoriams parama gali ateiti tik iš kairės. O apie novelių rinkinį vis dar galvoju ligi šiol.

 

Rolandas Rastauskas (viduryje) 1986 m. Rimtauto Gibavičiaus parodoje. Aleksandros Jacovskytės nuotraukos

 

Ką prisimeni iš kūrybos aptarimų Rašytojų sąjungoje? Antai esi rašęs:  „Tarybinių lietuvių rašytojų būstinėje kartais vykdavo naujų tekstų aptarimai, tad sykį buvo aptariami ir mudviejų su dramaturgijon pasukusiu Erlicku (jo turbūt vis dėlto tik skaitymui tinkančioms dramoms nepasisekė kaip tik dėl šios priežasties) veikalai. Juozo tekstas visus išvertė iš klumpių, o apie manąjį prelegentai atsiliepė su neslepiama ironija ir pasidygėjimu: na, visai nusirašė vaikinas. Ir dar stipriau. Jokio pasidygėjimo daktaro Zalatoriaus ar kolegos Šaltenio pasažais nejaučiau. Žinojau, kad kitaip ir būti negali. Tik nežinojau, kad „Bermudai“ taps paskutine mano pjese. Po to – tik scenarijai, tik inscenizacijos, tik vertimai“[6]. Tad noriu paklausti, kodėl lioveisi rašęs pjeses?

Nesiplėsdamas galiu pasakyti tik tiek: dramaturgiją laikau teatrą aptarnaujančiu žanru (pirmas tai suformulavo Grušas: „Dramaturgas yra medžiagos tiekėjas teatrui“), o rašyti pjeses „į stalčių“ gali tik beatodairiškas grafomanas (tokie iš esmės ir yra beveik visi mūsų dramaturgai) ir literatūrinis savižudis. Lietuvių teatras išsiverčia be lietuvių dramaturgų – tai daug pasako apie mūsų teatrinės kultūros lygį.

Naršydamas sovoetinę spaudą radau, kad 1988-ųjų spalio 11–16 d. Tbilisyje lankėsi grupė jaunųjų lietuvių rašytojų – V. Daunys, A. Katkevičius, J. Keleras, K. Navakas, R. Rastauskas. Jie susitiko su savo bendraamžiais poetais, svarstė dėl bendradarbiavimo, svarbesnių ryšių su vietiniais rašytojais. 

Tai buvo pirmoji mano literatūrinė kelionė sovietmečiu, kurios aštriausi prisiminimai susiję su čača, vynu (garsusis Andropovo „sausas įstatymas“, itin reglamentavęs prekybą alkoholiu, Gruzijoje buvo esmingai ignoruojamas) ir vietos gražuolėmis. Kai ką esu aprašęs „Kitame pasaulyje“ (ko ten nesu aprašęs!), o kai ką dar viliuosi aprašyti. Tos kelionės metu susigiedojau su Kęstučiu Navaku, ir ta giesmė vėliau stipriai praskaidrino kasdienybės nyką ir nuobodį.

Esi rašęs apie Jaunimo kūrybos festivalį Panevėžyje (1987 m. rugsėjo 10–13 d.). Kiek jis (ir panašūs festivaliai) buvo naudingas mezgant pažintis su kitų sričių menininkais, kiek skatino neužsidaryti savame rate?

Na, tuo klausimu esu daug prikalbėjęs ir prirašęs. Svarbiausia tezė: mažos šalies ar tautos menininkas turi būti įvairiapusiškas. Čia geriausias pavyzdys – Islandija.

Žvelgiant retrospektyviai, ar įsiminei kokių ryškesnių, daug žadančių jaunų autorių, kurie vėliau dėl vienų ar kitų priežasčių iš literatūros lauko pasitraukė?

Pasitraukusiųjų legionas, priežastis palikime sociologams. Daugelis tiesiog neatlaikė to gražaus sovietinio kalėjimo, kuris, be abejonės, buvo Tarybų Lietuva, „malonumų“. Kitus sutriuškino ir didysis virsmas, atnešęs vadinamąją žodžio laisvę, bet nesuteikęs jokių kitų įsišaknijimo literatūroje garantijų. Dabar, kai kiekvienas beraštis blogeris yra laikomas rašytoju, tos netektys net neįsivaizduojamos.

 

Palanga, 2020 m. vasario 2 d.

 

 

[1] „Moksleivis“, 1970, Nr. 5, p. 2.

[2] https://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/uz-trispalves-iskelima---sibiras-1638145

[3] Rolandas Rastauskas, Bermudų trikampis: teatrinės istorijos, Vilnius: Kultūros meniu, 2011, p. 14.

[4] https://m.facebook.com/vytautas.petrusonis/posts/234786796923419

[5] Romualdas Lankauskas mirė 2020 m. vasario 4 d., mūsų susirašinėjimo metu. Paskutiniame laiške R. Rastauskas rašė: „Kaip keista – atsakinėjant jau į amžinybę judėjo Lankauskas...“

[6] Rolandas Rastauskas, Bermudų trikampis: teatrinės istorijos, Vilnius: Kultūros meniu, 2011, p. 59.