Tomas Taškauskas. Neapykantos akligatvis

Abdulla K. STEBUKLADARIŲ SLĖNIS. Romanas. Iš rusų kalbos vertė Lionė Lapinskienė. – Vilnius: Edukologija, 2013.

„Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk neapykanta stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna. Giliausi vandenys negali užgesinti neapykantos nei potvyniai jos paskandinti", – būtent taip būtų galima perfrazuoti žinomą Giesmių giesmės ištrauką, pritaikant ją pristatyti pirmąjį Azerbaidžano literatūros klasiko Kamalo Abdullos romaną, neseniai pasirodžiusį lietuvių kalba.
Neslėpsiu, kad prieš imdamas knygą į rankas buvau nusiteikęs skeptiškai. Negelbėjo net visi rašytojo K. Abdullos titulai – 2012 m. Nobelio premijos nominantas, universiteto rektorius, išleidęs ne tik krūvą akademinių veikalų, bet ir eilėraščių rinkinių, pjesių, tris romanus; kūryba išversta į 15 pasaulio kalbų. Vis dėlto kiek gąsdino tai, kad romanas „Stebukladarių slėnis" verstas ne iš originalo, o iš rusų kalbos. Antra, kiek svaresnė priežastis – atrodė, kad pavadinimas primena neaiškų ezoterinį skaitalą. Trečia, nebuvo aišku, ar netrukdys įsijausti tolimos šalies kultūros skirtybės. Nė viena išankstinė nuostata, laimei, nepasitvirtino.
Romanas, nukeliantis į patriarchalinį Artimųjų Rytų pasaulį ir pasakojantis tragišką tėvo ir sūnaus likimą, įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių. Pagrindinė priežastis – knygos autoriaus pasirinkta pasakojimo strategija. Romanas prasideda į žvaigždes tiesiamų rankų ir nakčiai pailsėti sustojusio karavano vaizdiniu. Kiek vėliau pagrindinis veikėjas, karavano valdytojas Karavanbašas, kalbasi su savo ištikimu asmeniniu tarnu apie planus apsilankyti stebukladarių slėnyje, kur šis turėsiąs rasti stebukladarį, galintį iššaukti šeimininko tėvo, budelio Mamedkulio, vėlę. Antrajame skyriuje pasakojama apie patį Mamedkulį ir jo norą pasitraukti iš savo tarnybos. Budelio gyvenimo istorija romane pateikiama įterpiant atskirus skyrius į miestan grįžtančio karavano kelionės siužetinę liniją. Mamedkulio gyvenimas pasakojamas atvirkštine tvarka – nuo pabaigos į pradžią, todėl tik palengva sužinome, kodėl jis nusprendė atsisakyti tarnybos pas šachą, kodėl tapo budeliu, o galiausiai ir tai, kodėl Karavanbašas metų metus nerimsta norėdamas išsikviesti tėvo vėlę.
Antras įsitraukimą skatinantis veiksnys yra pasakojimo stilius. Tekstas tikslus, sakiniai aiškūs, neperkrauti ir sykiu vaizdingi: „Kupranugariai gulėjo nejudėdami lyg kerpėmis apaugę akmenys, o arkliai ir mulai sustingo tarsi šešėliai..." (p. 15), „Menka žvakės šviesa, tartum paskutinis savęs negailintis kareivis iš pralaimėjusios kariuomenės, stovėjo šių namų sargyboje" (p. 135). Tiesa, kartais kliūna ir kiek glumina daugtaškių gausa. Vis dėlto tai įsikomponuoja į bendrą kūrinio stilistiką –­ K. Abdulla kuria iš daugelio smulkių detalių sulipdytą, fragmentuotą istoriją, nevengdamas nutylėjimų.
Pats laikausi nuomonės, kad blogai išverstą tekstą galima atpažinti ir nemokant originalo kalbos. Galų gale tam juk ir leidžiamos verstinės knygos, kad skaitytojams nereikėtų priverstinai tapti poliglotais. Nepaisant poros smulkių korektūros klaidelių (pvz., p. 70 praleistas brūkšnys, žymintis dialogo pradžią), šio romano vertimas rodosi sklandus, netrukdantis skaitymo malonumo. Su kai kuriais iššūkiais vertėja susitvarkė itin kūrybingai, pasiūlydama naujadarų – gerviaakis langas, tūkstančiabalsė minia etc.
Kadangi kūrinio veiksmas, nors ir nestokodamas vaizdingų detalių, vyksta geografiškai nesukonkretintoje erdvėje ir nesukonkretintu laiku, šį K. Abdullos romaną galima vadinti išplėtota pasaka suaugusiesiems. Tai iš dalies paaiškina ir kartais kiek per daug schemines, tarsi užprogramuotas veikėjų reakcijas ir dialogus. Galiausiai šią hipotezę patvirtina ir kitas argumentas – nors kūrinio autorius ir nemoralizuoja, bet knyga turi stiprią ir aiškią idėją – netiesioginį imperatyvą apvalyti savo vidų nuo neigiamų emocijų tau blogo darančiųjų atžvilgiu.
Centrinė romano „Stebukladarių slėnis" tema – visai ne stebukladarystės, o viena iš stipriausių žmogaus aistrų – neapykanta, kuri romano veikėjus – tėvą ir sūnų – įstumia į dvasinį akligatvį. Būtent nesuvaldyta neapykanta ir iš jos kylantis noras keršyti skriaudikams pagal Taliono principą paveikia tiek Mamedkulio, tiek ir jo sūnaus Karavanbašo gyvenimą. Ne veltui jau iškviesta budelio vėlė liūdnai nusišypsojusi taria sūnui: „Negalima nuolatos gyventi su keršto jausmu širdy. Kerštas –­ tai nuodai... Galvodamas, kad juos ruoši kitiems, tu apnuodiji save..." (p. 149).
Knygoje ryškėja ir kitos teminės linijos –­ tradicijų svarba, tėvo ir sūnaus ryšys, ištikimybės ir teisingumo dilema (pagrindinio veikėjo tėvas – budelis). Viena iš įdomių romano audinio gijų, suteikiančių knygai gelmės ir slėpiningumo, yra sufizmas. Karavanbašo nusisamdytas stebukladarys yra sufijus, iki veiksmui įsisiūbuojant spėjantis papasakoti savo mokytojo Ak dervišo gyvenimo istoriją ir perteikti pagrindines jo įžvalgas. Ties šiomis galima sustoti ir ilgai medituoti...
„Dievas parodė mums šviesą, pažymėjo jos ribas ir paskyrė jai sargus. Ta siena, žinoma, yra pati tamsa. Būtent tamsa stovi šviesos sargyboje. Pažvelkite naktį į dangų. Šviesos kelias, kuris prasimuša pro skyles, mūsų vadinamas žvaigždėmis, ir yra kelias, vedantis pas Dievą. Iš pradžių kelias vingiuoja per tamsą. Taip, kelionė per tamsą ir yra tas kelias, vedantis pas Dievą" (p. 109) – galbūt šie žodžiai ir yra kelias iš neapykantos akligatvio, nelengvai suprantama ir dar sunkiau priimama „Stebukladarių slėnio" išmintis.