Šiuolaikiniai lietuvių rašytojai ir alkoholis

× Andrius Jakučiūnas

 

Kodėl nusprendei mesti gerti?

„Nusprendei“ – labai netikęs žodis. Geriančiajam alkoholis pernelyg brangus, kad jo atsisakytų visiškai racionaliai. „Atsisakymas“ šiame kontekste veikiau primena atvejį, kai, begeriant praradus sąmonę, kojos pačios tave sėkmingai nuveda, kur reikia – kažkas labiau iš intuicijos, laimingo atsitiktinumo ar net stebuklo srities, nei susiję su proto veikla. Aišku, šiek tiek perdedu. Aplinkui būta žmonių, kurie netiesiogiai savimi rodė, kad metus gerti gyvenimas nesibaigia, greičiau atvirkščiai. Vis dėlto gal reikšmingesnis buvo tuo metu (XXI a. 1 dešimtmečio pabaiga) sparčiai keitęsis visuomenės požiūris į alkoholizmą ir alkoholiko galimybes. Alkoholizmas liovėsi būti stigma, vadinasi, pasidarė galima kalbėti apie tai atvirai. Kaip tik tada parašiau romaną „Tėvynė“ apie girtuoklį – iš esmės apie save; tad tuo požiūriu – nors ten, žinoma, daug ko prikurta – jį būtų galima laikyti ir vienu pirmesnių šiuolaikinių išpažintinių romanų. Žodžiu, supratingumo daugėjo ir tai man bei kitiems gėrovams leido jaustis laisviau. Tačiau galimybių sėkmingai veikti visuomenėje vartojant mažėjo. Geriantis menininkas liovėsi buvęs romantišku personažu, svaigulys atsisiejo nuo kultūros ir perėjo medicinos žinion. Nors tuo metu apie tai mažai galvojom, manau, kad intuityviame lygmenyje tai irgi darė poveikį. 

 

Kaip ir ar, metus gerti, pasikeitė tavo tekstai, rašymo procesas?

Manyčiau, procesas tapo mažiau emocionalus. Nors bene ir tą emocionalumą labiau skatino jaunystė nei alkoholis. Tokiu atveju procesas identiškas. 

 

Ar nesiilgi alkoholio? Kodėl?

Nelabai suprantu, kaip ir kodėl turėčiau ilgėtis dalykų, kurie natūraliai nunyko. Bet nejaučiu ir kažkokio pasidygėjimo ar nuoskaudos. Alkoholis mano gyvenime nič­nieko nei iškreipė, nei sukūrė. Gal dėl to su juo išsiskyrėme, galima sakyti, taikiai. Aišku, žvelgiant iš dabarties atrodo, kad dalį laiko galėjau panaudoti ir racionaliau.

 

 

Marijos Mlinkauskaitės nuotrauka

Marijos Mlinkauskaitės nuotrauka

 

× Ernestas Noreika

 

Nemažai rašytojų – net jaunosios kartos – atsisako alkoholio. Ar niekada nekilo tokia mintis?

Tiesą sakant, būta visko, o dabar alkoholis nėra man kaži koks svarbus dalykas, apie kurį galvočiau, be kurio nemokėčiau gyventi, linksmintis, leisti laisvalaikio. Mano gyvenime jis teka saikingai, kartais žiūrint krepšinio varžybas – keli skanaus alaus buteliai – teisinga, kartais švenčiant gimtadienius vienas kitas kokteilis ar net rimtesni išbėgimai į aikštelę iki paryčių. Neplanuoti išbėgimai būna fainiausi. Visiškai atsisakyti neketinu, tik jaučiu, kad tas poreikis vis mažėja ir mažėja, jau dabar kiekis telpa į antpirštį, o kas bus toliau, matysim.

 

Ar alkoholis kaip nors veikia rašymo procesą, suteikia įkvėpimo?

Alkoholis gali kažką kartais pažadinti, suaktyvinti, kaip ir bet kurios svaiginančios medžiagos. Bet tiek pat gali ir užskliausti, atimti. Visaip esu bandęs, tačiau be alkoholio girdžiuosi sau skaidriausiai, tad tokių fokusų rašymui netaikau.

 

 

× Virginija Kulvinskaitė

 

Nemažai rašytojų – net jaunosios kartos – atsisako alkoholio. Ar niekada nekilo tokia mintis?

Dažnai pagalvoju, kad man tikrai vertėtų mažiau gerti. Daug mažiau. Alkoholį vartoju gana dažnai – susitikimai su draugais, vakarėliai, romantiškos vakarienės, net darbiniai renginiai, tiksliau, po jų vykstantys pasisėdėjimai, furšetai ir pan. tampa proga daugiau ar mažiau išgerti, kartais ir gerokai padauginti. Kitą dieną būna sunku dirbti ir tai mane labai nervina, todėl darbus planuojuosi pagal tai, kiek ateinančią savaitę socializuosiuosi ir kiek bus progų išgerti. Skamba gana baisiai, bet taip tiesiog yra. 

Visiškai atsisakyčiau alkoholio nebent tuo atveju, jei rimtai sušlubuotų sveikata – psichinė ar fizinė. Man patinka alkoholio skonis, svaigulys, išgėrus tampa labai lengva ir smagu bendrauti – tiesą sakant, jei negerčiau, tikriausiai socializuočiausi minimaliai. 

 

Ar alkoholis kaip nors veikia rašymo procesą, suteikia įkvėpimo?

Išgėrusi, o tuo labiau girta nesu parašiusi, suredagavusi ar išvertusi nė sakinio. Net mintis išgėrus rašyti, apskritai dirbti nekyla, galvoje tuomet plyti malonus chaosas, norisi arba miegoti, arba kur nors eiti, šokti, būti tarp žmonių. Nors esu girdėjusi apie rašytojus, kurie rašo apsvaigę, – man tai kažkokia fantastika. Tiesa, išgėrusi mėgstu bendrauti, galiu bet ką užkalbinti. Taip susipažįstu su įvairiais žmonėmis, kurie vėliau tampa personažų prototipais. Toks personažų ir patirčių galerijos rinkimas buvo itin svarbus anksčiau, o dabar pradedu justi, kad ir žmonės, ir istorijos jau kartojasi.

 

 

× Giedrė Kazlauskaitė

 

Kodėl nusprendei mesti gerti?

Nebepajėgiau susitvarkyti su pareigomis ir jutau didelę kančią. 

 

Kaip ir ar, metus gerti, pasikeitė tavo tekstai, rašymo procesas?

Metus gerti, kartais metama ir rašyti ar bent jau aktyviai leisti vykusias knygas. Apskritai pradedi skaičiuoti nebe savo knygas, o globotines (moteris, kurioms šiek tiek padėjai atsisakyti alkoholio). Neegzistuoja klausimas, kas svarbiau. Paklauskit Ramunės Brundzaitės – globotinių ji turi daugiau negu knygų. Šiuo metu rašau tai, kas aktualu bendruomeniniams projektams – kultūros leidiniams, „Mažajai studijai“, radijui. Įpročių keitimas trunka kelerius metus, tuomet mokaisi prižiūrėti savo egoistinius impulsus, todėl kūrybai tai nėra palanku. Kita vertus, pramoksti atsakingumo – ką reikia, tą ir parašai. Automatiškai vengi tekstų, kuriuose knebinėtumeisi po savigailą. 

 

Ar nesiilgi alkoholio? Kodėl?

Ne. Alkoholis tam tikru metu stimuliuoja kūrybingumą, bet tai trunka trumpai. Paskui imi iš lėto degraduoti (tą gerai matau žmonėse, kurie ateina į pagalbos sau grupes). Svaigūs pokalbiai man nuoširdžiai nebeįdomūs. Nė vienos, net ir pačios niūriausios savo blaivaus gyvenimo dienos nekeisčiau į laimingiausią buvusios bohemos dieną.

 

 

× Marius Burokas

 

Kodėl nusprendei mesti gerti?

Na, atėjo lūžio taškas ar buvo pasiektas dugnas – ties ta riba būtų tekę arba jau nesulaikomai ristis žemyn, arba mesti gerti. Dabar džiaugiuosi, kad man užteko proto paklausyti artimųjų ir užteko valios nueiti „prisiduoti“. Toliau viskas kažkaip aiškiau: priklausomybės ligų centras, „Minesotos“ programa, AA... Šiemet jau 14 metų, kai negeriu. Skamba labai sausai ir optimistiškai, bet pati pradžia tikrai buvo sunki – psichologiškai ir dvasiškai. 

 

Kaip ir ar, metus gerti, pasikeitė tavo tekstai, rašymo procesas?

Pasikeitė. Kurį laiką rašiau gana intensyviai iš ankstesnio įsibėgėjimo (dalis tų tekstų – mano trečiojoje knygoje). Vėliau, maždaug po metų, buvo štilis, nes pasikeitė mąstymas, įpročiai, daug kas pasikeitė – reikėjo iš naujo išsiugdyti rašymo, na, gal ne įgūdžius, o patį mąstymo poezija būdą. Tada po truputį išradau ir surinkau poetinį save iš naujo. 

Vis dėlto tai, kad metęs gerti nustoji dalies talento, neberašai, rašai prasčiau, – iš dalies yra mitas. Talentą galima pragerti, bet visai jo netekti metus gerti, jei jau jį turi, neįmanoma.

 

Ar nesiilgi alkoholio? Kodėl?

Ne. Pakeičiau ledais. (Juokiasi.) Šiaip kartais pasiilgstu skonio – gero vyno ar viskio, bet poveikio – ačiū, ne. 

Kodėl? Todėl, kad visas siaubas prasidėtų iš naujo. Man to tikrai nereikia. 

 

 

× Vidas Morkūnas

 

Kodėl nusprendėte mesti gerti?

Tikriausiai negaliu prisiskirti abstinentams, nes kartą ar du metuose, per gimtadienį ar po kokio renginio, jei susiformuoja gera kompanija, išgeriu alaus. Tokias išimtis sau leidžiu. O kokio nors konkretaus sprendimo lyg ir nebuvo. Tiesiog praėjo alkoholio laikas, išnyko žavesys ir prasmės iliuzija, nebeliko šalia įprastų sugėrovų, augo vaikai, kuriem nebuvo galima rodyti pavyzdžio, ir taip toliau, ir panašiai. Taigi kažkaip tarsi savaime lioviausi... Kartais būdavo ir taip. Tarkim, blaivas atsidūręs geriančioje kompanijoje tapdavau „aiškiaregiu“. Žinodavau, kas ką tuojau pasakys, ir mano nuojauta nesuklysdavo. O kitiems užstalėje tie pasakymai atrodydavo labai juokingi arba verti diskusijos. Pasijusdavau kokčiai, ir tokios situacijos taip pat paskatino minėtajam sprendimui. Tad jei reikėtų apibūdinti trumpai, požiūris į alkoholį būtų toks: nebeįdomu, nebereikia. Kita vertus, kai kurių romų, konjakų ar viskių buteliai man atrodo gražūs. Turiu omenyje ir skysčio spalvą, ypač tinkamu rakursu, ir dizainą. Jeigu yra pageidaujančių gero viskio ar romo, ar brendžio, užsukite, nesidrovėkite, pavaišinsiu. Tik, prašom neįsižeisti, pats gersiu kavą ar nulinį alų.

 

Kaip ir ar, metus gerti, pasikeitė tekstai, pats rašymo procesas?

Įdomu, kad tekstai pasikeitė tik pastaraisiais metais, kai pradėjo veržtis išorėn girtaisiais laikais sukauptos patirtys. Ar veikė tekstus alkoholis? Tikriausiai veikė, negalėjo neveikti, gal tik man atrodė kitaip. Buvo jo, alkoholio, kai kuriais laikotarpiais labai  daug. Visada griežtai laikiausi principo: bent lašą išgėrus, rašiklio neimti į rankas. Gal ir dėl to rašymo procesas nelabai keitėsi. Bet, žinoma, išblaivėjus, galvai išsivalius, skirtumas neišvengiamai pasireiškia – kūrybingumas atgyja, laiko rašymui atsiranda daugiau, nusistovi tikresnis, glaudesnis ryšys su aplinka. Sumanymus tekstams galima rinkti kaip sliekus po (spirituoto) lietaus. Jei vis dar yra manančių, kad alkoholis (ar kvaišalai) kažin ką išlaisvina ten, sąmonėje, išgrynina, ją praplečia ir t. t., štai jums mano balsas tyruose: patikėkite, buvau ten ir patyriau su kaupu; niekas nieko neišlaisvina ir neišgrynina, naivios tatai iliuzijos.

 

Ar nesiilgite alkoholio? Kodėl?

Ilgiuosi kai kurių žmonių iš to laiko, žuvusių ar tiesiog nepakėlusių gyvenimo. Jų labai daug. Ilgiuosi sveikų, gerų pokštų ir linksmų išdaigų. Ilgiuosi tada susiklosčiusių draugysčių, mat būta ir taip. Kartais trumpam pasiilgstu to laiko, ginkdie, ne prakeikto sovietmečio, o laiko, atmosferos savotiškame burbule, kuriame protarpiais pavykdavo užsidaryti. Kartais pasiilgstu kai kurių to laiko barų, bet sėdėti juose man nebereikėtų, pakaktų kokio nors ypatingo vaizdų, kvapų, šurmulio įrašo. Bent akies krašteliu vėl pamatyti minėtuosius išėjusius draugus.

Nesiilgiu paties skysčio. Turint galvoje, kokiais kiekiais jį srėbdavome ir kokios „kokybės“ jis galėjo būti, neįtikėtina, kad vienas kitas vis dar esame čia ir dar šiek tiek įgalūs. Nesiilgiu girtumo, kurio, beje, niekada nesiekdavau. Nesiilgiu voliojimosi gatvėse, kapeikavimo prie parduotuvių, kvailų išdaigų, nepadorių poelgių. Nesiilgiu permanentinės pagirių kančios.

Jeigu kruopščiai suskaičiuočiau, neabejoju, dalykų, kurių ilgiuosi, būtų gerokai mažiau nei tų, kurių nesiilgiu.

 

 

× Lina Simutytė

 

Nemažai rašytojų – net jaunosios kartos – atsisako alkoholio. Ar niekada nekilo tokia mintis?

Mintis atsisakyti alkoholio yra kilusi ne kartą. Tačiau tai sieju ne su rašymu, bet su vis sunkiau pakeliamomis „moralkėmis“ po vakarėlių, žinojimu, kad priklausomybė nuo alkoholio įrašyta į mano (kaip ir daugumos kitų bendraamžių) giminės DNR. Rašymas – susikaupimo ir vienumos reikalaujanti veikla, ir jei tuo metu gurgšnoju alų ar vyną, tai vis tiek neprilygsta nei linksminimosi su kompanija tempams, nei kylančiam apsvaigimui. Tiesa, kartais vienumą pakeliu sunkiai, ypač rašymo rezidencijose užsienyje, kai didžiąją dalį laiko praleidžiu savo kambaryje. Tada rašyti einu į barą, kur man nesuprantamos kitakalbių šnekos ir juokeliai tampa baltu triukšmu, panardina į savotišką transą. Susikaupti rašyti Lietuvos baruose sunkiau: mokėdama kalbą pradedu klausytis pokalbių turinio, o tai blaško ne mažiau nei muzika su tekstine dalimi. Tačiau apsvaigimas, iš pradžių veikiantis kaip pernelyg griežtą vidinį kritiką malšinanti priemonė, greit išgaruoja. Po poros bokalų kylanti euforija malšina ir ambicijas, ir poreikį rašyti – klaidindama iškreipia realybę, staiga tampančia šilta tamsia oaze, kurioje tau nieko netrūksta. Įkvėpimas atsiranda rašant, ne vartojant alkoholį. Todėl ir tekstus, kuriais esu patenkinta, parašiau ne apsvaigusi, o blaivi. Galų gale tas vidinis kritikas iš tiesų yra reikalingas, nes apsinešęs protas gali lengviau įtikinti, kad ir taip esi genijus, todėl rašyti nebėra prasmės.