Skaitome su Jakoszu: gruodis

manipuliacija.lt nuotrauka

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Ne tokio jau prasto būta literatūrinio gruodžio – tokia mintis šmėkšteli, laikant rankose paskutinį 2014-ųjų mėnraščio „Metai" numerį, pradedamą Arno Ališausko tekstu „Lietuvos paukščiai", kuris reikšmingai pratęsia puikių įžangų seriją ir visiškai eliminuoja slogų šalia telkšančių (arba, atsižvelgiant į jų monumentalią daugžodystę, dunksančių) V. Jasukaitytės eilių poveikį. Tai rašinys apie prasmę, tiksliau, apie jos nepertraukiamą kaip pats laikas buvimą kiekviename lemties ir nelemties taške, arba, paprasčiau kalbant, – apie asmeninį santykį su kultūra.

Atsispirdamas nuo legendinio Tado Ivanausko tritomio „Lietuvos paukščiai", pradėto leisti smetoninėje, o baigto sovietinėje Lietuvoje, Arnas kuria savo gyvenimo paukščių – savo patirties ir net, taip sakykim, savo Lietuvos – katalogą, kuriame sparnuočiai, nesvarbu, ar tai būtų ant šašlykinės krašto lietuje sliekų laukianti varna, ar laidojant Marcelijų Martinaitį klegantys gandrai, yra kultūros tęsmo ir jos prasmės liudytojai. Štai tokia – jautri, simboliška, net šiek tiek „kruvina" eseistika (jei tai laikysime eseistika) turi prasmę, o ne tai, ką mums kaip esė nuolat kiša nūdienos kultūrinis kontekstas – ne tie beveidžiai apmąstymų blokeliai, kuriuos dūsaudami ir ašarodami mielai dėlioja berniukai ir mergaitės, dėdės ir tetos.

Apskritai Arno tekstas yra persmelktas didžiulės pagarbos kultūros ir literatūros asmenybėms, gal ir apskritai buvusiam laikui – tai tradicijos žmogaus, ieškančio patvirtinimo, kad misija egzistuoja, rašinys. Būtent jis padėjo man šiek tiek naujomis akimis pamatyti du R. Granausko apsakymus (juos redakcijai perdavė jau ne pats autorius, bet jo žmona), nors tą naują žvilgsnį turbūt ne mažiau lėmė suvokimas, kad rašytojo nebėra tarp mūsų. Nebėra kūrėjo, nebėra ir kolūkinių gyvenviečių, kurių egzistencijos šerdį jis visą gyvenimą stengėsi apčiuopti. Kad ir kaip ten būtų, lyginant su daugeliu pastarojo laiko Granausko kūrinių, šie du kuklūs tekstai (iš kurių vienas, vaizduojantis viengungio Vlado Zūbės gyvenimą kolūkių byrėjimo laikais, yra nebaigtas, – taigi realiai galime kalbėti apie vieną apsakymą) yra tikri šedevrai. Pasakojimas, kurį tradicijos puoselėtojai, matyt, būtų linkę pavadinti „rupiu", yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis, juo norisi mėgautis – nors erzina pesimizmas, kuriuo persisunkusi visa Granausko pastarojo dešimtmečio literatūrinė mąstysena. „Keturiuose pinigėliuose" autorius irgi mielai parodo šiuolaikinio kaimo kolizijas – protagonisto Pauliaus motina uždarbiauja Norvegijoje, o jis, gyvenąs pas močiutę ir užuot ėjęs į mokyklą, dažnai leidžia laiką kortuodamas ir plepėdamas su senajam (sovietiniam) kaimui atstovaujančiu Čiunka, svajoja apie jo anūkę Laimą, kuri, kaip vėliau sužinosime, išvyko dirbti striptizo šokėja. Vis dėlto svarbiausia čia – (prasmės) pamoka, kurią Paulius gauna, įsisvajojęs apie „žydų auksą", kurį, anot Čiunkos, slepianti jo močiutė.

Su Gintaro Bleizgio „Urbino eilėraščiais" rasti santykį nėra lengva – ne taip dažnai susidursi su poezija, kuri tėra kruopščiai perrašyta visa, ką autorius pamatė ir pagalvojo. Tokia savotiška literatūrine liga, kai viskas atrodo tinkama medžiaga kūrybai, perserga dažnas pradedantysis jaunuolis, bet kaip šis kūdikiškas negalavimas gali kamuoti keturiasdešimtmetį vyrą, yra mįslė. Tiesa, vienas daugiau ar mažiau pagrįstas atsakymas vis dėlto beldžiasi: ar nėra taip, kad burbėdamas monotoniškas kasdienybės figūras Bleizgys savotiškai apskliaudžia save įvardyto ir atpažinto sienomis? Kitaip kalbant, ar tai nėra sudėtingesnis (negu literatūra) saugumo klausimas? Šią hipotezę patvirtintų Urbino (lot. Urbinum Mataurense) –­ tai įtvirtintas miestas Italijoje, Markės regione, – vaizdinys. (Kitas klausimas, ar protestantas Bleizgys, perteklingai taukšdamas, nesielgia kaip koks hinduistas ar net – išvis siaubas – it rožinį kalbantis katalikas.)

Bene panašiu principu (išplepėti viską, kas šovė į galvą) grįsti ir Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiai, tik jeigu Bleizgio tekstai turi kažkokią ašį, tai Tautvyda elgiasi žymiai laisviau. Jos tekstai suversti iš asmeninių išgyvenimų, TV žinių, populiariosios kultūros nuorodų. Orientuotis juose, kaip ir paprastame sąvartyne, sunkoka, tad lieka gėrėtis įvairove ir atsitiktinai susiklosčiusiomis dermėmis.

Mėnraštyje publikuojama baigiamoji Tomo Kavaliausko romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių" ištrauka, šįsyk prifarširuota teologinių klausimų, –­ seminaristus jaudina būdas, kuriuo Jėzaus kūnas Eucharistijos metu randasi tarp tikinčiųjų. Kaip jau esu minėjęs ankstesniais mėnesiais, tekstas labai įtraukiantis – nors tuo, žinant, kas ir kaip jame vaizduojama, sunku patikėti. Taip pat labai įdomu sekti, kaip autorius stengiasi kurti ir tekste pavaizduoti atskirų klierikų (anaiptol ne pagrindinių veikėjų) santykį su religinėmis dogmomis – tai tarsi atskiras romanas romane, tikrai įdomu. Tačiau nedžiugina itin nerangūs, kartais ir labai negyvi dialogai (laimė, jų čia ne tiek ir daug), be to, reikia pasakyt, kad klierikų charakteriai juose visai neatsispindi – jie kalba vienu monotonišku (autoriaus) balsu.

Įdomu tai, kad romane vaizduojamo disidentiško, su seminarijos vadovybe problemų turinčio profesoriaus Domanto Valentos figūrą galima savaip gretinti su irakiečių kilmės JAV rašytoju, religijotyrininku, kūrybinio rašymo profesoriumi Reza Aslanu, kurio maištingos ir daug diskusijų sukėlusios knygos „Maištininkas: Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai" ištrauka publikuojama „Metų" žurnale (vertė M. Burokas). R. Aslanas siekia atkurti istorinę Jėzaus asmenybę, teigia, kad jis buvo politinis maištininkas, skelbiantis ateinančią Dievo karalystę. Tai nėra grožinės literatūros tekstas, tačiau jis yra stulbinančiai paveikus ir, be abejo, gali kaip reikiant sujaukti tradicinio kataliko protą.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Savaitraštis „Literatūra ir menas" suspėjo iki Kalėdų išleisti tris numerius. Turbūt nereikia sakyti, kad įdomiausiu literatūriniu nuotykiu laikytinas Vidos Gentvainytės apsakymas „Dviratis" (Nr. 46) – anaiptol ne tik dėl to, kad dviratis yra mėgstamiausia mano (ir kaip Jakučiūno, ir kaip Jakoszo) transporto priemonė. Anoje apžvalgoje probėgšmais jau esu minėjęs, kad šis tekstas –­­ viena įdomesnių praėjusių metų publikacijų Litmenyje. Itin sodrios kalbos, nepadoriai vaizdingas ir dėmesingas bet kam, ką galima kuo plačiau aprašyti – jis tikrai negali prasprūsti pro akis. Tiesa, būtent tas nepadorus vaizdingumas šiek tiek išsiūbuoja visą karkasą –­ kai kur atrodo, kad tai ne literatūra, o muzikos kūrinys. Kalbos tobulumo siekis neretai irgi pasiekia absurdo ribas (tiesa, nedrįsčiau teigti, jog tai trūkumas, greičiau viena iš teksto keistybių). Formaliai žvelgiant, reikėtų sakyti, kad visko čia per daug – teksto, aprašymų, nereikalingų nuorodų. Tačiau būtent itin sodrūs ir pernelyg detalizuoti aprašymai suteikia žavingo komizmo ir leidžia sukurti tarp herojų žaismingus parodijinius santykius, kas tekstui suteikia gyvybės ir patrauklumo. (Bijau, kad blogiausia, ką galima padaryti šiam tekstui, tai jį sutvarkyti.)

Karo nuotaikomis gyvenančioje Lietuvoje aktualiai nuskamba Justino Šorio pasakojimas „Radioaktyvus laikas. Žalieji vilkai" (Nr. 45) apie sovietinės armijos naujoko išgyvenimus. Šis tekstas kai kuo primena Gentvainytės opusą, –­­ skirtumas, jog tai, kas Gentvainytės kūrinyje yra literatūrinio žaidimo dalis, Šorio tekste yra aiški problema. Turiu galvoj neįmanomai vaizdingą ir dėl to groteskišku pavirstantį uoste besiblaškančio laivo aprašymą, kuriam skiriama bene ketvirtadalis viso teksto. („Pamėlynavusi ir išsproginusi milžiniškas akis bekraštė vėtra plėšėsi pirma neklusnių bangų.") Šių aprašymų atsitiktinis komizmas užnuodija visą tekstą –­­­ paskui jau sunku jį skaityti rimtai; taigi autorius, akivaizdu, gauna visai kitą efektą, negu norėjo (aiškiai ketinta kalbėti apie ištvermę ir viltį). Bet gal taip ir geriau?

Jei jau perskaitėte Šorio opusą, tada tiesiog neatleistina būtų pražiopsoti panašios tematikos Shannono P. Meehano „Pirmi žingsniai Irako žemėje" (Nr. 46) –­ tik čia, kaip galima spręsti ir iš pavadinimo, yra ne sovietinio kareivuko, bet tarptautinių pajėgų kovotojo patyrimai. Ne patys maloniausi, be abejo.

Gaila, visai negaliu pagirti Dianos Šarakauskaitės (Nr. 47) miniatiūrų, –­ man jos neva jautrios įžvalgos dvelkia pelėsiu ir kerpe. Rodos, pasaulyje yra tiek įvairių dalykų, kad būtų galima sau leisti neaprašinėti „daiktų, kuriuos lietė mylimiausi žmonės", tačiau Diana renkasi jų nepastebėti. Užuot mėginusi aptikti ir išlukštenti ką nors iš tikrųjų autentiško, ji uoliai eksploatuoja klišių sistemą, įtvirtintą mūsų menkavertėje eseistikoje ir „mažosios literatūros" tekstuose. Tam tikra prasme šių tekstų tragedija slypi ne juose pačiuose, nes –­ kaip tekstai – jie yra visai meistriškai atlikti; ji įvyko dar anksčiau, negu tekstai buvo pradėti rašyti – tada, kai autorė banalybes pati sau pripažino turinčiomis estetinę vertę, kai iš principo neatsisakė galimybės per jas reikštis.

Neblogas pavyzdys, kaip kalbėti apie paprastus dalykus, nepapuolant į banalybių pinkles ir neprisiseilėjant, galėtų būti Z. Mažeikaitės poezija (Nr. 47), kurioje stipriai dvelkteli A. Ramono mitologizuotu Vilniumi – bent jau man ausyse suskambo jo „Vilniaus aušros". Autentiškas išgyvenimas Vilniaus Švento Kryžiaus bažnyčioje tampa jausmingu liudijimu apie išganančią laikų galią. Vaistažolės, kurių kvapas tekstuose prasismelkia lotyniškais jų pavadinimais, tampa universalia metafora, išreiškiančia visuomet šalia esančią paguodos galimybę ir sielos pasirengimą gyti.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

„Šiaurės Atėnuose" (Nr. 45) mus vėl pasitinka Navako tekstas. Jausmingas, turintis užmestą nuoširdumo filtrą (matau, kaip tas nuoširdumo efektas pagamintas, todėl nesakau tiesiog „nuoširdus"), ieškantis santykio su praeitimi per protagonisto santykį su daiktais. Apskritai Navakui būdingas intymus, egzaltuotai maniakiškas santykis su viskuo, kas jį supa – šia prasme man, kitados pačiam plėtojusiam tokį veikėjų santykį, šis principas yra ypač artimas (gali būti, kad jis netgi šiek tiek iškreipia mano požiūrį į Kęstučio kūrinius). Kaip ir įprasta, Kęstutis mėgina apgaubti tekstą tiršta asmeniškumo atmosfera – kad tik skaitantysis (ar ypač skaitančioji) nedrįstų suabejoti, jog visa, kas aprašoma, tikrai nutiko – jam. Tai šiek tiek pabostantis žaidimas, nors Kęstutis tiesiog trykšta išmone, todėl stebuklinės autentikos žanras, akivaizdu, bus keliamas į naujas aukštumas. Neturiu ką daugiau pridurti – tas iš teksto į tekstą persikeliantis sąmoningas ekshibicionizmas šiek tiek erzina, bet kadangi jis yra ir visų tų tekstų atskaitos taškas, savotiškas Navako singuliarumas, tenka jį pripažinti kaip nepakeičiamą duotybę.

Prie ekshibicionistinės grožinės literatūros kūrinių tikriausiai reikia priskirti ir I. Gudmonaitės tekstą „Šikšnosparnio šešėlis, arba Tūlos namų studija" (Nr. 44); nors formaliai tai pasakojimas apie Alytuje vykusį trumposios prozos J. Kunčino atminimui skiriamą festivalį „Užėjau pas draugą, arba Imbiero vakarai", iš tikrųjų skaitytojas pirmiausia sužinos, ką matė, kaip jautė ir kur buvo jaunoji rašytoja. Tai girtinas požiūris: nieko nebūtų blogiau už sausą ir dalykišką festivalio (nors ir labai gero festivalio) aprašinėjimą.

Šįkart likau maloniai nustebintas Mykolo Saukos teksto („Grubiai", Nr. 45). Anksčiau vien bjaurasties estetika arogantiškai mėgaudavęsis autorius šįkart gerokai nuosaikesnis – jam labiau rūpi ne šlykštynės, o, tarkim, miegant ant jo užkeltos partnerės kojos reikšmės. (Minėtoji estetika, žinoma, niekur nedingo, tačiau čia ji nebe savitikslė; „šlykštynės" –­ tik atskiri elementai ilgoje įvaizdžių ir simbolių grandinėje.) Regis, pagaliau atsirado ir sveikas balansas tarp turinio ir literatūrinės formos, kuri leidžia autoriui išlaikyti daugiaprasmį neapčiuopiamumą, skirtingus teksto vienetus supinant į darnų tinklą vien poetiškais (arba nelabai) įvaizdžiais (ar jų poromis). (Nors kai kur atrodo, kad tekstas visų pirma skirtas išreikšti vizualines patirtis, kurios autoriui labai svarbios, pavyzdžiui, disko rutulys konteineryje, nuo kurio byra veidrodžio kvadratėliai ir prie kurio prilipęs maišelis su žuvies krauju ir gleivėmis.) Tai žmogaus, žinančio, ką ir kodėl daro, tekstas. Būtent todėl norėtųsi paskatinti autorių žengti kur nors į šalį nuo mūsų eseistų ir eseisčių nuvalkiotos teritorijos – apie „gyvenimo gyvenimą" (žinoma, su priešingos lyties partneriu) ir ženklus jame. Literatūros laukas yra nepapras­tai platus, ir būtų malonu, jei Sauka rastų sau didesnių iššūkių reikalaujantį sklypą.

Vienas įdomiausių (ar bent jau didžiausią atgarsį turėjusių) dalykų gruodžio „Šiaurės Atėnuose" – G. Bleizgio esė-laiškas skaitytojams „Vienas – du –­ trys –" (Nr. 44), kuriame, gausiai liedamas tulžį, gerb. poetas šaiposi iš jo kūrybą esą sukritikavusios V. Cibarauskės (pyktį sukėlęs tekstas publikuojamas „Literatūroje ir mene", Nr. 39, – „Šiųmečiai jotvingiai: Veiknys ir Bleizgys"). Susidorojęs su jo talento neva neįvertinusia kritike, poetas mikliai stveria kitą auką – J. Kalinauską, priekaištavusį jam, neva dėl jo recenzijos rašyti nustojusi R. Kalinauskaitė... Perskaitęs šį tekstą, ilgai galvojau, ką jis reiškia, arba –­ tiks­liau – ko jis pilnas. Jeigu nežinočiau, kad Bleizgys yra mielas žmogus ir geras poetas, sakyčiau, kad tą tekstą parašė... Kaip suvesti tą pažįstamą gėrį ir atgrasią, po nonkonformizmo šydu pasislėpusią pagiežą, teisuoliškumą? Aš tiesiog sutrikęs.

Baigdamas kalbą apie prozą, turiu pastebėti, kad redaktorė vis dėlto nesiryžo visai išsiversti be literatūrinio šlamšto – Nr. 44 publikuojamas gerai pažįstamos Paulinos Drėgvaitės „Kabinetas". Nors jau kurį laiką pratinu save neskaityti šios kūrėjos tekstų, šįsyk neištvėriau. Ir ką galiu pasakyti: vis dėlto žavi sugebėjimas taip atkakliai ir, sakyčiau, narsiai atsilaikyti prieš bet kokią kritiką ir nė trupučiuko neprogresuoti, net nepabandyti keistis. Jeigu tai būtų tėvynės gynyba, siūlyčiau autorei skirti medalį. Bet kadangi tai neva menas, tegaliu liūdnai ir šiek tiek viltingai nusižiovauti.

Tiesą kalbant, net itin nestipri Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos publikacija suteikia šiek tiek daugiau erdvės apmąstymams. Paprasti, asociatyviai jungiami vaizdeliai, jų nuoširdumas ir autentiškumas bent jau kuria empatiją autorei. Aišku, pigus dvasingumas čia irgi rodo dantis, bet jis ne toks įdirbtas, nevirtęs tokia atgrasia kliše – ir dėl to juo lengviau patikėti. („Tavo mažutė vienatvės valstybė / kasnakt išsibudina/ nuo žadintuvų", –­ „Šventinė naktis").

Manau, skaitytojas dar galėtų atkreipti dėmesį į nedidelę žinomos tapytojos Monikos Furmanavičiūtės poe­zijos publikaciją (Nr. 45), kurioje ji apmąsto kūrybos procesą. Nors žodis „apmąsto" čia gal nelabai tinkamas –­ veikiau tai impresijos, kylančios siekiant įpaveikslinti aplinką, suvedant ją į vieną vienintelį esmės tūrį, – motyvą. Paprasta, bet neskurdu.

Turbūt nė neminėčiau Artūro Jančio novelės „Šizofreniška kelionė" („Nemunas", Nr. 41–42), kurios herojus –­ jaunas rašytojas – iš pradžių lyg niekur nieko pradeda šnekučiuotis su savo pasąmone, o pabudęs (suprask, reikšmingasis pašnekesys vyko miegant arba kokioje nors paralelinėje erdvėje) randa kompiuteryje daug puslapių savo teksto, jei ne vienas intriguojantis aspektas: tai, kaip galima spėti iš epigrafo, Bukowskio įkvėptas tekstas (pastarasis mielai pasakodavo, neva jis rašąs girtas ir ryte dažnai nė neatsimenąs, kaip ir kada tie tekstai atsirado).

Bene įdomiausia „Nemune" – Gasparo Aleksos publikacija „Didelis švelnus paukštis" (Nr. 43–44), kurioje pasakojama apie (turbūt) pagyvenusio chirurgo, – taigi protagonistas lyg toks Gasparo alter ego, – subtilų susitikimą su moterimi situacijoje, kuri su žodžiu „subtilumas" turi labai mažai ką bend­ro: tiesą sakant, Julija yra prostitutė, protagonistas – jaunystės draugo rekomendacijų (dulkintis, kai sunku) norintis paisyti autsaideris. Kas atsitinka, kad seksas neįvyksta, o kūrinys savo pabaigą pasiekia apgaubtas kažkokio egzistencinio graudulio, beje, gerokai viltingesnio negu tarp eilučių tvyranti herojų gyvenimo tuštuma? Tą išsiaiškinsite perskaitę kūrinį – tikrai verta, juoba kad tame pačiame numeryje rasime ir punskiečio poeto Sigito Birgelio publikaciją.

Pabaigoje – rūstus ir pamokslingas J. Juškaičio posmas („Literatūra ir menas", Nr. 46):

Vieningai su visais susikrimtai
Arba meldeis, vienatvėje savaime.
Gyvenimas ateina mums rimtai
Kaip laimė ir išeina kaip nelaimė.

Na, o kad nenusigaluotume nuo kūrybinių kančių ir būtume džiugūs, drauge su P. Šklėriumi aplankykime greitojo maisto įstaigą („Šiaurės Atėnai", Nr. 45) –­ eilėraštis „Laiminga pora":

mergina suima jo ranką,
tempia link savęs,
vaikinas pasilenkia,
jie pasibučiuoja.

jie atrodo laiminga pora,
jie važiuoja į Hesburgerį.