Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Knygių Londonas

Stovėjau antrame Londono „Olympia“ pastato aukšte ir klausiausi, kaip mano ausimis srūva įvairiausios pasaulio kalbos: naujos sutartys, būsimieji tekstų vertimai. Nors tiksliai ir negirdėjau, galėčiau patikinti, jog iš šypsenų, rankų paspaudimų buvo matyti, kaip susitikimuose knygos virsta skaičiais, honorarais, naujais tiražais. Pagrindinėje salėje, kurioje įsikūrusios didžiausios pasaulio leidyklos, nuo 9 ryto iki 6 val. vakaro sunkiai rastum tuščią stalą. Bėgimas nuo vieno stendo prie kito ir 45 min. pokalbio sesija – toks yra tų trijų dienų darbas. Net ir neišėjus į lauką telefonas dienos pabaigoje vis vien fiksuoja dešimtis tūkstančių žingsnių, o ištarti žodžiai, matyt, viršija viso mėnesio limitą.

Autorės nuotrauka 
Autorės nuotrauka

Kartais po Vilniaus knygų mugės girdžiu, kad pas mus vis tie patys vedėjai, tie patys kalbėtojai. Kiek mūsų Lietuvoje? Nelikę nė trijų milijonų. O kiek britų? Dvidešimt kartų daugiau. Nepaisant to, šiemet mačiau renginius vedančius tuos pačius žmones kaip ir praėjusiais metais – kritikus, žurnalistus, rašytojus, festivalių organinzatorius. Praėjus renginiui su rašytoja Elif Shafak, glėbesčiavausi su kolegomis, literatūrinių renginių organizatoriais iš Didžiosios Britanijos, Airijos, susipažinome prieš dvejus metus literatūrinių renginių organizatorių seminare Noridže. Šioje knygių šventėje nė karto nepasijutau esanti neva iš periferijos. „Poetinis Druskininkų ruduo“? – klausia Ukrainos stende dirbantis jaunuolis. – O, puikiai žinau!“ „Ar pas jus galima įsigyti šių Jono Meko knygų? Dariau su juo vieną paskutinių interviu“, – sako žurnalistas iš JAV, stabtelėjęs mūsų stende prie J. Mekui skirtos lentynos. „Tomas Venclova išleido naują knygą? – klausia ekstravagantiška ponia. – Palaukit, pasiimsiu rašiklį, užsirašysiu – kokią.“ Padėkoja gražiai lietuviškai. „Kalbate lietuviškai?“ – nustembame. Perskaičiusi kelias lietuvių rašytojų knygas, ji nusprendusi išmokti lietuvių kalbos. „Labai sudėtinga kalba“, – pridūrė. Ne vienas sustojęs prie mūsų knygų lentynų ir pavartęs pristatomas knygas gyrė už dėmesį kokybei, už išskirtinumą, gerą, kokybišką spaudą.

E. Shafak jau antrąsyk mačiau iš taip arti. Antrą­syk kalbėta ir apie jos atvykimą į Vilniaus knygų mugę. „Šiemet tikrai negalėjau, – sakė ji, – dirbau prie paskutinės knygos.“ Stovint šalia buvo lengva patikėti, kad ją tikrai sutiksime Vilniaus knygų mugėje. Tai buvo keistos koncepcijos renginys – čia ji nebuvo renginio žvaigždė, o pristatė dešimt, jos nuomone, geriausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų moterų. Trumpai pristačiusi visas teiginiu, kad „jų kūryba turi būti skaitoma visur, visomis kalbomis“, ant scenos pokalbio pakvietė tris – Lucy Caldwell, Bernardine Evaristo ir Sarą Maitland. Pastarosios „Tylos knyga“ yra išleista ir lietuviškai. Ši moteris uraganas, žemu balsu, kimiu juoku pelnė visas mano simpatijas: drąsi, stipri, mažai besirūpinanti, ką kiti apie ją galvoja, eksperimentatorė. Tačiau įdomiausia iš jų trijų man vis dėlto pasirodė B. Evaristo – tvirtu požiūriu ir jo išraiška, aiškia laikysena: „Taip pat kaip esu vadinama rašytoja moterimi, galiu būti vadinama rašytoja juodaode, bet nematau čia prasmės, esu tiesiog rašytoja.“ Taip ją apibūdina ir E. Shafak – autorė, kuri rašo apie universalius dalykus, tačiau iš savo taško ir daro tai kitaip, nei įsivaizduotum. Ėjau iškart ieškoti jos knygų. Iš pradžių renginio koncepcija kėlė klausimų, nes akivaizdu, jog didžioji dalis auditorijos susirinko dėl E. Shafak ir turėjo klausimų ne pristatytoms rašytojoms, o jai pačiai. Tačiau galiausiai supratau, kodėl taip sugalvota: nebūčiau nė ieškojusi šių rašytojų kūrybos, jeigu ne minėtas renginys, galbūt niekada apie jas nė nebūčiau sužinojusi. Elif dabar laukia birželį pasirodysiančios savo knygos „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ („10 Minutes 38 Seconds In This Strange World“).

Šiųmetėje Londono knygų mugėje akivaizdus dėmesys skirtas moterų literatūrai, literatūros įvairovei. Diskusijoje „Moterys leidybos versle“ dalyvavo ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė. Leidėjas iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Jungtinės Karalystės kalbino BBC žurnalistė, Europos literatūros tinklo direktorė Rosie Goldsmith, Lietuvos kultūros instituto kvietimu praėjusiais metais viešėjusi ir Vilniaus knygų mugėje, be to, ji ir viena didžiausių lietuvių literatūros gerbėjų bei ambasadorių Londone. Pokalbis prasidėjo nuo atlyginimų žirklių leidybos versle – ar yra skirtumas tarp moterų ir vyrų gaunamo uždarbio. Visos trys Baltijos šalių atstovės sakė, kad skirtumo nėra, kad leidybos versle moterų dabar yra gerokai daugiau – netrūksta jų ir vadovaujamose pozicijose, tačiau renginio moderatorės nuostabos sulaukė piniginė atlyginimo išraiška. „Zvaigzne ABC“ leidyklos vadovei Viljai Kilblokai pasakius, jog vidutinis atlyginimas leidykloje siekia apie 1100 Eur, R. Goldsmith keliskart pasitikslino, ar tai tikrai yra tūkstantis šimtas? Tikrai vienuolika šimtų? Nors ir žinome, jog mūsų algos nesiekia Jungtinės Karalystės lygio, vis dėlto nuoširdi jos nuostaba nebuvo jauki.

Šiemet Lietuva, Latvija ir Estija vėl dirbo ranka rankon, mūsų stendai stovėjo šalia vienas kito, kasryt darbą pradėdavome su literatūros žmonėmis iš kaimyninių šalių. Latviai toliau tęsė sėkmingą intraverto kampaniją – ant tualetų durų latvių kosmonautė kvietė į Latvijos stende esantį kosmosą (jie tikrai tokį buvo įsirengę – mažą kosminį kambarėlį, kuriame ramiai gali pabūti su savimi ir, be to, įkrauti telefoną). Estijos ir Latvijos stendai šiek tiek pynėsi – ir dėl projektavimo, ir dėl juodos spalvos, tad mes, pasigirsiu, – balti, šviečiantys ir su salotų spalvos samanomis, traukėme žvilgsnį labiausiai.

Iš mūsų šių metų „Market Focus“ titulą paveldėjusi Indonezija prisistatė ne tik literatūra, bet ir maistu, drabužiais, menais, muzika, šiuolaikinėmis technologijomis, priėmimo vakarėlyje siūlytais reto keistumo gėrimais ir folkloru. Daugiau kaip 17 000 salų vaizduotės – toks buvo jų prisistatymas: „17 480 salų atsirado tūkstančius metų iki breksito“ – negali apkaltinti jų neturint humoro jausmo. Tose salose 28 000 augalų rūšių, 122 rūšys bambukų, 2500 rūšių orchidėjų, 260 mlrd. gerų ir blogų homo sapiens, 150 veikiančių vulkanų. „Tokia pavojingai graži šalis, – sako jie savo prisistatyme, – siūlo tūkstančius įdomių istorijų.“ Dviejų aukštų statinys, naktį prieš mugę iškilęs mūsų stendų kaimynystėje, su ranka išpaišytomis iliustracijomis ir žodžiais, atrodė įspūdingai, dar įspūdingesnė buvo antra stendo dalis, įsikūrusi kitoje mugės salėje – ten nuolat buvo verdami ryžiai, įvairiausių rūšių kava ir arbata, siuvo daugybė žmonių, kažkas nuolat reklamavo loteriją, kurioje galėjai laimėti kelionę į Indoneziją. Ir nors parsivežiau įvairių katalogų, su įspūdingomis knygų iliustracijomis ir naujausiomis knygomis, akivaizdu, ši šalis čia atvyko labiau turistiniais nei literatūriniais tikslais.

Patys šalių stendai Londone atrodė kuklesni nei Frankfurto knygų mugėje. Šių metų Frankfurto garbės viešnia Norvegija iš kitų Skandinavijos šalių išsiskyrė tik Frankfurto knygų mugės plakatu, Ukrainos stendas buvo gerokai kuklesnis: mažesnis, nedaug atvykusių žmonių ir renginių. Rusijos stendas, nors ir vėl rėžė akį užrašų šriftu, bent jau nešokiravo visur iškabinėtomis vėliavomis, Lenkija viliojo obuoliais ir neonu. O štai Šardža (Jungtiniai Arabų Emyratai), 2019-ųjų pasaulio knygų sostinė, įsirengė visą paplūdimį, nors ir su netikru smėliu bei jūra. Taip buvo pristatytas vienas iš šiemet mieste veiksiančių projektų – paplūdimio biblioteka.

Smagu, jog Londono knygų mugė turi metų mugės poetą. Šiemet tai buvo Raymondas Antrobusas, į kurio skaitymus trečiadienio vakare žmonės rinkosi Poezijos kampe. Jis buvo vadinamas mugės žvaigžde, skaitė eilėraščius, dalyvavo įvairiuose pokalbiuose, atrodė, kad visur vaikšto ne vienas, o lydimas renginių organizatorių. Žinoma, tokios stiprios poetinės tradicijos šalyje lyg ir neturėtų kelti klausimų, bet vis dėlto traukė akį ir atrodė neįprastai.

Visi renginiai Londone vyksta atvirose erdvėse, nuo stendų atskirtose tik žemomis sienelėmis. Vilniaus knygų mugėje Rašytojų kampas yra tikra tvirtovė palyginus su Londono mugės renginių erdvėmis. Renginiai, kuriuose Lietuvos kultūros instituto inicia­tyva dalyvavo mūsų vertėjai, iliustratoriai, leidėjai, sulaukė išskirtinai daug klausytojų. Simpatijų sulaukė ir renginys „Kylančios žvaigždės: vaikų rašytojai ir iliustruotojai iš Baltijos šalių“. Jame dalyvavo Elyna Braslina (Latvija), Ulla Saar (Estija) ir Monika Vaicenavičienė, kurios sukurta knyga „What is a River?“ („Kas yra upė?“) įvertinta konkurse „World Illustration Awards 2018“ kaip geriausia paveikslėlių knyga ir iliustruotojai pelnė aukščiausią naujojo talento apdovanojimą. Visų trijų menininkių prezentacijos buvo tikri meno kūriniai, smaginę susirinkusią publiką.

Šardža pasitinka pasaulio knygų sostinės statusą kvietimu „Atsiversk knygą ir atverk savo mintis“ – po šių 3 dienų geriau ir nepasakytum.

 

Šiek tiek Londono knygų mugės skaičių:

3 dienos

25 000 lankytojų iš 135 šalių

1000 įvairių organizacijų iš 60 šalių

52 000 tviterio sekėjų, daugiau kaip 18 500 patiktukų paspaudimų feisbuke ir daugiau nei 920 jutubo prenumeratorių.


Lietuvos stendas ir renginiai Londono knygų mugėje organizuojami Lietuvos kultūros instituto, Lietuvos leidėjų asociacijos prisistatymą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Fotoreportažas iš Londono knygų mugės čia: https://literaturairmenas.lt/mediateka/2019-uju-londono-knygu-muge

 

Draugai