Vygaudo Juozaičio nuotr.

 

Literatūros kritikė ir rašytoja Virginija Cibarauskė yra teigusi, kad būtų tikslinga išskirti vyrų literatūrą kaip atskirą kategoriją, kaip daroma su moterų ar kitų tapatybės grupių kūryba, antraip rizikuotume vyro balsą sutapatinti su neutralumu ir universalumu. Kita vertus, šis procesas šiandien vyksta savaime – socialinė ir biologinė autoriaus lytis beveik neišvengiamai tampa vienu iš kūrinio interpretacinio tinklelio elementų (nors jo svarba, žinoma, gali įvairuoti). Turininga vyrų literatūros analizė leistų ne redukuoti literatūros procesą į socialinių tapatybių kategorijas, priešingai – ji parodytų įvairų, daugybinį ir nestabilų literatūrinio vyriškumo pobūdį; taip būtų ne tik ištiriama, bet ir ginčijama pati vyriškumo kategorija. Šiame tekste trumpai aptarsiu tris atsitiktinius, bet aktualius šiuolaikinės vyrų literatūros kūrinius.

2024 m. pabaigoje pasirodė skulptoriaus Mykolo Saukos romanas „Kambarys“ („Odilė“). Tai antroji M. Saukos knyga, bet pirmoji lietuviška knyga apie tinderį. Protagonistas – autoriaus alter ego trisdešimt­metis skulptorius Mykolas – turi priklausomybę nuo pažinčių programėlių, todėl visą laisvą laiką užpildo pasimatymais su daugiausia Z kartos merginomis. Pasimatymų virtinę Mykolas traktuoja kaip meninį tyrimą, kurio rezultatus mums ir pristato. Empirinė tyrimo dalis įtikina. Pasimatymai aprašyti lengvai, žaismingai, skaitant stimuliuoja literatūroje dar neįprasti Z kartos ir jaunesnių „milenialsų“ tikrovės elementai, įtraukia kuriama seksualinė įtampa ir nuotykio pojūtis. Nepatyrę tinderio pasimėgaus sociologiniu turizmu, puritonai – švelnaus pasipiktinimo malonumu.

Visgi analitinė tyrimo dalis silpnesnė – sklandžios deskripcijos nepapildo rimtesnė refleksija. Kritiški pasvarstymai apie tinderio ir trumpalaikių santykių beprasmybę romano pabaigoje, tik atkartojantys vyraujančią viešąją nuomonę, nuskamba moralizuojamai ir konformistiškai. Mykolas retkarčiais užsimena apie vienatvę ir tuštumą, bet šalia pasakojimo tarpstantis liūdesio fonas neišplėtojamas, į jį nepanyrama. Dėl to pagrindiniu romano trūkumu laikyčiau savotišką susivaržymą: pasimatymų virtinės svaigulį apriboja moralistinė savicenzūra, o nerti gilyn į nujaučiamos nevilties dugną galbūt tiesiog nesiryžtama. Tekstas palieka „tinderišką“ įspūdį: greita ir įdomu, bet trūksta ryšio, turinio. Jei dalyvaučiau šio meninio tyrimo aptarime, tyrėjui pasiūlyčiau tematizuoti patį lyrinio subjekto susivaržymą, jo vengimą atsiskleisti. Būtent tai pasirodo kaip reikšmingas, nors ir užslėptas M. Saukos kuriamo literatūrinio vyriškumo bruožas.

Visiškas M. Saukos romano antipodas – Michelio Houellebecqo „Serotoninas“ („Kitos knygos“, vert. Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė). Protagonistas Floranas Klodas, keturiasdešimt šešerių depresyvus agronomas, nusprendžia palikti jam įkyrėjusį gyvenimą, tad paprasčiausiai iš jo evakuojasi – išeina iš darbo, nieko nesakęs savo sugyventinei persikrausto į viešbučio kambarį ir leidžiasi į savidestruktyvią liūdesio odisėją. Didžiausias romano privalumas – įtikinamai perteikta gniuždanti neviltis, kuri išvaikštoma iki pačių gelmių. Senstantis depresyvus vyras tarsi merdintis ligonis griebiasi paskutinių ryšio su pasauliu likučių – aplanko studijų draugą, suseka buvusią meilę. Žinoma, pastangos (at)kurti ryšį subyra. Bet iš kur kyla ši didi neviltis? Teksto paviršiuje aptinkame nuorodų į vadinamąjį tradicinį, nors iš tiesų veikiau sufantazuotą, vyriškumo ir tvarkos modelį. Protagonistas kankinasi dėl šio modelio ir tikrovės neatitikimo, įvairiai siekia jį kompensuoti, užpildyti spragą: trykšta seksizmu, fetišizuoja jaunų moterų kūnus ir lytiškumą apskritai, gedi dėl sumenkusių asmeninių ir Vakarų civilizacijos galių.

Kentėjimas dėl neatitinkančių tikrovės ir vyriškumo idealų įgyja ir socialinės kritikos dimensiją, bet tai dešinioji kritika, kuri bjaurisi vartotojiškumo sukeliama socialinių vaidmenų ir vertybių degradacija. Knygoje šmėkšteli klasių kovos motyvas (pieno pramonės darbuotojų sukilimas), tačiau jis tik pratęsia tragiško neatitikimo tarp didžių idealų ir suteptos tikrovės temą ir tuojau pat baigiasi negatyviai herojiška vieno iš veikėjų mirtimi. Stilistiškai knyga artima populiariajai literatūrai, o joje probėgšmais pasirodančios sarkastiškos nuorodos į filosofiją išduoda ne intelektualinę meistrystę, kaip galbūt tikėtasi, o negebėjimą jas traktuoti rimtai, – dėl to šią knygą mėgsta pseudointelektualai. M. Sauka savo romano pradžioje cituoja M. Houellebecqo teiginį, kad „sudrėkusios pizės rašytojui svarbiau už bet kokius intelektualinius pokalbius“ (p. 13). Tačiau veikėjas Mykolas savo tyrimu paneigia tokį teiginį, o Floranas Klodas libido ir galios sumenkimą paverčia idealų, pasaulio tvarkos ir gyvenimo griūtimi. Taip jam ir reikia.

Mykolas bėga nuo savęs į nesibaigiančią pasimatymų virtinę, Floranas – į viešbučio kambarį ir nevilties kelionę, o Tomas Petrulis trečiojoje knygoje, poetinės prozos rinkinyje „Daikto kūnas“ („Baziliskas“, 2024), sprunka į savo galvą. Tiesa, T. Petrulio galvoje visai smagu: tai nešvanki meditatyvios fenomenologinės žiūros erdvė. Čia sninga kekšėmis, mėlynas puodelis santykiauja su lėkštute, savo varpą glostantis vyras pamažu virsta lietvamzdžiu. T. Petrulio naudojama fenomenologinė redukcija, kai daiktų pasaulio tikrovė suspenduojama, nutrinamas tikrovės ir regimybės skirtumas, nes viskas redukuojama į grynuosius stebinius, leidžia radikaliai atitrūkti nuo socialinių normų ir tapatybių, tarp jų ir lytinių.

Lyrinis subjektas, kurio pareiškimas pateikiamas pirmajame knygos viršelyje, abejoja tiek autoriaus, tiek savo paties egzistavimu, nesileidžia identifikuojamas, pranyksta teksto tėkmėje. Libido čia ne tiek sublimuotas, kiek ištaškytas: nors dažnai erotiniu objektu tampa moters figūra, aptinkame ir homoerotinių vaizdinių, o šalia jų erotinį krūvį T. Petrulio tekstuose gali įgauti bet kas – gyvūnai, negyvosios gamtos daiktai, abstrakčios priežasties ir pasekmės kategorijos ar net Dievo žodis. Tokia meditatyvi laikysena neišvengiamai sukuria nuotolį nuo tikrovės, pavyzdžiui, lyriniam subjektui visos politinės idėjos – nuo kraštutinės kairės iki kraštutinės dešinės – supanašėja, virsta „bendro klegesio dalimi“ (p. 70), bet koks judėjimas ar nejudėjimas irgi tampa lygiavertis (p. 65). Tai primena Fernando Pessoa’os laikyseną „Nerimo knygoje“.

Vis dėlto verta prisiminti, kad XX a. Vakarų kairioji filosofija būtent  reliatyvizmą (moralinį ir epistemologinį), taigi ir fenomenologiją, laikė viena iš vyraujančių ideologijos formų. Kitaip tariant, kyla klausimas, kas yra ta jėga, kuri „Daikto kūno“ lyrinį subjektą, o galbūt ir mus visus, stumia gilyn į savo vidų, į grynąjį stebėjimą, tolyn nuo kontakto su tikrove. T. Petrulis šio klausimo nenagrinėja, nepermąsto savo pasirinktos žaismingo stebėtojo pozicijos. Tačiau anapus filosofinių apmąstymų ir gašlumo samplaikos beveik nepastebimai šmėkšteli ir liūdnas ilgesio tonas: „Tad dabar, kai man jau artėja paskutinioji, lieka tik viltis, kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas, kuriame atsigriebsiu už visas šio gyvenimo nesėkmes. Pomirtinis gyvenimas, kuriame tokie ledinukai kaip aš gali patirti ne tik dvasinių, bet ir kūniškų malonumų.“ (P. 48.)

Aptariami šiuolaikinės vyrų literatūros tekstai yra aistringi, bet aistra juose įgyja itin skirtingas formas. Mykolas gana sėkmingai kontaktuoja su savo geismo objektais – jaunomis merginomis, tačiau išlieka vienišas ir susikaustęs. Floranas libido perdirba į pyktį ir savinaiką, užstringa tragiškai griūvančioje vadinamojo tradicinio vyriškumo figūroje. T. Petrulio lyrinis subjektas žaidžia nežabota erotine fantazija, kuri visgi lieka užsklęsta jo galvoje. Ryškėja bendras šių trijų kūrinių vardiklis – atsitolinimas arba bėgimas nuo tikrovės (į priklausomybę nuo pasimatymų, savinaiką, fantaziją). Siekis atsitolinti, negebėjimas išbūti akistatoje su tikrove ar savimi leidžia nuspėti kentėjimą, nejaukumą pasaulyje ar savo pasirinktame (primestame?) vaidmenyje. Žinoma, tai toli gražu nėra išskirtinai būdinga tiems, kurie save laiko vyrais. Bet galbūt tai yra vienas iš rakursų, kuriais galima pažvelgti į šiuolaikinę vyrų literatūrą.