Ugnė Žemaitytė. Laikinos raidės, amžinas aš?

Pagal išsilavinimą filologas, poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys nebijo rašyti ir dar labiau nebijo publikuotis, jo bibliografijoje – daugiau nei dešimt eilėraščių rinkinių (iš kurių turbūt brandžiausi yra „Jonas krikštytojas“ ir „Sodas“), taip pat kelios prozos knygos, grįstos labai asmeniška patirtimi.

 „Urbino liepsnos“ tekstai parašyti per 10 dienų vienos kelionės metu 2014-aisiais. Pats autorius rinkinį pristato taip: „2014-ųjų birželį vykdamas į Urbiną maniau – ramiai ir tyliai pagyvensiu, pailsėsiu nuo darbų, pasigrožėsiu renesansine miesto architektūra, aplinkui plytinčiais kalnais ir žydinčiais slėniais. Atsitiko kitaip...“ Tais pačiais metais pasirodė Urbino ciklo eilėraščių publikacija žurnale „Metai“, neatidėliojant ketinta leisti ir knygą, tačiau (dėl nežinomų priežasčių) tai neįvyko. Knyga dienos šviesą išvydo tik 2024 m. Ar ši netrumpa pertrauka išnaudota tekstams tobulinti, ar tiesiog po daugelio metų žvilgsnis į savo kūrybą pasikeitė – klausimas lieka atviras. Į jį skaitytojas gali bandyti atsakyti skaitydamas ankstesnes šio autoriaus knygas.

Apskritai G. Bleizgio kūrybai būdingas poetocentriškumas – jis be galo sureikšmina kūrybą ir kūrybos aktą, bet kartu ją naudoja saviterapijai. Rodos, jis mato save kaip poetą-demiurgą, o savo didybėje randa ir perteklinio vaizdavimo, dėl kurio buvo nesyk kritikuotas, pateisinimą. Galima svarstyti, kad visa tai būdinga ir rinkiniui „Urbino liepsna. Kelionės eilėraščiai“, kurio sudarymą, matyt, labiau lėmė ne tiek racio­nali kūrėjo logika, kiek autoriaus išgyventas stiprus jausmas, kad poezija yra neišvengiamybė, todėl viskas, ką matai arba patiri, yra verta užrašymo (net jei tai kūrinyje būtų netikslinga).

 

Gintaras Bleizgys. „Urbino liepsna“, V.: „Slinktys“, 2024

 

Todėl dešimties dienų patirtys Urbino mieste – eiliuoti kasdienybės fiksavimai, susipynę su kelionės buityje patiriamais estetiniais išgyvenimais, – savaime yra kūryba, t. y. kažkas gerokai daugiau nei tik dienoraštiniai eskizai su saviterapiniais svarstymais. Pavyzdžiui, eilėraštyje „identiteto klausimai...“, kuriame kalbantysis (kaip įprasta G. Bleizgio kūryboje, labai tiesiogiai, kone neatskiriamai susijęs su pačiu rašytoju) reflektuoja savo kaip kūrėjo tapatybę: „ar slapstausi po raidėmis? / ar manau / kad ką nors sukūriau vertinga? – / tarsi koks bebras / užtvanką susirentęs upėje / sraunioje / argi būtų protinga pamiršti // kokios laikinos yra / mano raidės // ir koks amžinas aš“  (p. 22–23). Drauge ši ištrauka puikiai iliustruoja ir ankstesnei poeto kūrybai būdingą apgaulingą menkinimąsi, siekiant parodyti kūrybos akto amžinumą (ir poeto, kaip dievų įrankio, didybę).

Rinkinyje skleidžiasi laikinumo, pasaulio tvarkos kismo tema, sietina su lėtai lyg smėlio smiltys byrančiu laiku: „jaunoji karta traukiasi iš tūkstantmečio / senamiesčio – senoji karta / tuoj taip pat pasitrauks – mums jau laikas / pakilti aukščiau šių kalvų“ (p. 17) arba „tik grožis / iš jų kūnų išeina // ir neįmanoma jo sulaikyti / ir nebėra kur pasislėpti // tikriausiai todėl // šiandien jie dangsto veidrodžius“ (p. 26–27). Nors šios temos yra literatūros (kaip ir gyvenimo apskritai) sunkiasvorės ir poezijoje dažnai neišvengiamos, G. Bleizgio rinkinyje jos atsiskleidžia neįtikinamai dėl daugžodžiavimo, atrankos nebuvimo, kai bandoma pernelyg tiesmukai perteikti visa, kas regima ir patiriama. Deja, ir dėl banalios raiškos siekis atverti gelmę paprasta kasdiene kalba galiausiai atveria banalybę, kuri poeto-demiurgo vaizdinį padaro nepaveikų (ir net šiek tiek groteskišką).

Cituotame eilėraštyje „ankštos gatvelės ir erd­vūs...“ (p. 17–18) jaučiasi minėtas kasdienybės perteklius, kai eilėse perpasakojamas pokalbis su urbiniečiu Giuliano Santini. Nors šio pasakotojo įrašymas į tekstą leidžia jį įamžinti ir užfiksuoti senąją kartą bei žodinę pasakojimo tradiciją, tai daroma pernelyg tiesiogiai, subuitinant pašnekovo išgyvenimus, taip juos nejučiomis (o gal tyčia?) sumenkinant. Noras sukasdieninti, supaprastinti egzistencinius išgyvenimus paverčia juos pernelyg smulkmenišku užsikalbėjimu, o ne svarbiu žmogiškosios būties pasakojimu ar jautriu nuoskaudų dalinimusi. Rodos, taip užsitęsia paties eilėraščio dinamika, todėl ir tolesni pagaulūs vaizdiniai nebetenka svorio: „tuščius kambarius ir butus / išnuomojam studentams – keliolika tūkstančių jaunų širdžių / iš tolimų miestų iš viso pasaulio // jaunyste žydintys barbarai – / užkariaujantys senovės romą –“ (p. 17). Manau, tai geras pavyzdys, kad nuoširdumas ir tiesioginis realybės perteikimas poezijoje yra reiklūs – paties turinio savaime neužtenka, reikia ir kitokios kalbinės formos.

Iriantis per tekstus neapleidžia jausmas, kad per daug pasakojama, per mažai rodoma. Nors tai kinematografinė taisyklė, manau, ji puikiai pritaikoma lyrikai, kur kiekvienas žodis turi savo krūvį. Todėl lėtai įsibėgėjantys, bet detalūs situacijų nusakymai, tokie kaip autoriaus žiūrėjimas į Federico Barocci paveikslą, kuriuo žavėjosi ir Sigitas Geda (p. 35–36), ar susidūrimas su balandžiu valgant bandelę išėjus iš galerijos (p. 37–38), nesukuria pageidaujamo egzistencinio gylio, o jų kultūrinė svarba neįkrauna teksto. Vietomis jis primena darbą neįgudusio dienoraštininko, pasakojančio viską, ką tądien veikė, matė ir galvojo. Matyt, šį aspektą bus suvokęs ir pats poetas, įvade užrašęs: „Tie, kas čia ieškos poezijos, galbūt ras paprastus dienoraščius, o tie, kurie mokės skaityti paprastus dienoraščius, galbūt atras ir poeziją.“ Ši „instrukcija“ gan logiška – ji rodo, kad autorius suvokia (ar nujaučia) savo poezijos trūkumus ir stengiasi juos ištaisyti koncepcijos lygmenyje. Tačiau nesu tikra, ar toks galimų interpretacijų įrėminimas padeda geriau suprasti rašytojo intencijas, – veikiau parodo neatitikimą tarp siekių ir rezultato.

Urbinas laikomas Renesanso lopšiu, todėl turbūt nenuostabu, kad topografiškai angažuotame rinkinyje kasdienybė susipina su menu, vienokiais ar kitokiais estetiniais išgyvenimais. Vis dėlto svarbiau, kad ši eilėraščių knyga konservuoja prarastą, tiksliau – prarandamą laiką. Lengvabūdiškoje ir nerūpestingoje Italijos miesto erdvėje 2014 m. kylančios įtampos: senstanti visuomenė ir pasaulio globalėjimas. Iš dabartinės laiko perspektyvos šios problemos regisi ganėtinai nereikšmingos, tad ir grįžimas prie jų po 10 metų atrodo kaip eskapizmas, autoriaus bandymas publikuojamu tekstu užšaldyti neva geresnius laikus.

Tačiau ar tai rezonuoja skaitytojui? Su lengvu patosu skamba jau anksčiau cituoto eilėraščio „identiteto klausimai...“ eilės: „yra laikas gyventi yra / laikas kurti – kariauja beždžionės? / meną kuria Dievo dvasia? // o aš manau kad ir menas dažnai tėra saviapgaulė kad nėra / šiam pasauly / daiktų ir reiškinių blogų iš pačių savęs // nes yra tik gelmė / yra tobulas Dievo pasaulis“ (p. 21). Šiame tekste kalbantysis svarsto apie Romos imperijos santykį su menu ir karu. Mintys stilistiškai aptakios, nekategoriškos – apie žmogaus prigimtinį polinkį kurti ir griauti, griauti ir kurti. Eilėse brėžiamos paralelės su Lietuva, LDK ir ATR nori nenori skaitytojus priartina prie mums pažįstamo šiandieninio konteksto, kuriame karo grėsmė ir valstybės išlikimo, identiteto klausimai kaip niekada aktualūs. Ką laikinumo atžvilgiu reiškia kūryba? Kokia yra gyvenimo prasmė, jei po tavęs neliks nieko, net žodžio? Liks (tik?) Dievo sukurtas pasaulis, kuriame nėra nei gėrio, nei blogio?

Skaitydama „Urbino liepsną“ pasigendu subjektyvaus poetinio žvilgsnio, autorinio tikrovės vertinimo – tokių užuomazgų yra, bet jos pavienės, ištirpstančios tarp nuolatinio perpasakojimo, metraštininkiško patirties fiksavimo, bandymų neva objektyviai į kultūrinę atmintį įrėžti tai, kas matoma, patiriama, nors aprašomos perspektyvos ganėtinai subjektyvios, su emociniu ir vertybiniu krūviu (o juk šiais laikais pozicijos nebuvimas irgi yra pozicija). Rinkinyje pernelyg daug neabejotinų, antgamtiškų, kone kosmogoninių sąsajų – viskas prasminga, nes taip Dievo sukurta, todėl viską reikia įamžinti be atrankos. Štai eilėraštyje „užvakar gavau žinutę...“ (p. 47–48) aprašomas sutapimas – iš Lazdijų pasiekusi žinia apie mirtį ir panašiu metu Urbine matoma laidotuvių procesija. Eilėraščio kalbantysis, rodos, fiksuoja negalėjimą pabėgti nuo gyvenimo Lietuvoje, pasaulio globalumą, technologijų įgalinamą nuolatinį pasiekiamumą ir tiesioginį „čia ir dabar“.

Žinant, kad poezijos rinkinys yra ir savotiškas kelionės dienoraštis, norisi patirti tą distanciją nuo savo įvietintos patirties. Šiuo požiūriu labiausiai vykęs knygos skyrius – „Turgus“, kuris turi labai aiškų erdviškumą ir jam būdingas taisykles, čia itin stiprus taktiliškumas, daug kontrastų ir netikėtumų, būdingų prekyvietei. Tai gražiai atsiskleidžia eilėraštyje „kitoks urbinas...“ (p. 53–56), kuriame maloniai sužaidžia savotiška opozicija „grūstis ir gyvybė“ ar fiziškas, itin regimas ir netgi apčiuopiamas vaizdinys: „uolynų išgairinti kūnai / lyg iš senovės paveikslų“ (p. 53). Vis dėlto sunku nepastebėti nepagarbaus žvilgsnio, kurį lemia išankstinės nuostatos: „vaisius pardavinėjo kinai – / tarsi kokie tilvikai / čiauškėjo / vieni su kitais – čingo čingo“ (p. 54). Ar laiko ir vietos distancija išteisina tokį stereotipiškumą, nejautrumą kitai kultūrai ir kalbai?

Kalbinės raiškos požiūriu stipriausias skyrius yra „Su kedrais Libano“, kuriame apstu žaismo, paradoksų, keliavimo patirtį žyminčio kitoniškumo. Rodos, čia labiausiai atsiskleidžia G. Bleizgio žmogiškasis smalsumas, kai nusimetama pretenzija į kūrėją-demiurgą, – suvokiamas pasaulis yra įdomus, tereikia tik kūrybiško žvilgsnio jam suvokti ir priimti, pabrėžti ir išskirti tai, kas ypatinga. Skaitytojas kviečiamas leistis į žaidybiškas keliones po mažų itališkų automobilių pasaulį eilėraštyje „šitos mažos mašinytės...“ (p. 85) ar bandyti nufotografuoti – sumedžioti – „Madonna di Senigallia“ eilėraštyje „šiandien galleria nazionale delle marche...“ (p. 87–88).

Skyrius baigiamas keliais ilgesniais tekstais, apmąstančiais autoriaus kūrybinį procesą, grįstą emocijomis, ne protu. Jie skamba autentiškiausiai: „tarytum pajėgčiau suprast ką rašau / kaip gyvenu / [...] / negailestingos emocijų gėlės / laužančios mano metus / kurie buvo – yra – kurie kūlversčiais / lekia į niekur“ (p. 94) arba „ir kas tai per rašymas // kiek puikybės yra mano žodžiuose // lenktyniavimo su piero della / [...] / lorenzo lotto francesco di giorgio / martini martinaičiu marčėnu sigitu geda“ (p. 96). Tekstai išties tiršti ir jausmingi, kampuoti, skaitomi staccato, bet ritmiški, – dėl to labai pagaulūs, dienoraštiškumas juose pasiteisina, nors G. Bleizgio kūrybai būdingos referencijos į klasikus dvelkia gana perdėtu susireikšminimu ir noru įsirašyti tarp didžiųjų vardų.

Turint galvoje siautulingą įsiūtį primenantį emocinį pliūpsnį minėtuose tekstuose „ne iš proto rašau savo poeziją...“, „ir kas tai per rašymas...“, kitą skyrių „Mano sąmonėj liejasi vaizdas“ galima skaityti kaip visišką priešingybę ankstesniems eilėraščiams: šio skyriaus eilės trumpos, lakoniškos ir abstrakčios, primenančios savotiškas miniatiūras, vienos birželio dienos eskizus. Tarsi po ankstesnių dvejonių ir kankinančių svarstymų, koks G. Bleizgys yra poetas, pagaliau jis leidžia savo patirtims ramiai nugulti į eiles ir joms kvėpuoti, būti savaime pakankamoms. Prisiminus, kad poezijos rinkinys pasirodė po 10 metų, pranašiškai nuskamba eilės: „slapsčiau visaip / šitą savo eilėraštį // tarsi koks šuo / nugvelbtą kaulą // slapstau / kad galiausiai / išviešinčiau“ (p. 105); „niekur neskubu // laikas pamiršo mane“ (p. 107). Tenka pripažinti, kad šio skyriaus tekstai skamba kaip tvirčiausi, nepavaldūs laiko tėkmei ir pasaulio įvykių eigai. Jie nepririšti prie vietos ir datos, todėl masinantys skaitytojo vaizduotę, pasiduodantys skirtingoms interpretacijoms.

G. Bleizgio „Urbino liepsna“ kviečia lėtam, bet aritmiškam skaitymui. Šis rinkinys tam tikra prasme išties primena ugnį – pamažu įsidegančią, kartais nevaldomą, chaotišką ar destruktyvią. Galiausiai – dėl tinkamo žvilgsnio ir priežiūros – žaismingą ir maloniai rusenančią. Mano akimis, tai toli gražu ne demiurgiška, o labai žmogiška poezija su trūkumais – nevienodais ritmais, kalbėjimo registrais, eilėraščių kalbančiojo pozicijomis, autoriaus pačiam sau ir netgi skaitytojui keliamais lūkesčiais. Nevientisumas, kurį bandžiau perteikti, skatina klausti, ar tikrai vertėjo visus eilėraščius sudėti į vieną rinkinį tik dėl juos vienijančios erdvės ir laiko, taip neva užkonservuojant kažką, prie ko niekada nebebus grįžta. Gal būtų buvę prasmingiau pasitaupyti tekstus kitai knygai, greta kitų eilių?

Po dešimtmečio išleistą rinkinį skaitau kaip savotišką bulgarų autoriaus Georgi Gospodinovo aprašytą „laiko slėptuvę“ – ne tik bandymą fiksuoti ir išsaugoti viską iš eilės, kas buvo regima ir patiriama Urbino mieste, bet ir prieglobstį tarp puslapių nuo to, kas poezija yra šiandien ir kaip ji reaguoja į dabartį. Knyga tampa trapiu bandymu pasislėpti nuo tiesioginio kontakto su pasauliu, kuris yra „čia ir dabar“, kuris bet kada subyrės. Laikinos raidės, amžinas aš – o gal galėtų būti atvirkščiai?